Ukrainos publicistas V. Portnikovas: stebėkite Rusijos siunčiamus signalus

Šiame interviu jis pasidalino savo įžvalgomis apie Putino siunčiamus signalus pasauliui bei spėjimu, kas nutiktų, jei Ukraina ir demokratinis pasaulis pralaimėtų.

Pasak publicisto, devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo pradžioje paviešinus VKP(b) bei SSKP CK archyvus, pasirodė, kad dauguma klausimų, svarstytų SSKP CK politbiure, buvo įslaptinta, o principiniai sprendimai, lėmę vidaus ir užsienio politiką, nebuvo viešinami. „Manau, kad ir dabar vyksta tas pats, tad nuolat kartoju: nekreipkite dėmesio į kokius nors oficialius pareiškimus ar darbotvarkes, bet stebėkite signalus. Signalai yra reikšmingi, ypač jei mokate juos iššifruoti. Jei to nemokate, signalai liks neiššifruoti, o Rusijos elitas elgsis taip, lyg jūs juos suprantate. O čia ir slypi problema“, – pažymi V. Portnikovas.

Tokios signalizacijos pavyzdys – Dmitrijus Medvedevas. Likus keliems mėnesiams iki karo Ukrainoje pradžios, jis parašė straipsnį, kuriame užtikrino, kad V. Putinas niekada nebekalbės su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, nes pastarasis nepateisino kažkokių lūkesčių. Toliau jis teigė, kad jokios Ukrainos nėra, kad dialogas įmanomas tik su kita Ukrainos politine vadovybe.

„Ir tuomet aš visose laidose kartojau, kad tai signalas, jog jokio dialogo tarp Maskvos ir Kyjivo nebus, kol V. Zelenskis bus prezidentas, – pabrėžia V. Portnikovas. – Ir kad tai ne V. Zelenskio problema, o Putino. Būtent Medvedevui, kurį prezidento V. Zelenskio administracija bei įvairūs komentatoriai, nieko nenutuokiantys apie Rusijos politiką, vadino numuštu pilotu, buvo leista signalizuoti apie tikruosius Rusijos valstybės ketinimus. Gi kažkada Putinas jam buvo patikėjęs netgi prezidento poziciją!

Tad nenuostabu, kad būtent toks žmogus paviešino Putino slapčiausias mintis ir ketinimus, apie kuriuos garsiai net jis pats bijojo prabilti… Panaši istorija buvo po „Rožių revoliucijos“ Gruzijoje. Gruzijos žurnalistams pasiteiravus, kaip pagerinti rusų ir gruzinų santykius, atsakiau, kad geriausias receptas – pakeisti šalies valdžią, pašalinti M. Saakašvilį, o dar geriau – pasodinti jį į kalėjimą. To nepadarius ginkluotas susidūrimas su Rusija ir naujų teritorijų praradimas neišvengiamas. Dabartinė situacija parodo, kad buvau absoliučiai teisus…“

Putinas kalba apie paskutinio teismo dieną ir taktinio branduolinio ginklo panaudojimą, jei Ukrainos kariai pasirodytų Kryme, tad būtina svarstyti Ukrainos ir jos sąjungininkų veiksmus, kuomet branduolinį ginklą turinti valstybė jį panaudotų prieš valstybę, kuri tokio ginklo neturi.

„Kai apie tai kalbu, mane vadina bepročiu. Tokiu laikė ir tuomet, kai įspėjau dėl kilsiančio didelio karo tarp Ukrainos ir Rusijos. Na, ir kas dabar pasirodė psichiškai sveikas?! Aš netvirtinu, kad tai būtinai įvyks, bet raginu atkreipti dėmesį į signalus ir ruoštis reaguoti į juos kompleksinėmis operacijomis bei savais signalais.

Vakarai į kiekvieną tokį pareiškimą privalo atsakyti, kad laukia atitinkamas atsakas. Ir tai neturėtų būti kažkokie atskiri Boriso Johnsono ar Victorijos Nuland pareiškimai, o kažkokia sisteminė reakcija, algoritmas, aptartas NATO aukščiausių viršūnių pasitarime: kaip reaguoti į grasinimus panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Ir tai jau turėtų būti nebe signalas, o aiškus algoritmas: jei prieš neturinčią branduolinio ginklo valstybę panaudojate branduolinį ginklą, turintį būti atgrasymo, o ne puolamojo karo priemone, mes elgiamės atitinkamai, o ne vien atjungiame jus nuo SWIFT-o“, – pažymi publicistas.

Šiuo metu NATO blokui niekas negresia, nes tai yra branduolinį ginklą turinčių valstybių aljansas. Ukraina, šiame kare tapusi skydu tokioms šalims, neturi branduolinio ginklo ir nėra NATO narė. Tuo tarpu Rusija nėra NATO narė, bet ji disponuoja branduoliniu ginklu. Iki šiol NATO blokui priklausančios šalys rimtai nesirūpino tankais ir lėktuvais, nes buvo įsitikinusios, kad galėtų kilti tik branduolinis karas.

