Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Unikali XIX a. lituanistinė mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne

Pastatų kompleksas.
Kretingos Apreiškimo vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Priekyje – 1993 m. iškilęs paminklas Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (skulpt. Algirdas Bosas, archit. Saulius Manomaitis). Jolantos Klietkutės nuotrauka

Nijolė Raudytė yra Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekos darbuotoja

Po 1830–1831 m. vykusio Abiejų Tautų Respublikos piliečių vadavimosi iš Rusijos imperijos sukilimo 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas bei daugelis mokyklų, krašte vietoj lenkų įvesta rusų kalba. 1843 m. sukurta Kauno gubernija, apimanti ir istorinę Žemaitiją.

Pagal bažnytinę administraciją 1848 m. visa šios gubernijos teritorija buvo priskirta Telšių (Žemaitijos) vyskupijai, kurioje pastoraciniais tikslais greta lenkų kalbos buvo vartojama ir žemaičių (lietuvių) kalba. Šiuo laikotarpiu Kretingos bernardinų vienuolynas (dabar – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kretingos Apreiškimo vienuolynas) tapo lietuvių (žemaičių) kultūros centru, kuriame susibūrė išsilavinusių asmenų grupė, neformaliai vadovaujama kunigo Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos.

Siekiant apsaugoti konkrečius išlikusius J. A. Pabrėžos ir jo mokinių rankraštinius tekstus, dokumentai surinkti į Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne kolekciją, kurią sudaro 134 popieriuje surašyti dokumentai lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis. Kai kurie vienetai yra pasirašyti, datuoti. Ši kolekcija 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą (registracijos Nr. 74).

Kretingos vienuolynas XIX a. pirmojoje pusėje aktyviai vykdė kultūrinę veiklą. J. A. Pabrėžos ir jo mokinių (sekėjų) pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės (standartinės, literatūrinės) kalbos projektas. Tačiau jis nebuvo įgyvendintas, išlikę tik rankraštiniai tekstai, daugelis jų taip ir nebuvo paskelbta. Derėtų pabrėžti, kad paties J. A. Pabrėžos rankraščiai į Neformalios lituanistinės mokyklos kolekciją neįtraukti, tik jo mokinių ir sekėjų.

Neša knygas.
Kretingos Apreiškimo vienuolyno gvardijonas Gediminas Numgaudis, OFM, su kolekcijos rankraščiais. Jolantos Klietkutės nuotrauka

„Spiritus movens“ – idėjinis vadovas ir ideologas

Dėmesio kunigui, Kretingos bernardinų vienuolyno vienuoliui A. J. Pabrėžai kultūros istorikai visada skyrė nemažai. Pirmasis jo ortografijos tyrimą paskelbė kalbininkas Antanas Salys straipsnyje „Apie Kretingos vienuolyno lietuviškus rankraščius“ (Švietimo darbas, 1927). J. A. Pabrėža yra sulaukęs trijų monografinių studijų: Petro Ruškio „Kunigas Jurgis (Tėvas Ambrozijus) Pabrėža (1771.I.15–1849.X.30): jo gyvenimas, darbuotė ir pomirtinė garbė“ (Kretinga, 1938 m., rankraštis); Juozo Tarvydo „Jurgis Ambraziejus Pabrėža: medžiaga biografijai“ (Kretinga, 1971 m., rankraštis) ir Viktoro Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“, kurią 1993 m. paskelbė Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1996 m. pasirodė Giedriaus Subačiaus kalbos istorijos studija „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba“. 1972 m. Nijolė Kišūnienė parengė J. A. Pabrėžos bibliografiją.

J. A. Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime (prie Lenkimų) Skuodo rajone. 1786–1791 m. mokėsi Kretingos gimnazijoje, 1791–1794 m. studijavo mediciną, botaniką ir teologiją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje (Vilniaus universitete). 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. 1794 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose, po dvejų metų įšventintas kunigu. 1796–1798 m. buvo vikaras Šiluvoje, 1798–1800 m. – Raudėnuose, 1800–1802 m. – Tveruose, 1802–1807 m. – Plungėje, Kartenoje 1807–1817 m. buvo altaristas.

