Ukrainos publicistas V. Portnikovas: „Metų metais kartojau, kad, kai bus pabaigtas tas „Nord Stream 2“, prasidės didžiulis karas“

2014-aisiais Rusijos sukeltas karas Ukrainoje tęsėsi aštuonerius metus, ir dabar, nepavykus užimti Kyjivo, jo antrasis etapas vyksta Ukrainos rytuose. „Putinas, palaikomas plačiosios Rusijos visuomenės, turi tikslą ištaisyti istorinę 1991-ųjų metų klaidą, o gal netgi tą, įvykusią 1922 m., kai bolševikams pavyko susigrąžinti beveik visas buvusios Rusijos imperijos teritorijas, išskyrus Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos 1940-aisiais, o bandymas okupuoti Suomiją įvyko kiek anksčiau, 1939-aisiais, bet patyrė nesėkmę“, – sako V. Portnikovas.

Putinas taiso „istorinę klaidą“  

Rusijos šovinistų požiūriu, Sovietų Sąjunga padarė klaidą, suteikdama nominalaus suvereniteto statusą Ukrainai, Baltarusijai, Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui, užtikrinusį joms formalią galimybę išeiti iš Sovietų Sąjungos. Siekdamas užbėgti tam už akių, Leninas išrado universalų receptą: šalys lyg ir laisvos, bet Komunistų partija visoms viena. Tačiau Stalinui tai nepatiko, po Lenino mirties jis netgi norėjo prisijungti respublikas steigėjas autonomijos teisėmis, siekdamas sumenkinti jų svarbą.

Stalinas pasiūlė Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikistaną, Uzbekistaną – autonomines respublikas, buvusias Rusijos SSR sudėtyje – paversti sovietinėmis respublikomis, tuo pat metu panaikinant Užkaukazės Federaciją. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo įkurta Moldavijos SSR su dalimi atimtos teritorijos iš Ukrainos bei Rumunijos, taip pat Karelijos–Suomijos respublika. Tokiu būdu prieš karą Sovietų Sąjungos sudėtyje jau buvo 16 respublikų, kurias valdė absoliutus diktatorius Stalinas.

Po Stalino mirties baigėsi vienasmenė diktatūra – ją pakeitė kolektyvinis vadovavimas, trukęs iki 1991-ųjų. O tuomet baigėsi Komunistų partijos valdymas, kuris vienintelis it rišamoji medžiaga siejo visas sovietines respublikas. „Jo nebelikus viskas iširo, nes komunistinė vertikalė ir ideologija tokiam dariniui kaip Sovietų Sąjunga buvo svarbi kaip oras. Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas kėlė taurę už „rusų tautos pergalę prieš nacistinę Vokietiją“, ne už kitų tautų. Iširus Sovietų Sąjungai, istorinė Rusijos imperija liko be savo istorinių teritorijų“, – pabrėžia V. Portnikovas.

Nuo 1991 m. iki 2000-ųjų vyko nesėkmingi bandymai užimti Krymą; jiems nepavykus Rusija padėjo ateiti į valdžią prorusiškam prezidentui L. Kučmai. 1994 m. į Baltarusijos valdžios olimpą, padedamas Rusijos spec. tarnybų, atėjo A. Lukašenka. Tadžikistane taip pat padedama užimti valdžią prorusiškiems kandidatams. „Iki 2000-ųjų, kai į valdžią atėjo Putinas, Rusija naudojosi politinėmis priemonėmis, siekdama pasodinti į valdžios kėdes prorusiškus vietinės valdžios atstovus, savo šalininkus.

B. Jelcinas užšaldė konfliktus, prasidėjusius dar M. Gorbačiovo laikais, jis nepalaikė Moldovos prezidento M. Snieguro, kuris per 1991 m. rugpjūčio pučą buvo B. Jelcino pusėje, nors Padniestrė palaikė pučistus. Rusija nepalaikė Gruzijos teritorinio vientisumo, nors Šiaurės Osetijos ir Abchazijos apsišaukėliškų respublikų vadovai neparėmė B. Jelcino per pučą. Rusija kurstė tuos konfliktus, siekdama įtakos tose teritorijose…“ – tvirtina V. Portnikovas.

