Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Romana Gintyłło. Vilniaus universitetas. 1937 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus eksponatas. Ši kruopšti ir detali realistinio piešinio kompozicija vaizduoja Vilniaus universiteto rūmus ir erdvų kiemą. Gyvo, kontrastingos šviesotamsos kūrinio autorius visą dėmesį sutelkė į pastato fasado grožį bei didingumą, o kieme augančius medžius pamatė panašėjančius į skulptūras.

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Universiteto idėja

Tekstas perpublikuojamas iš dvyliktojo 2010 metų žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Šiandien universitetas anaiptol nebėra atsidėjimo mokslui, nuodugnaus pažinimo, kūrybinės laisvės ar gilios kontempliacijos buveinė. Universitetas, būdamas „aukštojo mokslo“ sistemos dalis, pirmiausia suvokiamas kaip vadinamosios „mokslinės produkcijos“, „aukštos kompetencijos“ specialistų ar „pažangių inovacijų ir technologijų“ gamykla, orientuota vien į praktinę naudą nešančią mokslo veiklą. Svarbiausiu šios veiklos matu yra tapusi jos „pridėtinė vertė“. Universiteto idėją kadaise išmaitinę humanitariniai mokslai dabar nublokšti į akademinio pasaulio paribius, žaidimo taisykles „mokslinių tyrimų“ ir „studijų programų“ srityje diktuoja ekonominis utilitarinis mąstymas ir Bolonijos procesas. Mūsų situacijos ypatybė ta, jog įšokome į šią būklę staiga, dar nespėję dorai nusikratyti sovietinio „aukštojo mokslo“ sistemos voratinklių ir susigrąžinti daugelyje vakarų pasaulio universitetų iki šiol iki galo neprarastos tradicijos, pagal kurią universitetas yra šis tas daugiau. Apie tai ir kalba šis esė.

Michaelis Oakeshottas (1901–1990) – britų filosofas, Kembridžo universiteto ir Londono ekonomikos mokyklos politikos mokslų profesorius. Čia publikuojamas tekstas pirmąsyk skelbtas The Listener 1950 m. tekstą iš anglų kalbos (iš Academic Questions, Winter 2003–2004, kur jis buvo perspausdintas iš The Voice of the Liberal Learning: Michael Oakeshott on Education, Yale University Press, 1989) vertė Simas Čelutka.

***

Mėgstu sakyti, jog tai, ką žmonės vadina „idealais“ ar „tikslais“, niekada savaime nėra žmogiškosios veiklos šaltinis; jie yra sutrumpintos išraiškos to tikrojo elgesio prado, kurį sudaro nusiteikimas daryti tam tikrus dalykus ir žinojimas, kaip tai padaryti. Žmonės nesiima naujos veiklos vien iš susižavėjimo siektinu tikslu. Būti gyvam reiškia būti nuolat aktyviam. Tikslai, kuriuos mes priskiriame konkrečioms veikloms, tėra mūsų žinojimo kaip užsiimti viena ar kita veikla santraukos.

Būtent taip ir yra, kai kalbame, pavyzdžiui, apie veiklą, vadinamą „mokslu“. Mokslinė veikla nėra iš anksto apgalvoto tikslo siekimas; niekas nežino ir negali įsivaizduoti, kur ši veikla nuves. Nėra įsivaizduojamos tobulybės, kurią galėtume iškelti kaip kriterijų, pagal kurį vertintume mūsų dabartinius pasiekimus. Mokslo vienybę palaiko ir jam impulsą bei kryptį suteikia ne iš anksto žinomas tikslas, kurį reikia pasiekti, tačiau mokslininkų turimas žinojimas, kaip vykdyti mokslinį tyrimą. Jų konkretūs tikslai ir siekiai neprimetami šiam žinojimui, bet išauga iš jo. Tas pat pasakytina apie kulinarą – jis nėra žmogus, kuris pirma sugalvoja būsimo pyrago viziją ir tik tada mėgina jį iškepti; jis yra įgudęs kulinaras, kurio sumanymai ir pasiekimai įmanomi tik įgūdžių dėka. Arba imkime žmogų, kuris sakosi turįs gyvenimo „misiją“ ir mano, jog būtent ši „misija“ diktuojanti jo veiksmus. Juk vis dėlto yra atvirkščiai – jo „misionierišką“ veiklą lemia žinojimas kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje ir pastangos būtent taip elgtis. Tai, ką jis vadina „misija“, yra sutrumpinta šio žinojimo bei pastangų išraiška.

