2021 10 16

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Upelis, kurio vardą kasdien kartojame

Lietava ties Perelozų kaimu. Wikipedia.org nuotrauka

„Žaliasis pasaulis“ (2021 m. liepos 1 d.) pranešė gerą žinią: „...šią vasarą pagalbos sulauks penkios upės – Musė, Mūša, Širvinta, Vokė ir Vyžinta, nukentėjusios nuo žmogaus rankos, kai melioracijos tikslais buvo ištiesintos jų vagos...“

Kodėl šiame kukliame sąraše nėra Lietavos upelio, kurio visas aukštupys taip pat ištiesintas? 

Prieš 46 metus teko dirbti Širvintų miškų ūkio Čiobiškio girininkijos Darvidų eiguvos eiguliu, tada šiek tiek ir pasivaikščiojau Lietavos pakrantėmis. Praėjo 15 metų ir parašiau apie tai „Lietuvos pionieriuje“. O nelabai seniai klausiausi per radiją, kaip Benas Rupeika Jonavos rajono pakrašty kalbasi su vietiniais gyventojais, kurie nežino, kur teka Lietava, nors ta upelė vos už penkių kilometrų nuo jų sodybų. O štai dabar Aplinkos ministerija taip pat tarsi nežino upelės, kurios vardas galbūt susijęs su mūsų krašto vardu. 

Lietavos hidrografinis draustinis įsteigtas 1992 m., bet jo plotas – tiktai 137 hektarai.

Musės ir Neries santakoje atsirado Čiobiškis. Jo gyventojai sako, kad Dariaus ir Girėno tiltas per Musę yra bene stipriausias ir gražiausias Lietuvoje. Šitoks baltas arkinis tiltas dabar labiausiai ir puošia miestelį. Nuo čia ir galima pradėti ieškoti Lietavos, bet ji dar toli, miškais šiek tiek nutolus nuo Neries reikėtų keliauti gal 15 kilometrų. Man sekasi – iki Keižonių kaimelio paveža Čiobiškio girininkas Alvydas Kazlauskas…

Lieku vienas Keižonių kaimelyje, ant balto vieškelio, kuris atbėga iš šiaurės, iš Upninkų. Žiūriu į savo žemėlapius, dairausi aplink ir tik dabar suvokiu, kokia čia ypatinga vieta: pietuose platus miškingas Neries slėnis, vakaruose teka Šventoji, o šiaurėje Širvinta. Apsupa upės Upninkų, Santakos, Užsienio, Gegužinės miškus, tarsi atskiria juos nuo viso pasaulio. Trys upės teka į skirtingas puses. Bet yra čia ir ketvirtoji upelė – Lietava. Iš Keižonių eidamas į šiaurę ją būtinai turėčiau rasti, gal pavyktų pamatyti ir ištakas. Bet pirmiausia einu į parduotuvę.

Galvoju šitaip: kol nuderėsiu kokį pigų daiktą, ateis Keižonių senbuvis ir viską paaiškins. Taip ir atsitinka – Upninkų girininkijos Gegužinės eiguvos eigulys Albinas Vitkauskas, rodos, tik ir laukė, kam čia papasakoti paskutines naujienas apie Lietavą. O tos naujienos visai nelinksmos: ana ten, prie pat upelės versmių, buvo Būdų kaimas. Neliko nė vienos trobos. Ir Užsienio kaimo nebėra. Ir iš Lietavos čia jau tiktai griovys beliko. Kartais vos vos teka, o dažniausiai sausas…

Mes einame Keižonių vieškeliu Neries link. Eigulys sako, kad tikras upelis prasidės tiktai už Perelozų, o tas sentikių kaimelis pasislėpęs miške. Čia visi kaimai ir viensėdžiai tik miškuose. O štai ir senosios Keižonių kapinės. Graži tvora, tvirti vartai su stogeliu. Ir daug naujų paminklų. Nyksta arba visai prapuola senieji tarpumiškių kaimeliai, ir apie buvusius jų gyvenimus prie Lietavos, Vėgėlės, Šerkšnupio ir Miltupio primins dabar tik šitie akmeniniai paminklai bei kryžiai?

Eigulys linksi galva ir kalba nelinksmai:

– Ir mano Paguniai kadaise nemažas kaimas buvo, vadinosi Gunios dvaro palivarkas, o dabar kelios pirkios…

Atsisveikiname šviesiame pušyne. Žvyruotas kelias į Pagunius leidžiasi Neries slėnio link, o smėlėtas keliukas į Perelozus kyla į kalvą. Prie pat keliuko raudonuoja žemuogės, atrodo, kad nė viena uoga dar nenuskinta. Ir jokios pėdos ant karšto keliuko smėlio. Valgau uogas ir klausausi pečialindos cilpsėjimo. Tolėliau, gal prie tų paslaptingųjų Perelozų, kukuoja gegutė. Kažkam dar skaičiuoja būsimo gyvenimo metus? Tik trys senutės liko kaime, ir jos jau, matyt, nenueina toliau savo daržų.