„Beje, neseniai nužudytas buvęs Japonijos premjeras Schinzo Abe jau buvo pradėjęs diskusiją dėl būtinybės aprūpinti Japoniją branduoliniu arsenalu iš JAV. Aišku, kad apsiginti nuo Šiaurės Korėjos ir Kinijos, kurios turi branduolinių ginklų. Kilo skandalas, nes dabartinis Japonijos premjeras Fumio Kishida, gimęs Hirosimoje, pasibaisėjo tokiu pasiūlymu… Bet akivaizdu, kad, siekiant išvengti dar vienos Hirosimos, savo teritorijoje reikia turėti branduolinių ginklų.“

Tuo tarpu Rusija nuolat reikalauja, kad Ukraina savo teritorijoje neturėtų branduolinio ginklo elementų ir amžiams liktų neapginama Rusijos šantažo atveju. Ir kas galėtų paneigti, kad autoritarinės valstybės, disponuojančios branduoliniu ginklu, jo nepanaudos prieš kitas, kurios tokių ginklų neturi? Iranas, sukūręs atominę bombą, gal ir nenumestų jos ant Tel Avivo, nes Izraelis atsakytų tuo pačiu, bet kodėl jos nenumetus ant Er-Rijado? Sunku išmatuoti, ko Irano šiitai labiau nekenčia: sunitų ar judėjų? Tad, pasak V. Portnikovo, reikėtų siekti, kad šalys, grasinančios branduoliniu ginklu, jo atsisakytų.

O kaip atimti tokį ginklą iš Rusijos?

„Akivaizdu, kad šiame istorijos etape tai neįmanoma, todėl egzistuoja didelio branduolinio karo, kuriame žus milijonai žmonių, tikimybė, – sako V. Portnikovas. – Bet jei Rusija artimiausioje ateityje patirs ekonominių ir socialinių sunkumų, jei į valdžią ateis politinė vadovybė, suvokianti šalies išgyvenimo svarbą, su tokia vadovybe būtų įmanomos derybos, kad ji atsisakytų branduolinio ginklo. Bet tuomet kiltų klausimų dėl Kinijos – o kaip nuo jos gintis? Bet mainais už branduolinio ginklo atsisakymą Rusijai galėtų būti pasiūlyta galimybė tapti NATO nare. Ji galėtų rinktis, kas geriau ją apgintų: Kinija ar NATO? Bet kol kas tai utopija…“

Pasak publicisto, Putinas yra spec. operacijų meistras, karai jo nedomina. Vasario 24 d. pradėdamas šią „spec. operaciją“ – ką mes įprastai vadiname blickrygu – jis rėmėsi visiškai neteisingomis išvadomis apie Ukrainos gyventojų nuostatas ir Ukrainos valdžios būsimus veiksmus. Jis tikėjosi, kad taiką mylintys Ukrainos piliečiai jo armiją sutiks su gėlėmis, nes prezidentas V. Zelenskis juos paprasčiausiai išdavė arba apgavo, kadangi bijo nacionalistų, tad reikėtų jam padėti nustoti jų bijoti.

Tačiau jau spec. operacijos pradžioje buvo siekiama nuversti V. Zelenskį ir grąžinti, Putino požiūriu, teisėtą prezidentą V. Janukovyčių. Tokiu atveju būtų įteisinta Krymo okupacija, vadinamosios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos, būtų įvykdyti referendumai dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos tose žemėse, kurias Kremlius laiko Mažąja Rusija, o tai, kas dar liktų iš Ukrainos, kartu su Baltarusija būtų inkorporuota į sąjunginį darinį, valdomą Putino.

Šiai spec. operacijai virtus karu, Putinas daro viską, kad jį vėl paverstų spec. operacija. Vadinamuoju saliamio principu nuolat okupuojami vis nauji Ukrainos regionai, prijungiant juos prie Rusijos Federacijos, o likusi Ukrainos teritorija nuolat bombarduojama ir apšaudoma raketomis. Ir tai gali tęstis metų metais – kol Rusijai užteks resursų. „Svarbu pasiekti prezidento užsibrėžtą Ukrainą paversti sąjungine valstybe – tai jų galvose“, – pabrėžia V. Portnikovas.

Rusijos piliečiai puikiausiai supranta, kad vyksta karas. „Vieni jo bijo, o kita dalis – apie 75–80 procentų – šaiposi ir vadina jį spec. operacija. Taigi plečiama Rusijos teritorija, ukrainiečiai, nustoję laikyti rusus vyresniaisiais broliais, gauna pagal nuopelnus. Rusijos požiūriu, kiekviena diena atneša vis didesnes pergales, o Vakarai, savaime aišku, visuomet palaiko išdavikus…“ – sako V. Portnikovas. Putinui ši spec. operacija patogi, o karas – ne. Karo metu tenka veikti įvairiomis kryptimis, vykdyti daugybę operacijų. Karo metu visa iniciatyva sutelkiama kariškių rankose, o tai Putinui gali nepatikti. Ukrainoje vykdomi karo veiksmai Putino režimo nesilpnina. Atvirkščiai – jis kaip niekada stipriai veržia bet kokią priešinimosi iniciatyvą. Žmogus į kalėjimą gali patekti vien už kontaktus su užsieniečiais, tad Rusija virsta didžiule Šiaurės Korėja.