Todėl šiandieniai svarstymai apie universiteto „misiją“ ir „funkciją“ man yra nesuvokiami; manau, suprantu, ko šiais svarstymais siekiama, tačiau, mano galva, pasirinkta netinkama kalbėsena. Įsivaizduojama, jog „universitetas“ yra tam tikros rūšies sumanymas, kažkas, ką būtų galima sukurti rytoj, jei būtų pakankamai pinigų, ir apie ką būtų galima paklausti: „Kam to reikia?“ Vienas dažniausiai metamų priekaištų nūdienos universitetams yra tas, kad jie esą nepakankamai gerai suvokia savo „funkciją“. Manęs tai nestebina. Mūsų universitetuose išties yra daugybė kritikuotinų dalykų; bet kritikuoti universitetą dėl neva nesuvokiamos savosios funkcijos reiškia nesuprasti jo pobūdžio. Universitetas nėra mašina, siekianti konkretaus tikslo ar gaminanti konkretų produktą; tai yra žmogiškosios veiklos būdas. Universitetas turėtų garsiai skelbti apie savo siekiamus tikslus tik tuo atveju, jei kalbėtų visiškiems neišmanėliams, arba jei taip nepasitikėtų savo jėgomis patraukti tuos, kurie atėjo į universitetą, jog imtų kalbėti apie neesminius dalykus. Man atrodo, kad mūsų universitetai dar nenusileido iki tokio lygio. Jie gali nežinoti, „kam“ jie yra ar kokia jų „funkcija“, bet jie žino kai ką daug svarbiau – kaip iš tikrųjų būti universitetu. Šis žinojimas nėra prigimtinė dovana – tai tradicijos žinojimas; jį reikia įgyti, jis neišvengiamai susijęs su klaida ir neišmanymu, ir net gali būti prarastas. Tačiau tik ištyrę tokio pobūdžio žinojimą (kuris, tikiu, dar neprarastas) galime atsekti universiteto „idėją“.

Universitetas – tai žmonės, įsitraukę į tam tikro pobūdžio veiklą; Viduramžiais ji buvo vadinama studium; mes ją galime pavadinti „mokslo siekimu“. Ši veikla yra viena iš civilizuotos gyvensenos ypatybių ir dorybių; bet kurioje civilizuotoje visuomenėje mokslo žmogus užima svarbią vietą šalia poeto, kunigo, kareivio, politiko ir verslininko. Tačiau universitetai nėra monopolizavę šios veiklos. Mokslininkas atsiskyrėlis, konkrečioje mokslo šakoje pasižymėjusi akademija, vaikų mokykla, – visi jie taip pat yra šio proceso dalyviai ir kiekvienas jų vertas pasigėrėjimo, tačiau jie nėra universitetai. Universitetą išskiria specifinis būdas siekti mokslo. Tai yra korporacinė mokslininkų institucija, kurios kiekvienas narys atsidėjęs konkrečiai mokslo krypčiai; jai būdingas kooperacinis mokslo siekimas. Šios korporacijos nariai nėra išsibarstę po pasaulį, retkarčiais tesusitinkantys ar visai nesusitinkantys; jie gyvena nuolatiniame artume. Ir mes paneigtume dalį universiteto idėjos, jei atsisakytume galvoti apie jį kaip apie vietą. Universitetas yra mokymosi namai, vieta, kur mokymosi tradicija yra saugoma ir tęsiama, kur mokymosi procesui reikalingi įrankiai yra surinkti į vieną vietą.

Vieni universiteto bendruomenės nariai visą savo laiką gali būti atsidėję vien mokslui, jų kolegos naudojasi pokalbių su jais metu gaunamomis žiniomis, o pasaulį nauda, galbūt, pasiekia jų tekstų pavidalu. Mokymosi vietą be tokio tipo mokslo žmonių vargiai galima pavadinti universitetu. Kiti mokslininkai ne tik patys užsiima mokslu, bet ir moko kitus. Tačiau universitetuose esama ir tam tikros išskirtinės pedagoginės veiklos. Tie, kurie į universitetą ateina studijuoti, turi įrodyti, jog nėra pradinukai; jiems ne tik atskleidžiami dėstytojų mokymo metodai, bet ir pateikiama studijų programa, kurios pabaigoje laukia patikrinimas ir atitinkamas mokslo laipsnis. Taigi universiteto bendruomenę sudaro trys žmonių tipai: mokslininkai, mokslininkai­pedagogai ir studentai, ateinantys mokytis. Šios trys grupės ir jų tarpusavio santykiai ir nulemia savitą universiteto vietą platesniame mokslo siekimo veiklos lauke.

