Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Neįgaliems studentams Lietuvoje vis dar trūksta kai kurių paslaugų

Indrė Širvinskaitė. E. Kurausko nuotrauka

Aukštojo mokslo prieinamumas yra vienas pagrindinių Bolonijos proceso socialinės dimensijos tikslų ir principų. Tai reiškia, kad Europos aukštojo mokslo erdvėje siekiama sudaryti lygias galimybes visiems siekti aukštojo išsilavinimo, nepaisant jų socialinės padėties, lyties, tautybės ar negalios.

Aukštojo mokslo prieinamumo rodiklis paprastai matuojamas proporcinga visuomenės grupių reprezentacija aukštojo mokslo sistemoje. Kurios nors grupės reprezentatyvumo nebuvimas dažnai indikuoja sistemines kliūtis, o jų pašalinimas turėtų būti svarbus uždavinys valstybei siekiant šias grupes įgalinti.

Neįgalių studentų sumažėjo triskart

Viena tokių grupių Lietuvoje – neįgalūs studentai, kurių skaičius kolegijose ir universitetuose per aštuonerius metus sumažėjo nuo 1020 iki 352. Rodiklis, kuris turėtų sudaryti apie 8 proc. (nes tiek neįgalių žmonių yra Lietuvoje), krito nuo ir taip mažo 2,3 proc. iki 1,1 proc. visų priimtų studentų. Šie skaičiai rodo, kad neįgalių studentų aukštojo mokslo sistemoje yra per mažai ir jų skaičius drastiškai mažėja.

Kalbant apie studijų prieinamumą negalią turintiems asmenims, labai svarbu užtikrinti tokias paslaugas kaip asmeninis asistentas, gestų kalbos vertimas, konspektavimas. Šios paslaugos yra tiesiog objektyviai būtinos – be jų asmenys su tam tikro tipo negaliomis negali studijuoti arba studijų procesas jiems tampa labai apsunkintas.

Pavyzdžiui, jei įprastam studentui nebūtų leista konspektuoti per paskaitas pateikiamos medžiagos, tai tikrai apsunkintų galimybę išlaikyti egzaminą. Tuo tarpu kurtieji studentai to daryti negali, nes akimis seka gestų vertėją. Konspektavimo paslaugos šiuo metu nėra galimybės gauti (pasitaiko, kad ir gestų vertimo gauti nepavyksta), todėl egzaminams ruoštis šie studentai priversti be užrašų. Vietoje jų, be visiems privalomos medžiagos, studentai savarankiškai skaito dar ir papildomą literatūrą. Toks mokymosi procesas tampa panašus į studijas eksternu. Šios kliūtys dažnai taip apsunkina studijų procesą, kad studentai arba yra priversti mesti studijas, arba apskritai nesiryžta stoti į universitetą.

Paslaugos neįperkamos

Lietuvoje šių paslaugų prieinamumas neįgaliems studentams yra labai ribotas. Tai susiję su tuo, kaip šiuo metu paskirstomi studijų prieinamumui skirti ištekliai. Didžioji lėšų dalis (iš ES struktūrinių fondų) neįgaliems studentams skiriama tikslinėms išmokoms. Nors teoriškai šios kas mėnesį tiesiogiai gaunamos lėšos turėtų būti pačių studentų panaudojamos paslaugoms ir priemonėms gerinti studijų prieinamumą, tačiau paslaugų trūkumo problemos jos nesprendžia. Yra dvi pagrindinės to priežastys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visų pirma, net ir esant tokių paslaugų pasiūlai privačiame sektoriuje, išmokų dažnai neužtenka jų kainai padengti. Prieš porą metų viena įmonė pradėjo siūlyti konspektavimo paslaugą studentams. Tokios paslaugos kaina siekė apie 40 eurų už vieną paskaitą. Per semestrą ji galėtų siekti ir 2000–3000 eurų. Akivaizdu, kad už 156 eurus per mėnesį studentai tokios paslaugos įsigyti negali, o universitetams tai taip pat yra per didelė suma vienam studentui, dažnai didesnė nei semestro studijų kaina. Panašiai yra ir su kitomis paslaugomis privačiame sektoriuje – net jei įmanoma rasti pasiūlą, jos neįperkamos iš studentams tam tikslui skiriamų lėšų.

Trūksta gestų vertėjų

Kita vertus, paslaugos, kurių kainą dengia valstybė, yra riboto prieinamumo. Pavyzdžiui, asmeninio asistento paslauga, pradėta teikti prieš metus pagal bandomąjį projektą, skiriama tik metams be garantijos, kad bus pratęsta. Be to, nėra garantijos, kad paslauga bus prieinama visada, kai iškils poreikis. Studentui stoti į universitetą žinant, kad paslauga nebus garantuota – rizikinga, ypač jei jis turėtų vykti studijuoti į kitą miestą, kur nesulauks šeimos pagalbos. Nors gestų kalbos paslaugos teikimas daug labiau išplėtotas, susiduriama su pačių vertėjų trūkumu. Jų skaičius ribotas, ir tie patys vertėjai teikia paslaugas ne tik švietimo, bet ir daugelyje kitų sričių: poliklinikoje, teisėsaugos struktūrose, banke.

Norint įveikti šiuos iššūkius būtina imtis sisteminių sprendimų. Siekiant plėtoti neįgaliems studentams būtinas paslaugas, reikia tai daryti kompleksiškai: integruoti  kitų sektorių patirtį ir sutelkti turimus išteklius.

Gruodžio 3 d. ketvirtus metus vyksiančioje Vilniaus universiteto rengiamoje konferencijoje apie aukštąjį mokslą ir negalią bus nagrinėjamas būtent šių būtinųjų paslaugų prieinamumo ir kokybės klausimas. Atsižvelgdami į specialistų siūlymus ir remdamiesi užsienio patirtimi sieksime prieiti prie vizijos, kaip Lietuvoje turėtume stiprinti aukštojo mokslo prieinamumą negalią turintiems asmenims.

Vilniaus universiteto neįgaliųjų reikalų koordinatorės Indrės Širvinskaitės komentaras.