Jei pavyktų šantažas karu, šalčiu, badu, demokratiškosios vyriausybės galėtų žlugti. Valdžioje tuomet įsitvirtintų visai kitokio plauko politikai – tokie kaip Orbanas, Mari Le Pen, „Alternatyva Vokietijai“, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ Italijoje, ultrakairiosios ir uktradešiniosios jėgos Ispanijoje ir Graikijoje.

Pasak V. Portnikovo, visi nuolat prisimena Suomijos pavyzdį: Suomija atidavė dalį savo teritorijos Sovietų Sąjungai, ir nieko tokio, išgyveno. „Taip, Suomija atidavė Vyborgą, Kareliją, atidavė savo įtvirtintas teritorijas, kurios būtų sutrukdžiusios sovietams prasiveržti iki Helsinkio, kurio užėmimas, Stalino požiūriu, buvo tik laiko klausimas.“

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, suomiai tapo Hitlerio sąjungininkais. Jie atsiėmė okupuotą Kareliją, ir tą veiksmą sveikino JAV. Tačiau vėliau britai ir amerikiečiai, tapę sovietų sąjungininkais, iš suomių pareikalavo pasitraukti iš fronto ir grąžinti atsiimtas teritorijas sovietams, tokiu būdu išsaugant savo suverenitetą. „O kas būtų nutikę, jei nebūtų kilęs karas ir sovietams dėl išlikimo nebūtų tekę kautis su Hitleriu? Kiek laiko būtų egzistavusi Suomija? Gal penkerius metus? Ji jau nebeturėjo kuo gintis…

Aišku, jei Ukraina atiduos savo teritorijos dalį Rusijai, o po penkerių metų Rusiją užpuls Kinija ir nužygiuos iki Maskvos, tai mes savo teritorijas susigrąžinsime. O vėliau Rusija, norėdama, kad nepalaikytume Kinijos, susitaikytų su mūsų suverenitetu ir netgi su įstojimu į NATO. Bet juk Kinija nebūtinai užpuls Rusiją, tiesa? Taigi Ukraina, pasirašiusi taikos sutartį tokiomis sąlygomis, bus sunaikinta. Maža to: niekam nepatarčiau gyventi tokioje šalyje, nes ji būtų pasmerkta. Bet tikiuosi, kad to neįvyks, nes Ukraina turi savo ginkluotąsias pajėgas, galinčias atremti puolimą, o Ukrainos visuomenė ir valstybė to nepadarys.“

Visi autoritariniai ir populizmu grįsti režimai yra Putino sąjungininkai. Ukrainos pralaimėjimas taptų JAV ir Europos Sąjungos pralaimėjimu. Pralaimėjus pasauliui, kuriame vyrauja demokratinės vertybės, laimėtų jėga besiremiantis pasaulis, netrukdomai galintis naikinti savus ar kitų šalių gyventojus. „Vasario 24 d. pasaulis galutinai pasikeitė: dabar pralaimės arba demokratija, arba autoritarizmas. Arba gali būti taip, kad kurį laiką autoritarizmas nutars taikstytis su demokratija. Dėl to Ukraina turi laimėti šį karą, nes bet koks atsitraukimas reikštų, kad artimiausiu metu kils naujų karų“, – tvirtina V. Portnikovas.

Pasak publicisto, Vakarų pasauliui Ukrainos pralaimėjimas sukeltų tragiškų pasekmių. Ukraina ir putiniškoji Rusija kartu egzistuoti negali, kažkuri iš jų turės išnykti. Jei putiniškoji Rusija laimėtų, Europa patirtų visų savo pokario modelių krachą. Jei pavyktų šantažas karu, šalčiu, badu, demokratiškosios vyriausybės galėtų žlugti. Valdžioje tuomet įsitvirtintų visai kitokio plauko politikai – tokie kaip Orbanas, Mari Le Pen, „Alternatyva Vokietijai“, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ Italijoje, ultrakairiosios ir uktradešiniosios jėgos Ispanijoje ir Graikijoje. „Pakaktų išprovokuoti didžiulį badą Artimuose Rytuose bei Afrikoje ir sukelti migrantų krizę. Europiečius ištiktų siaubas dėl plūstančių migrantų ir – plius – jie dar ir šaltų savo butuose. Tuomet beliktų Iranui sukelti karą Artimuosiuose Rytuose, o Kinijai užpulti Taivaną. Ir tiesiog nuostabu – matas trimis ėjimais“, – sako V. Portnikovas. Kad to neįvyktų, Rusija turi pralaimėti karą, o Vakarams teks atsilaikyti prieš energetinį šantažą ir užkardyti badą.