Aptarkime minėtų trijų žmonių tipų veiklą. Kiekvienas, bent kiek susipažinęs su aptariamu dalyku, žino skirtumą tarp mokslo siekimo ir žinių kaupimo. Tai subtilus skirtumas, nes žmogus be žinių vargiai gali būti laikomas apsišvietusiu. Tačiau mokslininkas yra šis tas daugiau nei nereikšmingų smulkmenų žinovas: jis užtektinai žino apie tai, ko ieško, ir gali aiškiai atskirti, ką žino ir ko ne. Pasaulio panieka „vargšui pedantui“ dažniausiai nėra teisinga; mokslininko veikla vertinama pagal teikiamą naudą, o jos neradus, mokslininkas išvadinamas pedantu. Tačiau tai yra neteisingas matas; peiktinas yra ne pažinimo siekis, neatnešantis apčiuopiamos naudos, ir ne dėmesys detalėms, neišvengiamas mokslo srityje, bet aklas domėjimasis paskirais žinijos fragmentais (kurie ir lieka fragmentais), į kurį kartais nukrypsta mokslinė veikla. Tai nutinka ne taip dažnai, kaip atrodo pasauliui; ir būtent universitete tai mažiausiai tikėtina.

Iš tiesų nėra taip paprasta atsekti, kas sudaro mokslo pasaulį; jokia aiški priežastis – tarkime, nauda – negali pagrįsti atskirų jo dalių egzistavimo. Jos atskleidžia ne kokį nors iš anksto nustatytą tikslą, o lėtai kintančią tradiciją. Ilgainiui atsiranda naujų disciplinų, o senosios atsinaujina per dialogą su naujosiomis. Kiekvienas mokslininkas neišvengiamai yra savo srities spe­cialistas, ją plėtojantis. Tačiau retai tai esti labai siaura sritis, todėl sutiksime nemažai mokslininkų, keičiančių tyrimo kryptis ar kišančių savo nosį į tuos reikalus, kurie nėra jų pagrindinė profesija. Nepaisant to, mokslo siekimas gali atrodyti kaip fragmentiška veik­la; ir net jei įtariame, kad toks įspūdis gali susidaryti tik žiūrint iš išorės, mums atrodo pagrįsta klausti, ar nereikalinga kokia nors aukštesnė integruojanti jėga, galinti visai šiai veiklai suteikti darnos ir proporcingumo. Kas nors gali paklausti, ar mums nereikalingas žemėlapis, kuriame būtų aiškiai išdėstyti santykiai tarp skirtingų mokslo pasaulio dalių? Ar visam procesui nebūtų geriau, jei jį sutvirtintų tam tikri klijai? Daugiausia šios idėjos šalininkų rasime tarp vadinamųjų „kultūrininkų“, įsitikinusių, kad jiems tokių „klijų“ žūtbūt reikia. Deja, ir diagnozė, ir vaistas kyla iš neteisingo supratimo.

Mokslo pasaulio darnai palaikyti nereikia jokios išorinės rišamosios medžiagos; jo dalys juda tame pačiame magnetiniame lauke ir tarpininkų poreikis atsiranda tik tada, kai natūrali tėkmė be reikalo nutraukiama. Mokslo siekimas – tai ne lenktynės, kurių metu varžovai grumiasi dėl aukščiausios vietos; tai netgi ne ginčas ar simpoziumas, tai – pokalbis. Specifinė universiteto (kaip daugybės studijų vietos) užduotis yra atskleisti šią ypatybę, kai kiekviena studijų kryptis pasirodo kaip balsas, kurio tonas nėra nei tironiškas, nei raudulingas, bet nuolankus ir malonus. Pokalbiui nereikia pirmininkaujančiojo, jis neturi iš anksto nustatytos krypties, mes neklausiame „kam“ jo reikia ir nesprendžiame apie jį iš jo išvadų; pokalbis neturi pabaigos, jis nuolat atidedamas rytdienai. Pokalbio integralumas neprimetamas, bet priklauso nuo kalbančių balsų kokybės, o jo vertė slypi pėdsakuose, kurie lieka kalbančiųjų atmintyje.