2000 m. Putinui atėjus į valdžią viskas pradėjo keistis. Jis atėjo į valdžią garantuodamas, kad B. Jelcino šeimos ir visų su juo susijusių oligarchų niekas nelies. „Carla Del Ponte, buvusi dviejų Jungtinių Tautų tarptautinių baudžiamosios teisės teismų vyriausioji prokurorė, neseniai kalbėjusi apie Putino atsakomybę dėl Bučos žudynių, kartu su Rusijos generaliniu prokuroru J. Skuratovu 1999 m. rengėsi patraukti į teismą B. Jelciną ir jo šeimą dėl korupcinių nusikaltimų.

Ir būtent Putinas, tuometis Rusijos Federacijos Saugumo tarnybos (FSB) direktorius, suorganizavo gen. prokuroro „intymių pasilinksminimų“ vaizdo įrašo transliaciją Pirmajame televizijos kanale, po kurios gen. prokuroras prarado savo pareigas, o Putinas už tai gavo prezidento kėdę“, – pastebi V. Portnikovas. Reikėjo energingo, pakankamai jauno žmogaus, drąsaus, galinčio sau leisti kalbėti apie išdavikų „skandinimą tualetuose“, ryškiai besiskiriančio nuo nuobodžių ir nusenusių partinių bonzų.

Pradžioje Putinas save pateikė kaip demokratinių pažiūrų vadovą. 2000 m. jis dar neturėjo tokios valdžios, kokią gavo pradėjęs savo trečiąją prezidentavimo kadenciją. Buvo akivaizdu, kad einama diktatūros keliu, gniaužiant laisvąją spaudą ir pilietinę visuomenę. Ir tuomet Putinas nusprendė, kad jis jau gali pradėti spręsti „istorinę klaidą“, kurią padarė KGB 1991-aisiais. KGB vizija tuomet buvo tokia: Komunistų partijos (KPSS) sunaikinimas ir imperijos valdymas, apsieinant be tų ideologizuotų nuzombintų partinio aparato žmogelių.

„Tačiau pasirodė, kad pavyko užvaldyti tik dalį imperijos, o kita dalis atiteko kažkokiems kitiems žmonėms. Įdomiausia, kad čekistai neįvertino nacionalinių judėjimų svarbos, nesuvokė Komunistų partijos reikšmės. Tą matome ir dabar, kai buvo pervertinta saugumo agentūros tinklo įtaka Ukrainoje“, – pažymi V. Portnikovas.

Visa Ukraina turi būti „išvalyta“, išvarant nelojalius piliečius arba juos sunaikinant, o jei tai nepavyktų, vadinasi, pirmame etape reikia užgriebti, kiek pavyks. Putinas tiki savo pergale. Galima palengva jos siekti, juk yra už dujas ir naftą pinigų, už kuriuos galima pirkti ginklų, reguliariai bombarduoti Odesą ir Dniprą, siekiant išvaryti dar daugiau gyventojų, leisti raketas į Lvivą ar Kyjivą, ar šiaip bet kur visoje Ukrainoje.

Spec. operacijų virtinė

Tad Putinas pradėjo taisyti tas klaidas spec. operacijų būdu. Tai ir V. Janukovyčiaus pergalė Ukrainoje 2010 m., ir karas su Gruzija 2008 m., ir Krymo aneksija 2014 m. O dabar, pasak V. Portnikovo, gal dėl sveikatos būklės, gal dar dėl kitų priežasčių jam nusibodo laukti: Ukrainai nukariauti jis surinko didžiules pajėgas.

2019 m., po P. Porošenkos pralaimėjimo Ukrainos prezidento rinkimuose, Putinas tikėjosi, jog nacionalpatriotinės jėgos, taip pat ir Ukrainos karinės pajėgos nusilps, ir bus galima apgauti, įbauginti arba nuversti nepatyrusį Ukrainos prezidentą V. Zelenskį. 2020-aisiais, Baltarusijos prezidento rinkimų metu, įvyko kita spec. operacija. Dalis kandidatų, dalyvavusių rinkimuose, turėjo kontaktų su Maskva, tačiau nugalėjo Svetlana Cichaunouskaja, nacionalpatriotinių jėgų atstovė. A. Lukašenka, įsikibęs į valdžios kėdę, pasiruošęs iššaudyti ar pasodinti už grotų kone visus, nepatenkintus jo režimu, pavirto visiška Putino marionete, o Baltarusijos teritorijos reikėjo, rengiantis puolimui prieš Ukrainą.