1816 m. J. A. Pabrėža įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. Po metų davęs įžadus, tapo pranciškonu (trečiojo ordino), gavo Ambraziejaus (Ambrosius) vardą. Nuo 1817 m. Kretingos bernardinų mokykloje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, tikybą. 1821 m. paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku ir garsėjo savo pamokslais. Vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, homiletikai, praktinei medicinai ir farmacijai, buvo žinomas kaip liaudies medicinos žinovas. J. A. Pabrėža palaikė ryšius su XIX a. žemaičių kultūros sąjūdžio dalyviais ir mokslininkais Simonu Daukantu, Jonu Krizostomu Gintila, Silvestru Rucevičiumi, Motiejumi Valančiumi, Juozapu Jundzilu, Johanu Frydrichu Volfgangu ir kt.

J. A. Pabrėža laikomas lietuvių botanikos tėvu – jis yra kapita­linio, sisteminio, didžiausio per visą XIX a. Lietuvos mokslo istoriją botanikos veikalo Taislius augyminis (1843), parašyto lietuviškai (žemaitiškai), autorius. Jis sukūrė ir pagrindė lietuvišką botanikos mokslo terminiją. Knyga pirmą kartą išleista 1900 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2008 m. rankraštis, kuris saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą. Išlikęs J. A. Pabrėžos sudarytas stambus Lietuvos augalų (800 pavadinimų) herba­riumas, saugomas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.

J. A. Pabrėža yra pirmojo lietuviško (parašyto žemaitiškai) geografijos vadovėlio Geograpyje (Źemiuraszts) autorius. Ko gero, tai – pirmasis lietuviškas gamtos mokslų vadovėlis.

Šis vienuolis ir kunigas yra reikšmingos dvasinės literatūros ir pamokslų rinkinių autorius. Didžioji jų dalis išlikusi, saugoma Lietuvos muziejuose (Žemaičių vyskupystės, Kretingos, Telšių ir kt.), bibliotekose: Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo. J. A. Pabrėžos eilėraščiai lenkų ir lietuvių kalbomis, tokie kaip „Esu sau žmogelis šarpus kožname darbe“ ir „Apie pypkininką“, yra tapę liaudies dainomis.

Lietuvos kultūros istorijai J. A. Pabrėža svarbus kaip XIX a. bib­liofilas. Savo daugiau kaip 400 tomų bib­lio­teką, kurioje vyravo botanikos, praktinės medicinos, teologijos veikalai, populiarūs žurnalai, pradėjo komplektuoti vikaraudamas. Knygas siųsdavosi iš Vilniaus, Rygos, Sankt Peterburgo. Išlikusios bib­lio­tekos dalis saugoma Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešojoje bib­lio­tekose ir asmeninėse kolekcijose.

Dokumentų pluoštas
Kretingos Apreiškimo vienuolyno bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių fonde saugoma 130 Neformalios lituanistinės mokyklos kolekcijos vienetų dokumentų. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Knygos atvartas.
Lietuvių–lenkų–lotynų k. žodynėlio fragmentai. Simono Groso „Kompendium Księgi pod Tytulem Dobry Pasterz […]“. Dotnuva, 1812. 11 × 17 cm, p. 21–22. KAVBRF-176. Su autografu „Ex Inio Simonis Groſs“. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Pirmasis bendrinės kalbos projektas

Kaip minėta, J. A. Pabrėža kartu su savo sekėjais sukūrė lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektą, darantį įspūdį užmojų dydžiu. Yra žinomi trys pagrindiniai jo kalbos ir sukurtos originalios rašybos idėjas perėmę sekėjai ir pagalbininkai, kurių tekstų išliko: tai – Simonas Grosas, Juozapas Butavičius ir Simfronijus Žabakevičius.

Į saugotiną kolekciją įtraukti pagal specifinę J. A. Pabrėžos rašybą jo mokinių parengti (ar perrašyti) šie pagrindiniai veikalai: S. Groso Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka, t. y. gramatika ir 3000 žodžių lenkų–žemaičių kalbų žodynėlis (1835); J. Butavičiaus parengtas S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ nuorašas, per 1000 puslapių (1833–1835); S. Žabakevičiaus lietuviški pamokslai (121 vnt.), atliepiantys kasdienius to meto vietos dvasininkų ir gyventojų rūpesčius, jų kalba akivaizdžiai paveikta J. A. Pabrėžos; taip pat smulkesni rankraštiniai šių autorių tekstai kitomis kalbomis su lietuviškais įrašais (10 smulkesnių S. Groso, 1 – S. Žabakevičiaus).