Taigi mokslininkas yra žmogus, žinantis, kaip užsiimti mokslo veikla; jo tikrasis balsas nepanašus į pamokslininko ar instruktoriaus. Tad nestebina, jog tarp mokslininkų atsiranda pedagogų ir kad universitetas yra vieta, į kurią atėjęs žmogus tikisi ko nors išmokti. Ne kiekvienas mokslininkas turi geram mokytojui būdingo jautrumo, tačiau kiekvienas tikras mokslininkas perduoda susidomėjusiam bent dalį savo žinojimo apie tai, kaip siekti pažinimo. Mokslininko gebą mokyti išjudina jo žinojimo galia ir įkvėpimas, pasinėrimas į siekio pažinti veiklą, ką pajunta net ir su mokslu menkai tesusiję asmenys. Vis dėlto tas mokslininkas, kurio žinių lygis ir jautrumas yra pakankami, kuris išsiskiria gebėjimu perteikti savo žinias, turi būti kai kas daugiau nei stropus instruktorius. Jam gali būti patikėta žinoti taisykles, tačiau ne jo rūpestis bus mokyti galutinių išvadų. Jaunuolis gali užsirašyti į meno mokyklą, kurią lankydamas išmoks dešimčia būdų nutapyti katę ar tuzino gudrybių kaip nupiešti akį, tačiau mokslininkas kaip mokytojas pamokys ne piešimo ar tapymo technikos, bet kaip matyti. Jis gali aiškiai reikšti mintis arba jam gali būti sunku atsikratyti savo abejonių, bet, kadangi jis yra mokslininkas, ne jo būdui kalbėti be konkretaus balso, ir jis neužsiims mokymosi proceso vulgarizacija, kai mokymasis suvokiamas paprasčiausiai kaip priemonė išlaikyti egzaminą ar gauti diplomą.

Stanislovas Lukošius. Lietuvos universitetas. Kaunas. Stanislovo Lukošiaus reprodukcija iš negatyvų albumo „Kaunas – laikinoji sostinė“. Kauno miesto muziejaus nuotrauka

Svarbu tai, jog universitetas turi didesnę edukacijos galią nei paskiri mokslininkai. Tai ne akademija, besisemianti įkvėpimo iš vieno žymaus žmogaus, tai institucija, kurios nariai kompensuoja vienas kito trūkumus, – ir asmeninius, ir mokslinius. Ji priglaudžia įvairių tipų dėstytojus, ir kiekvienas tipas praturtėja per bendravimą su kitais. Kai mus patraukia laisvai bendraujantis dėstytojas, turintis paruoštus atsakymus į visus mūsų klausimus, tai turime atminti, jog jis nėra tiesiog labai gyvybingas protas; jis yra viešas atstovas tylesnių, giliamintiškesnių ir originalesnių protų, su kuriais jis kasdien bendrauja: be jų jis nebūtų tas, kas dabar yra. Universitetas yra institucija, puikiai prisitaikiusi prie žmonijos silpnumo ir neišmanymo, mat jos tėkmė nepriklauso nuo vieno universalaus genijaus pasirodymo, nors ji ir sukuria sąlygas tokiam atsirasti. Be to, panašiai kaip Bendruomenių rūmai ar seniai įsitvirtinęs verslas, universitetas perduoda kai ką, ko nebūtina specialiai mokyti. Tai, ką universitetas perduoda, mažų mažiausiai yra mokėjimas kalbėtis.

Aptarėme mokslininką, mokytoją, dabar pakalbėkime apie tą, kuris ateina mokytis – studentą. Studentas taip pat turi savitų ypatybių. Pirma, jis nėra vaikas, nėra pradinukas. Jis jau prieš tai mokėsi kitur, ir intelektualiniu ir moraliniu požiūriu pakankamai pramoko braidyti atviroje galimybių jūroje. Jis nėra nei vaikas, nei suaugusysis, bet stovi keistame tarpiniame gyvenimo taške, kai pakankamai žino apie save ir jį supantį pasaulį, keliantį troškimą pažinti daugiau. Jis dar neatrado savo mylimos srities, tačiau jam negaila laiko ir jis yra pasirengęs būsimiems nuotykiams bei ginčams. Galbūt jį geriausiai apibūdina pasakos žodžiai – jis atėjo (intelektualinės) laimės ieškoti. Be to, jis ne pirmas, iš mokyklos atėjęs į universitetą, ir ne atvykėlis, nežinantis, ko tikėtis, jam nebūtina viską smulkiai išaiškinti. Ir jeigu tradicija, kuriai jis priklauso, ko nors jį išmokė, tai pirmiausia – žinoti, kad savo intelektualinės laimės jis nesuras per trejus studijų metus. Tad galima manyti, jog studentas apytikriai nutuokia, ką universitete suras ir kaip visu tuo pasinaudoti.