2021 m. Kazachstane vėl įvyko spec. operacija (dar neaiškūs šios operacijos rezultatai ateičiai), siekiant nuversti N. Nazarbajevo klaną. O 2022 m. prasidėjo spec. operacija Ukrainoje: reikėjo okupuoti visą Donbasą, pripažinti vadinamųjų Donecko ir Luhansko respublikų „nepriklausomybę“ ir, užėmus Kyjivą, sudaryti marionetinę Ukrainos vyriausybę, kuri pripažintų Rusijos statusą Kryme, taip pat ir Donbase. Svarbu aneksuoti ir pietines teritorijas, siekiant užtikrinti tiekimą Krymui.

„Mums nesvarbu, kokia kaina…“ 

„O kas galėtų paneigti, kad toks nuolatinis teritorijų aneksavimas galiausiai nevirs Ukrainos valstybės laidotuvėmis? – klausia V. Portnikovas. – O kas yra „denacifikacija“? Tai juk visų, save laikančių ukrainiečiais, naikinimas, ypač kalbant apie Vakarų Ukrainą. Na, o Rytų Ukrainoje tai vyktų pagal sudarytus nepriklausomų žurnalistų ir šiaip nelojalių piliečių sąrašus. Suprantu, kad pasiekti tikslą, siekiant susigrąžinti istorinės Rusijos teritorijas, be globalaus karinio spaudimo Putinui nepavyks… O šį tikslą reikia pasiekti bet kokia kaina. Tikiu, kad jis gali panaudoti cheminį ar taktinį branduolinį ginklą.

Prisimenu savo dėdę, Antrojo pasaulinio karo veteraną, kurio visa krūtinė buvo nusagstyta medaliais ir ordinais. Jį tiesiog purtydavo nuo vienos sovietinės dainos iš filmo „Baltarusijos stotis“, kurios autorius, beje, yra liberalų numylėtasis Bulatas Okudžava. Ši daina vadinasi „Mums nesvarbu, kokia kaina…“ („Мы за ценой не постоим“). Mano dėdė sakydavo: „Kaip galima taip rašyti? Gi nebeliko nė vieno gyvo mano klasės draugo…“ Rusams ta kaina niekada nerūpėjo. Dėl Stalino ir jo karvedžių nesugebėjimo kariauti, nes visi gabūs karo vadai buvo iššaudyti prieš karą, jie tiesiog užmėtė hitlerinę kariuomenę rusų ir sąjunginių respublikų kareivių lavonais…

Dabar irgi elgiamasi taip pat: negailėti nei savų, nei priešo kareivių. O nuo bombardavimų bėgantys į kaimynines Europos šalis civiliai tik padeda pasiekti jam savo tikslų: tai nelojalūs visuomenės sluoksniai, jie čia nebeturi gyventi, nes čia bus Rusija, iš kurios atvyks rusų iš Viazmos, Vladivostoko… Ir čia nevažinės amerikiečių tankai. O jei nepatinka – broliškas kapas.“

Visa Ukraina turi būti „išvalyta“, išvarant nelojalius piliečius arba juos sunaikinant, o jei tai nepavyktų, vadinasi, pirmame etape reikia užgriebti, kiek pavyks. Putinas tiki savo pergale. Galima palengva jos siekti, juk yra už dujas ir naftą pinigų, už kuriuos galima pirkti ginklų, reguliariai bombarduoti Odesą ir Dniprą, siekiant išvaryti dar daugiau gyventojų, leisti raketas į Lvivą ar Kyjivą ar šiaip bet kur visoje Ukrainoje.

„Nes jau kone 5 milijonai žmonių paliko šalį. Nelabai linksma, kai atsikėlę žmonės mato liepsnojantį miesto centrą. O to ir reikia Putinui. O bet kokius infrastruktūros objektus – tiltus, geležinkelius, gyvenamuosius namus – galima paskelbti kariniais objektais ir juos nuolat bombarduoti, taip vykdant „denacifikaciją“ ir „deekonomizaciją“. Metalurgijos pramonės jau, galima sakyti, nebeliko Ukrainoje…“ – tvirtina V. Portnikovas.