Šio unikalaus ortografijos tobulinimo projekto mokslinis tyrimas pristatytas minėtoje G. Subačiaus studijoje „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba“ bei metais anksčiau – 1995 m. – pasirodžiusiame Romos Bončkutės ir G. Subačiaus darbe „Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio ir publikavimo istorija“. Habil. dr. G. Subačiaus teigimu, minėtų veikalų svarba lituanistikai ir lituanikai akivaizdi – tai yra J. A. Pabrėžos vadovaujamos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos, pirmosios tokios Lietuvoje ir vienintelės žinomos bent iki XIX a. vidurio, palikimas. Jie atspindi J. A. Pabrėžos idėjas apie žemaičiams (Žemaitijai) skirtą bendrinę kalbą ir parodo jo bendrinės žemaičių kalbos gramatikos modelį. Svarbu ir tai, kad S. Grosas, rengdamas gramatiką, ankstyviausiai laikėsi kalbos grynumo kriterijaus ir jo ieškojo apsibrėžto ploto centrinėje dalyje. Jo pasirinkimu, gryniausiu žemaičių kalbos plotu tapo Telšių apskritis, didesnė dalis Šiaulių ir Raseinių apskričių, nesiribojančių su kraštais, kuriuose kalbama kitomis tarmėmis.

Apie J. A. Pabrėžos bendrinės žemaičių kalbos mokyklą Mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka 2015 m. yra parengusi vaizdo medžiagą „Artimiausias kelias iki atradimo“.

Dokumentas.
Simfronijaus Žabakevičiaus pamokslo fragmentas. „Pamoksłos. / ónt 15. Nedielos po Sekmyniu. / Apey saugoiymos grieku Metusy 1851“. Kretinga, 1851. 6 lap. (12 p.), 18,5 × 22 cm. KAVBRF-32. Su autografu „Ks. Symfroni Žabakiewicz Kretynga“. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Knygos atvartas.
Juozapo Butavičiaus apie 1833–1835 m. perrašytos Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ pirmas puslapis. Rankraštinė knyga be antraštinio lapo, rašyta rusvos spalvos popieriuje, 1004 [+4 nenumeruoti] p. LMAVB RS F29-1056. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Mokiniai ir sekėjai – išskirtinės asmenybės

Simonas Grosas gimė apie 1771 m. Varmijos vyskupijoje (Mažoji Lietuva), mirė 1835 m. lapkričio 22 d. Kretingoje. Mokslus jis pradėjo vyskupijos centre – Roselyje (dabar – Rešlius; Lenkija). 1787 m. rugpjūčio 28 d. įstojęs į bernardinų broliją, Benicos (Baltarusija), Vilniaus ir Minsko vienuolynuose tęsė retorikos, filosofijos ir teologijos studijas. Apie 1794 m. buvo įšventintas kunigu. 1798–1801 m. dėstė vokiečių kalbą Troškūnų (Anykščių r.) bernardinų vienuolynų mokyklose. Nuo 1803 iki 1810 m. Dotnuvos (Kėdainių r.) bernardinų vienuolių gramatikos mokyk­loje buvo vokiečių kalbos mokytojas. Manoma, kad šiuo laikotarpiu išmoko kalbėti aukštaitiškai. 1814 m. buvo paskirtas Kretingos vienuolyno vikaru, 1816 m. – bernardinų mokyklos mokytoju, o 1827 m. – vienuolyno definitoriumi. Kretingoje išmoko žemaičių kalbos, 1835 m. parašė gramatiką Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka. Joje bandė fiksuoti J. A. Pabrėžos kuriamos bendrinės žemaičių kalbos, grindžiamos šiaurės žemaičių (dounininkų) patarme, rašybos, fonetikos ir morfologijos normas. Tyrėjai rankraščio tekste pastebėjo tarmių (aukštaičių ir žemaičių) derinimo tendencijų. Lenkų–žemaičių kalbų žodynėlyje S. Grosas prie linksniuojamų ar asmenuojamų žodžių duoda nuorodas, kuria linksniuote ar asmenuote (pagal jo gramatiką) šie žodžiai kaitomi.