Ir ką gi jis ten ras? Jei jis nėra nevykėlis, tai ras galingai tekančią veiklos srovę, vyrus ir moteris, įsitraukusius į mokslo siekimą, ir kvietimą dalyvauti šioje veikloje. Toks kvietimas galioja ne tik tiems, kurie trokšta savo likusį gyvenimą susieti su mokslu, bet ir tokių siekių neturintiems. Universitetas nėra mokslininkų gamykla, jo idealas nėra vien mokslininkų apgyventas pasaulis. Jau apie 400 metų Anglijoje būsimųjų mokslininkų ir nemokslininkų švietimas buvo toks pat, ir ši tradicija priklauso mūsų universiteto idėjai.

Be to, kiekvienas universitetas bakalaurantui siūlo rinktis iš riboto studijų programų kiekio; nes, be abejo, jis šališkai diferencijuoja, ko mokyti, o ko ne, ir ne viskas, kas patraukia mokslininkų dėmesį, tinka bakalauro studijoms. Sunku pasakyti, iš kur atėjo būtent tokių dalykų pasirinkimas. Vieni senesni, kiti naujesni; kai kurie – kaip medicina ir teisė – yra pusiau profesiniai dalykai; kiti mažai kuo tiesiogiai susiję su išoriniu pasauliu. Tikrai nėra tokių dalykų, kurie universitetinio mokymo programoje atsidurtų dėl tokių primityvių priežasčių kaip profesinė nauda ar galimybė dalyką nesunkiai išdėstyti bei patikrinti. Iš tikrųjų vienintelė visiems dalykams būdinga ypatybė yra dalyko pripažinimas atskira mokslo šaka; kiekviename jų slypi troškimas pažinti ir iš čia kylanti galia ugdyti. Kartu jie, bent jau bendrais bruožais, reprezentuoja pokalbį, vykstantį universitete. Todėl studentas niekada nesupainios savo universiteto su institutu, kuriame girdimas vos vienas balsas, ar su profesine mokykla, kurioje mokoma tik balsų manierizmo.

Studentui tai yra skiriamasis universiteto bruožas; tai vieta, kur jis turi galimybę mokytis kalbėdamasis su savo mokytojais, bendramoksliais ir pačiu savimi, kur jis yra raginamas atskirti švietimą nuo profesinio rengimo, nuo prekybinių gudrybių išmokimo, nuo pasirengimo konkrečiai ateities tarnybai visuomenėje ir nuo įgijimo tam tikrų moralinių bei intelektualinių žinių, praversiančių ištikus įvairioms gyvenimo negandoms. Kai tik atsiranda užslėpti panašaus pobūdžio tikslai, švietimas (kuris yra susijęs su asmenimis, o ne su funkcijomis) begarsiais žingsneliais išsprunka pro galines duris. Mokslo siekimas dėl galios, kurią jis gali padėti pasiekti, kyla iš godaus egoizmo, kuris yra ne mažiau egoistinis ir ne mažiau godus net kai pasirodo kaip vadinamasis „socialinis tikslas“, ir su tuo universitetas neturi nieko bendra. Universitetinės studijų programos forma neatitinka tokio sumanymo; jo mokymo pobūdis – kai dėstytojai domisi pačiu studentu, jo mintimis, jo proto galiomis, jo nemirtinga siela, o ne tuo, kokio tipo administratorių ar įstaigos direktorių galima iš jo padaryti.