„Metų metais kartojau, kad, kai bus pabaigtas tas „Nord Stream 2“, prasidės didžiulis karas…“

Pasak žurnalisto, galų gale Vakarų šalys jau viską suprato ir eis iki galo, ekonomiškai sekinant Rusiją. Tik bėda, kad kai kurios Vakarų šalys, užsitikrinusios energetinę priklausomybę nuo Rusijos dujų ir naftos, tapo putiniškosios spec. operacijos dalimi. „Į mane vokiečiai žiūrėjo kaip į idiotą, kai metų metais kalbėjau, kad, kai Rusija sukels karą, norėdama susigrąžinti savo buvusias teritorijas, Europa jau priklausys nuo Rusijos žaliavų. Tiesą sakant, manau, kad ši spec. operacija atsirado po Černobylio katastrofos, nes gimė judėjimas, kėlęs tikslą atsisakyti atominės energijos, ir šia idėja buvo labai gudriai pasinaudota Vokietijoje. O atėjęs į valdžią Putinas sugalvojo tuos aplinkinius dujotiekius.

Metų metais kartojau, kad, kai bus pabaigtas tas „Nord Stream 2“, prasidės didžiulis karas. Rusiją reikia suprasti ir pažinti, kitaip – galas. Esu bučiavęs žemę – beje, ne Ukrainos, o Rusijos – Novosibirske, nes pavyko gyvam ištrūkti iš Kyzylo, Tuvos, garsėjančios žmogžudysčių skaičiumi Rusijoje, sostinės. Tuva, beje, yra gynybos ministro S. Šoigu tėvynė“, – teigia V. Portnikovas, pasak kurio, tik mirtis gali priversti Putiną atsisakyti Ukrainos. Ukraina jam yra teisybės atstatymo fragmentas.

Baltijos šalių šioje darbotvarkėje kol kas nėra, nes puikiai suprantama, kad tektų stoti į karą su NATO. O ir branduoliniu ginklu nepagąsdinsi, nes ir kita pusė jį turi. „Tačiau išprotėję Maskvos „karo ekspertai“ kalba per televiziją, kaip Rusija okupuos Baltijos šalis iš Gotlando salos teritorijos, ir po to Rusijoje stebimasi, kodėl švedai nori į NATO! Dieve brangus, bet net du šimtus metų švedai negirdėjo, kad kas nors norėtų užimti Gotlandą, bet užtat jie puikiai atsimena, kad jame pabuvojo rusų kariai! Kodėl jie norėtų dar kartą būti okupuoti? Suomiai, beje, taip pat…

Kol kas Baltijos šalys nepakliūva į rizikos zoną, tačiau Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Kazachstano ir Centrinės Azijos šalių ateitis kelia klausimų, ir tai sprendžiasi šiuo metu Ukrainos karo lauke. Ukrainiečiai kovoja ne tik už savo laisvę, bet ir už visų šių šalių laisvę. Nugalėjęs Ukrainą – kuo aš netikiu – Putinas imsis Baltarusijos, likviduos A. Lukašenką, vėliau iš Padniestrės okupuos Moldovą, Kazachstaną. Kinija galėtų pasipriešinti Kazachstano užėmimui, tačiau aš tuo netikiu, nes stebiu, kaip šiuo metu kinai elgiasi. Na, o vėliau – likusios Centrinės Azijos šalys ir rusiškojo karinio kontingento sugrąžinimas į Afganistaną. Tai yra dvidešimties artimiausių metų programa“, – tvirtina V. Portnikovas.

Opričninos idėja – su savo tauta gali elgtis kaip okupantas

Kalbant apie Rusijos vidaus politiką, Putinui šiuo metu rūpi du dalykai: stabilumo išsaugojimas Maskvoje ir jėgos struktūrų – Putino opričninos – gebėjimas tą užtikrinti. „Rusijos valstybę laiko du banginiai: pirmasis yra Maskva (maskviečiui gyventojas Brianske niekuo nesiskiria nuo gyventojo Lvive ar Ašchabade, jam tai tik užkariautos teritorijos). Kai mes baisimės rusų kareivių žvėriškumais Bučoje, turime žinoti, kad jie lygiai taip pat elgsis ir Briansko apskrityje, beje, tą jie darė Čečėnijoje, o čečėnai gi Rusijos piliečiai? Tai vyksta ir dabar, tik apie tai niekas nekalba“, – tvirtina V. Portnikovas.