Juozapas Butavičius gimė 1806 m. gruodžio 4 d. Geidžių k. (Tirkšlių parapija, Mažeikių r.), mirė 1840 m. gruodžio 8 d. Šiluvoje (Raseinių r.). 1827–1830 m. mokėsi Žemaičių vyskupijos seminarijoje Varniuose. 1830 m. gruodžio 20 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Janapolę Telšių rajone. 1831 m. spalio 18 d. J. Butavičius tapo Tirkšlių bažnyčios vikaru. 1831 m. Žemaitijos sukilimo tyrimo komisija sudarė Janapolės ir Pavandenės parapijų dvasininkų bylą. J. Butavičius buvo apkaltintas prisidėjęs prie sukilimo, tardomas prisipažino rinkęs pinigus sukilėliams, skaitęs bažnyčioje ištikimybės sukilimo vadovybei priesaiką, laikęs iškabintus sukilėlių vadovybės dokumentus. Galų gale jis buvo nuteistas dvejiems metams atgailos į Kretingos bernardinų vienuolyną, kur gyveno nuo 1833 m. gegužės 17 d. iki 1835 m. gegužės 16 d.

Ten sutiko J. A. Pabrėžą, rašantį botanikos darbus, S. Grosą, analizuojantį žemaičių gramatiką, ten tapo J. A. Pabrėžos mokiniu bei sekėju. Parengė S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ nuorašą (apie 1834–1835). J. Butavičius kartu su J. A. Pabrėža parašė rankraštinį veikalą Srija balseninė (rankraštyje – abiejų rašysenos, remiamasi J. A. Pabrėžos rašybos principais). Jis perrašė pagrindinio J. A. Pabrėžos veikalo Tayslós augumyynis kelis pirmuosius puslapius, parašė įvadą S. Groso gramatikai. 1835 m. gegužę grįžo vikaru į Tirkšlius, 1838 m. perkeltas į Viekšnius, 1840 m. sausį perkeltas į Šiluvą klebono padėjėju, kur ir mirė nuo karštligės.

Simfronijus Žabakevičius gimė apie 1800 m. Salantų parapijoje, Telšių apskrityje, mirė 1877 m. lapkričio 19 d. Kretingoje. 1819 m. Tytuvėnų vienuolyne tapo bernardinų ordino vienuoliu. 1826–1827 m. gramatikos mokėsi Drujoje, 1827–1829 m. retorikos – Budslave, 1829–1832 m. filosofijos – Minske (visi miestai – Baltarusijoje), 1832–1835 m. teologijos – Vilniuje. Pastarajame mieste 1824 m. buvo įšventintas kunigu. 1838 m. buvo Telšių, 1840 m. – Kretingos bernardinų mokyklos kapelionas. 1848 m. įregistruotas Kretingos bernardinų vienuolyne: nuo 1857 m. buvo vienuolyno gvardijono Felikso Rimkevičiaus pavaduotojas. 1868 m. tapo parapijos vikaru. Mirė Kretingos bernardinų vienuolyne.

Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne kolekcijoje pateikiami 122 S. Žabakevičiaus rankraščiai – 121 lietuviškas pamokslas ir išlikusi didelės apimties religinio turinio knygelė-užrašai lenkų, lietuvių, lotynų kalbomis. Lietuviškų pamokslų kalba akivaizdžiai paveikta J. A. Pabrėžos, tad S. Žabakevičius taip pat gali būti laikomas jo sekėju.

G. Subačiaus tvirtinimu, būta ir daug daugiau neformalios lituanistinės mokyklos mokinių (J. A. Pabrėžos sekėjų), tik dažniausiai nėra išlikusių jų tekstų. Jokios kitos tokio masto ir apimties, tiek sekėjų turėjusios neformalios raštijos mokyklos, jokio kito bendrinės kalbos kūrimo sumanymo ir pastangų jį platinti Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje nefiksuota. To meto Lietuvos intelektualai dažnai dirbdavo raštijos srityje tik kaip pavieniai kūrėjai, nesubūrę savo mokyklų. Iki šiol ši J. A. Pabrėžos mokykla Kretingos bernardinų vienuolyne mažai žinoma ir dėl to, kad pranciškonai neturėjo lėšų išleisti parengtus veikalus. Iš daugelio tos potencialios bendrinės rašomosios kalbos rankraščių nė vienas tuo laiku nepateko į spaustuvę, taigi mokykla ilgam buvo nugrimzdusi užmarštin.