Janas Bulhakas. Stepono Batoro universiteto koridorius. 1922 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus eksponatas

Vis dėlto universitetas studentui gali pasiūlyti kai ką daugiau, ir tai yra ypatingiausia jo dovana, neatsiejama universitetinio švietimo dalis, nesanti nei pradžia, nei pabaiga, bet vidurys. Žmogus bet kurią gyvenimo akimirką gali imtis naujos lavinimosi srities ar pradėti naują veiklą, bet tik universitete jis tai gali padaryti neaukodamas menkų savo laiko bei energijos atsargų; vėliau gyvenime jis turės tiek daug įsipareigojimų, jog nebegalės lengvai visko mesti. Toji ypatinga universiteto dovana yra pertrauka. Čia yra galimybė atidėti karštus jaunystės polinkius be būtinybės tuoj pat juos pakeisti kitais įsipareigojimais. Čia patiriama pertrauka tironiškoje neatitaisomų įvykių tėkmėje; tarpsnis, kai gali apsidairyti pasaulyje ir savyje, nejausdamas priešo už nugaros ar atkaklaus spaudimo dabar pat apsispręsti; metas, kai gali prisiliesti prie slėpinio be būtinybės tuoj pat surasti sprendimą. Ir visa tai patiriama ne intelektualiniame vakuume, bet supant visai paveldėtai mūsų civilizacijos patirčiai, literatūrai ir mokslui; ne atskirai, bet giminingų sielų kompanijoje; ne kaip atskiras užsiėmimas, tačiau susietas su pasirinktos mokslo krypties discip­linomis; ne kaip pirmas lavinimosi žingsnis (jį žengia tie, kurie visiškai neišmano kaip elgtis ir mąstyti) ir ne kaip paskutinis, paruošiantis žmogų Paskutiniojo teismo dienai, bet kaip vidurinysis tarpsnis. Nereiktų tokios pertraukos painioti su mums įprasta kasdiene pauze kvapui atgauti; joks jaunuolis ar jaunuolė nepasakys „ačiū“ už tokio tipo galimybę. Tai ne veiklos nutraukimas, bet galimybė pradėti unikalaus pobūdžio veiklą.

Būtų sunku apibrėžti šios nuostabios galimybės gimimą. Galbūt ji atsiranda (panašiai Lukrecijus įsivaizdavo kūno galūnių atsiradimą) todėl, jog esama žmonių, geriau ar blogiau gebančių ja pasinaudoti. Bet kuriuo atveju manau, jog tai yra dalykas, kurį visi Europos universitetai vienaip ar kitaip suteikia savo studentams. Mėgavimasis šia galimybe priklauso nuo ankstesnio pasirengimo (ja nesugebės pasinaudoti žmogus, neišmanantis dalykų, kurių buvo mokomas dar vaikų darželyje), bet nepriklauso nuo jokios iš anksto apibrėžiamos privilegijos ar nuo padėties, kuri leidžia nesirūpinti uždarbiu pragyvenimui – privilegija tampa pats buvimas „studentu“, mėgavimasis schole laisvalaikiu. Kyla pagunda, rizikuojant būti nesuprastam, visa tai suvesti į doktriną apie universiteto pobūdį; ją galima būtų pavadinti tarpiškumo (interim) doktrina. Tačiau doktrina būtų ne daugiau kaip sutraukta išraiška viso to, ką kaip studentas jautei tą pirmą spalio rytą. Praktiškai pernakt nemalonus tikrovės pasaulis virto neribota galimybe. Mes, kurie nepriklausėme pasiturinčiajai klasei, staiga pasijutome išlaisvinti nuo Adomo prakeiksmo, nuo slegiančios darbo ir žaidimų skirties. Prieš mus atsivėrė ne kelias, o bekraštė jūra. Tereikėjo iškelti bures ir vėjas mus nusinešė. Nebuvo išblaškančios skubos pasirinkti aiškų kelionės tikslą, pareiga nebeslėgė, nuobodulys ir nusivylimas buvo beprasmiai žodžiai, mirtis buvo neįsivaizduojama. Tačiau visi viduriniai tarpsniai kada nors pasibaigia, viskam yra savas laikas ir nevalia užtęsti to, kieno laikas jau baigėsi. Amžinas studentas yra prarasta siela.