Taigi Maskva yra Eldoradas, kuris savo tviskesiu labai skiriasi nuo likusios Rusijos. O antrasis banginis, ant kurio laikosi Rusijos valdžia, yra opričnina, Ivano Rūsčiojo, vieno didžiausių Rusijos monarchų, išradimas. Opričninos idėja – su savo tauta gali elgtis kaip okupantas. Prieš tūkstantį metų Andrejaus Bogoliubskio vadovaujami rusų kariai, įėję į Kyjivą, žudė, plėšė, degino cerkves, prievartavo kyjivietes. Ir tai vyko dar iki Aukso Ordos pasirodymo. O vėliau šie metodai buvo pritaikyti savojoje teritorijoje. Atsirado opričnina su Maliuta Skuratovu, ir tai tęsėsi visais vėlesniais laikais. Buvo Gulagas, kuriame pusė sėdi, kita pusė saugo.

Apie lagerių ekonomiką

„Vienas mano kolegų kartą kalbėjosi su dabartinės RF Saugumo tarybos nariu. Pokalbis vyko praėjus keleriems metams po Putino atėjimo į valdžią. Putinas kartą pasiteiravo to politiko, kokia ekonomika efektyvesnė – kapitalistinė ar socialistinė? Šis atsakė, kad, aišku, kapitalistinė. Atsakymas neteisingas, pataisė Putinas, nes pati efektyviausia ekonomika yra lagerių ekonomika, su kurios pagalba Rusijos valstybė turi užsitikrinti savo nepriklausomybę nuo Vakarų ir visokių ten valiutos fondų. Tereikia tik kelių dešimtmečių, ir tokia ekonomika bus sukurta.

Jie pastebėjo, kad po Stalino mirties, kai prasidėjo Gulago irimas, viskas nuėjo ne ta linkme. O dabar žmogų bus galima penkiolikai metų pasodinti už žodį „karas“, parašytą ant popieriaus skiautės. Žmonės, cituojantys socialiniuose tinkluose L. Tolstojų, jau kaltinami Rusijos karinių pajėgų diskreditacija. Taigi, renkama darbo jėga. Visada atsiras straipsnis, pagal kurį žmogų galima pasodinti, kaip sakoma: „jei bus žmogus, atsiras ir straipsnis…“ Putinas nieko nenutuokia apie šiuolaikinę ekonomiką. Jis mastodontas, kuris nesinaudoja internetu. Na, kažkas gamins kolonijoje batus, kažką nupirks iš Kinijos. Kinija Rusijos nepaliks, nes jai egzistenciškai svarbu įrodyti autoritarizmo pranašumą prieš demokratiją“, – pabrėžia V. Portnikovas.

Kada baigsis karas Ukrainoje?

Karas Ukrainoje truks ilgai. Rusai nenorės pasirašyti taikos, jie įsitvirtins, nuolat apšaudys Ukrainą, paskelbs „nepriklausomomis“, o vėliau prisijungs kai kurias Ukrainos sritis. Tuomet pareikš, kad Ukrainos kariai, esantys tose teritorijose, grasina Rusijos saugumui Donbase ar Chersone. Ir vėl prasidės puolimas.

Pasak V. Portnikovo, pirmoji karo baigties sąlyga: pasirašyta taikos sutartis. Antroji sąlyga – Ukrainos prisijungimas prie NATO. Trečioji sąlyga: Putino mirtis ar šiaip pasitraukimas. „Karas vyks iki Rusijos išsekimo, ir tai priklausys nuo mūsų Vakarų sąjungininkų, kurie mums turi padėti ne tik pasipriešinti, bet ir išgyventi. Pergalė yra šalies vientisumo, buvusio 2013 m., teisinis atstatymas. To reikia, norint išvengti naujo karo. Rusijos Federacijos Konstitucijoje neturi likti jokio Krymo.

Gali, aišku, būti kažkokios pusiau pergalės, bet apie jas karo įkarštyje negali būti kalbos. Vakarai nusiteikę įveikti Putino režimą, tačiau galutinai jį pribaigti gali tik ekonominis sekinimas ir karas su Ukraina“, – įsitikinęs V. Portnikovas.