Knygos viršelis.
Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomos Simono Groso gramatikos bendras vaizdas ir antraštinis puslapis: [GROSSAS, Simonas]. „Kałbrieda Leźuwe Zemaytyszka…“, 1835, 101 lap. LMAVB RS F29-822. Pratarmė parašyta Juozapo Butavičiaus ranka. Jolantos Klietkutės nuotrauka
Knygos atvartas.
Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomos Simono Groso gramatikos bendras vaizdas ir antraštinis puslapis: [GROSSAS, Simonas]. „Kałbrieda Leźuwe Zemaytyszka…“, 1835, 101 lap. LMAVB RS F29-822. Pratarmė parašyta Juozapo Butavičiaus ranka. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Rankraščiai – trijose atminties institucijose

Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos bernardinų vienuolyne dokumentų kolekcija yra sudaryta remiantis moksliniais tyrimais. Jos pavadinimas apibūdina patį reiškinį ir jo kilmės vietą. Kolekcijos dokumentai rašyti XIX a. pirmojoje pusėje Kretingos vienuolyne. Šiuo metu identifikuoti šio unikalaus bendrinės kalbos projekto rankraščiai saugomi trijose šalies atminties institucijose: Kretingos Apreiškimo vienuolyno bib­lio­tekos retų spaudinių ir rankraščių fonde – 130 vnt.; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje – 2 vnt. ir Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriuje – 2 vnt. Tai nulėmė jų saugojimo istorija.

Kretingos bernardinų vienuolyno bib­lio­tekos dokumentai sovietų okupacijos metais (1940–1941 m.) buvo išsklaidyti. Didesnioji fondo dalis sovietų valdžios nacionalizuota, dalis dingo be žinios ar sunaikinta. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse besitraukiantiems į užsienį mažesniesiems broliams vis dėlto pavyko slapta išsivežti nemažą dalį vertingų XVII–XX a. pradžios archyvinių dokumentų ir rankraščių: vienuolyno veiklos ir parapijos metrikų knygų, korespondencijos, pamokslų, teologijos, kalbotyros ir kitų darbų. Archyvas pradžioje buvo išvežtas į tarpinę stotelę – Freiburgo miestą Vokietijoje.

1941 m. vasarą Pitsberge (JAV, Pensilvanijos valstija) buvo įkurta laikinoji pranciškonų rezidencija. Po metų jiems leista įsikurti Grine (Meino valstija). Čia įrengtas ir 1944 m. rugpjūčio 6 d. pašventintas vienuolynas su koplyčia. Manytina, kad pranciškonų archyvas tuo metu iš Vokietijos buvo pervežtas į šią vietovę. 1947 m. rugsėjo 8 d. jis perkeltas į įsigytą erdvų pastatą Kenebankporte, į Šv. Antano vienuolyną, kur dar ir dabar yra likusi dokumentų dalis. 1992-aisiais provincijolo Placido Bariaus iniciatyva prasidėjo pranciškonų archyvo sugrąžinimas į Lietuvą. Taip Kretingą pasiekė apie 16 dėžių su vertingais rankraščiais.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje ir Vilniaus universiteto bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje išlikusių dokumentų saugojimo istorija nėra tiksliai nustatyta. Žinoma, kad S. Groso dokumentai į Vilniaus universiteto bib­lio­teką ir Vrublevskių bib­lio­teką pateko 1950 m. iš tuo metu panaikinto Vytauto Didžiojo universiteto Kaune bib­lio­tekos. Iki jos dokumentų kelias šiuo metu nežinomas. Manytina, kad jie buvo saugomi Kretingos vienuolyno bib­lio­tekoje, nes 1925 m. kalbininkas A. Salys čia dar rado S. Groso gramatiką, o 1940 m. jie išvežti į Vytauto Didžiojo universitetą.