O kaip yra su derliumi? Joks studentas negalėtų baigti šitokio universiteto be ryškesnių pėdsakų. Intelektine prasme jis bus įgijęs tam tikrų žinių, ir, daug svarbiau, bus išsiugdęs specifinę proto discipliną, tam tikrą nuovoką apie galimas veiksmų pasekmes, geresnį gebėjimą valdyti savo galias. Jis tikriausiai žinos, kad neužtenka vien turėti savo „nuomonę“, kad mums reikia idėjų. Jis neišeis apsiginklavęs argumentais savo tiesai įrodyti; jis bus išsiugdęs kai ką, kas skirs jį nuo intelektinio chuligano ir, nepriklausomai nuo to, kokia buvo jo studijų sritis, jis gebės atrasti prasmę tuose dalykuose, kurie didžiai paveikė žmoniją. Galbūt jis netgi bus atradęs savo intelektualių polinkių branduolį. Trumpai tariant, galbūt šiuo universiteto laikotarpiu jis ir nesužinos, kaip užsidirbti pragyvenimui, bet bus išmokęs kažko, kas leis jam ateityje gyventi daug prasmingiau. Moraline prasme jis neišeis susikrovęs moralinių idėjų bagažo, neišeis užsidėjęs naujai pasiūto moralinio drabužio, bet bus turėjęs galimybę praplėsti savo moralinio jautrumo sritį, bus turėjęs laiko rėksmingus bei prieštaringus savo paauglystės absoliutus pakeisti kai kuo mažiau paperkamu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mokslo siekimas, kaip ir bet kuri kita didi veikla, yra neišvengiamai konservatyvi. Universitetas nėra pramoginė valtis, kurią galima sukinėti norint pagauti bet kurį trumpalaikį vėjo gūsį. Jis turėtų įsiklausyti į tas kritikas, kurios suinteresuotos pažinimu, o ne į tas, pasak kurių universitetas esąs netobulas vien todėl, kad yra tai, kas yra. Bet paskutiniu metu universiteto idėja kažkaip sumišo su tokiomis sąvokomis kaip „aukštasis mokslas“, „pažangus lavinimas“, „suaugusiųjų mokymasis“, – tai žavingi dalykai, tačiau menkai tesusiję su universitetu. Atėjo laikas šią painiavą išnarplioti. Mat šios idėjos priklauso pasauliui, kurį žymi tokios sąvokos kaip galia ir naudingumas, eksploatacija, socialinis bei individualus egoizmas ir veikla, kurios prasmė slypi už jos pačios, jos trivialiuose rezultatuose ir laimėjimuose. Tai ne tas pasaulis, kuriam priklauso universitetas, tokiame pasaulyje nėra švietimo tikrąja šio žodžio prasme. Tai labai galingas pasaulis. Jis turtingas, konkurencingas ir geranoriškas. Tačiau jis nepakankamai savikritiškas; jis linkęs daryti klaidą laikydamas save visu pasauliu, ir su mielu nerūpestingumu konstatuoja, jog viskas, kas netarnauja jo tikslams, yra paklydę. Universitetas turėtų saugotis šio pasaulio globos, antraip suvoks pardavęs pirmgimystės teises už dubenį lęšienės, supras, jog užuot studijavęs ir mokęs pasaulio kalbų ir literatūrų, jis tapo mokykla aiškintojams ugdyti, jog užuot siekęs mokslo, jis ėmė rengti elektros inžinierius ir pramonės chemikus, jog užuot studijavęs istoriją jis ėmė studijuoti ir mokyti istorijos dėl kažkokio slapto tikslo, jog užuot lavinęs vyrus ir moteris jis ėmė juos rengti tam, kad šie užimtų tam tikrą visuomenės nišą.

Universitetas, kaip ir visi kiti dalykai, turi savo vietą visuomenėje, bet ši vieta nėra tarnystės kuriai nors kitai visuomenės veiklai funkcija, ji turi būti savimi ir ne kuo nors kitu. Pirminė ir svarbiausia universiteto veikla yra siekti mokslo, – niekas negali pakeisti šios universitetinės veiklos. Antra, jis užsiima tam tikro pobūdžio ugdymu, kuris kyla iš šios veiklos. Universitetas liausis egzistavęs, kai lavinimas jame išsigims į tai, kas šiandien vadinama moksliniais tyrimais, kai dėstymas jame virs paprasčiausiu instruktažu, užpildančiu visą studentų laiką, ir kai studentai nebus genami intelektualinės laimės paieškų, o ateis visiškai negyvybingi ir išsekę, tenorintys gauti praktišką ir pritaikomą moralinių bei intelektinių žinių bagažą, kai jie ateis be jokio supratimo apie pokalbio manieras, trokšdami įgyti kvalifikaciją, padėsiančią užsidirbti pragyvenimui, arba diplomą, leisiantį jiems įsisukti į pasaulio eksploataciją.