J. Butavičiaus apie 1834–1835 m. perrašyta S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ Kretingos vienuolyne buvo saugoma keletą metų. 1838 m. J. A. Pabrėža savo testamente rašė: jeigu S. Daukantas nesuspėtų atsiimti istorijos kopijos, ją palikti vienuolyno bib­lio­tekoje (V. Gidžiūno „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“). Vrublevskių bib­lio­tekos Rankraščių skyriaus vedėja Erika Kuliešienė nurodo vėlesnius faktus: J. Butavičiaus perrašyta S. Daukanto istorija po autoriaus mirties kurį laiką priklausė Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui, vėliau pateko į Seinų vyskupo Antano Baranausko rankas. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais rankraštis saugotas Seinų kunigų seminarijos bib­lio­tekoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis atsidūrė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, vėliau, apie 1930–1931 m. – Sovietų Sąjungos mokslų akademijos bib­lio­tekos rankraštyne, kur jį aptiko menotyrininkas Leonidas Žilevičius. 1983 m. gruodžio 5 d. šis dokumentas perduotas Lietuvos mokslų akademijos bib­lio­tekai.

Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bib­lio­tekose saugomų dokumentų būklė gera, jų nereikia restauruoti. Dokumentų originalai išimties tvarka yra prieinami visiems skaityklų skaitytojams.

Kolekcijos dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekoje (J. Butavičiaus perrašyta S. Daukanto „Istorija žemaitiška“ ir S. Groso Kałbrieda Leżuwe Żemaytyszka), skaitmeninės kopijos prieinamos bib­lio­tekos elektroniniame archyve.

Kretingos Apreiškimo vienuolyno bib­lio­tekos retų spaudinių ir rankraščių fonde saugomų dokumentų būklė patenkinama, jiems būtini konservavimo darbai. Dokumentai, po ilgų kelionių sugrįžę į nuolatinę saugojimo vietą vienuolyne, yra pradėti tvarkyti: atliktas pirminis jų registravimas; sukurti identifikuotų dokumentų bibliografiniai aprašai. Skaitytojams jie šiuo metu neprieinami.

Reikšmė Lietuvos ir pasaulio kultūrai

J. A. Pabrėžos neformalios lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos – pirmosios tokios Lietuvoje – palikimas ypač svarbus. Pasak G. Subačiaus, mokykla liudija ankstyvą – XIX a. 4–6 dešimtmečių – organizuotą lituanistinę veiklą: susibūrusi grupė žmonių kolektyviai dirbo prie bendru tapusio lietuvių (žemaičių) bendrinės (rašomosios) kalbos formavimo projekto.

Esama duomenų apie daug didesnį mokinių ir sekėjų ratą: be jau minėtų S. Groso, J. Butavičiaus ir S. Žabakevičiaus, žinomas ir Izidorius Každailevičius, kuris vartojo J. A. Pabrėžos rašybą, bet jo tekstų nėra išlikę. Kretingos vienuolyno bib­lio­tekoje yra išlikusių anoniminių rankraštinių pamokslų, kuriuose taip pat pastebimi J. A. Pabrėžos rašybos ženklai. S. Daukantas tam tikru laikotarpiu irgi buvo ėmęs vadovautis šios rašybos ypatybėmis. Jie ryškūs ir S. Daukanto surinktose pasakose, rašytose įvairiomis rašysenomis, tarp jų – ir anoniminių J. A. Pabrėžos sekėjų. G. Subačius ją yra pavadinęs „pajūrio žemaičių rašyba“.

Tai unikali mokykla, pagal mastą neturėjusi alternatyvų, – kiti bendrinės kalbos projektuotojai daugiausia dirbo individualiai. Šio reiškinio identifikavimas leidžia bent dviem dešimtmečiais ankstinti lituanistinio sąjūdžio laiką. Lituanistinės mokyklos kolekcijos chronologinė aprėptis – XIX a. 4–7 dešimtmečiai. Dokumentai turi išskirtinę istorinę lingvistinę reikšmę kaip neformalios J. A. Pabrėžos lituanistinės rašomosios kalbos mokyklos liudytojai.

Siekiant išsaugoti Kretingos vienuolyne saugomus kolekcijos rankraščius ir sudaryti didesnę galimybę vartotojams susipažinti su šiais UNESCO nacionalinio registro dokumentais, jie bus skaitmeninami.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą. Šį kartą siūlome išsamiau susipažinti su didele XIX a. rankraštinių dokumentų kolekcija.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.