Eigulys patarė belstis į pačią pirmąją pirkią, ten gyvena Praskovja Sokolova, pati stipriausia ir šnekiausia. Taip ir bus, geras patarimas nežinomoje vietoje visada yra gerai… Jaučiu, kokia keista ši diena: pirmiausia buvau pasiryžęs surasti Lietavos ištakas, tada leistis pasroviui, nė kiek nenukrypdamas nuo upės, sąžiningai. O dabar štai atrodo, kad žmonių gyvenimas šiuose tarpmiškiuose yra toks pat svarbus, kaip ir upelio kilpinėjimas. Gal sentikiai dar išlaikė savitą natūrinį ūkį, kaip įdomu bus iš arti pamatyti, o upelės krantai – tik pretekstas būtent šitaip keliauti… 

Lietava Perelozų kaime. Wikipedia.org nuotrauka

Netikėtai prašviesėja pušyno sengirė, atsiveria saulėta laukymė. Ir skambiai užgieda gaidys. Perelozai. Trys pilkos pirkios, tvartai ir daržinės, daržai, žalių klevų kupeta, virš kurios vos vos iškyla dvi balkšvos smailės su pravoslavų kryžiais. O prie pat Lietavos – gražiai aptvertos kapinės. Negirdžiu šunų lojimo, visai ramu, tai nusimetu kuprinę ir atidarau kapinių vartelius. Iš lėto einu smėlio takeliais, skaitau užrašus, žvelgiu į datas ir tarytum ieškau pačio seniausio kapo. Kuklūs, dar apynauji, gana dailūs paminklai, tvirti pravoslaviški kryžiai. Bet yra ir mažų kauburėlių, iš akmens tašytų apkerpėjusių kryžių. Kai kurie užrašai ir ornamentai vos beįžiūrimi.

Kada atgulė čia pats pirmasis sentikis – pabėgėlis? Matyt, nesužinosiu. Perelozuose beliko trys senutės, bet kitur sentikių kaimai dar stiprūs. Ne tik Lietuvoje. Ir prie Ledinuotojo vandenyno, ir Sibiro taigoje, ir Ukrainoje. Kaip vis dėlto keista, kad šitiems atkakliems pabėgėliams senasis tikėjimas buvo svarbiau už viską, net už Tėvynę, net už tėviškę. Jie bėgo ir nuo naujosios cerkvės, ir nuo caro. Ir štai prie jų kapų žydi lietuviškas sinavadas, o prie pat tvoros, virš jau bevardžių kauburėlių ošia lietuviška liepa…

Kiek prieštaringų pasakojimų girdėta apie rusų sentikius, kiek skaityta paslaptingų istorijų. Apie Solovkų salos Sodą – Rojų, apie neįveikiamus sentikių skitus netoli Barenco jūros, apie tundros duobėje kalinamą sentikių vadą vienuolį Avakumą, apie bitininkus keržakus (jie irgi sentikiai pabėgėliai) Altajaus kalnuose. Rodos, buvo jų gyvenime ir žiaurokų papročių. Bet štai dabar, žiūrėdamas į antkapiuose įrėmintas nuotraukas – rūstūs veidai, dvišakos barzdos, aklinai užsagstyti storo milo kiteliai.

Norisi galvoti apie tai, ką gero, ką ypač gero turėjo šie tvirti, asketiški vyrai. Jie negėrė degtinės, nerūkė, nepriprato prie elektros šviesos. Jie buvo geri darbininkai – mediniais kastuvais galėjo kasti gilius griovius pelkėse, senoviniais pjūklais pjovė lentas iš storiausių rąstų. Mano tėvas sakydavo, kad žemdirbiai jie buvo prasti, bet tuoj pat prisimindavo, kad Šaukėnų valsčiaus starovierai, įsikūrę Dubėnų ir Lygšilio kaimuose, užaugindavo nepaprasto didumo braškes. Apie tai, beje, man pasakojo ir kolega žurnalistas Algirdas Čekys, ir jo tėviškėje prie Dūkšto miestelio rusų sentikiai buvo užveisę didžiulius braškynus.

Dar toliau į mūsų krašto šiaurę, Zarasų rajone, starovierų kaimai kūrėsi labai dideli, o Degučių bendruomenė rašė savo metraštį, kuriame pasakojama apie tai, kas įvyko prieš tris šimtus metų. Ne, nebuvo jie aklavietėje. Ir šie Perelozų atsiskyrėliai juk ne viską nusinešė į kapus, juk kiekviena uždaresnė žmonių karta gali gyventi tik todėl, kad prieš tai čia gyveno tėvai ir seneliai. Vertinga ir saugotina yra kiekvienos bendruomenės patirtis…

Tyliai užveriu kapinių vartelius. Einu į kaimą, beldžiuosi į pirmos pirkios duris, kaip patarė Gegužinės eigulys. Ir sveikinuosi su šeimininkais – dar labai guvia senute Praskovja Sokolova ir bebarzdžiu vyru, jos sūnumi. Klausiu, ar toli dar ta vieta, kur upelė Lietava įpuola į Nerį. Bet vyras tarsi negirdi mano klausimo, šelmiškai šypsosi ir šitaip kalba:

Nu, kak ty chodiš, bez palki, bez ružja, razve neznaješ, kakyje razboiniki zdes živūt? (Kaip tu vaikštai be lazdos, be šautuvo, gal nežinai, kokie plėšikai čia gyvena?)

– Ja dūmaju, što zdes dobryje liūdi, smotrel kladbišče, tam tak čysto i opriatno. (Aš galvoju, kad čia geri žmonės, vaikščiojau po kapines, ten viskas taip švaru ir tvarkinga.)

– Jesli tak govoriš, značit ty sam chorošyj čeloviek. Sadis k stolu, sup eščio ne sovsem ostyl. (Jeigu taip kalbi, gal pats esi geras žmogus, sėsk prie stalo, sriuba dar šilta.)

Taip į mūsų pokalbį įsiterpia senutė. Labai meili jos kalba, klausausi, ką ji pasakoja apie savo daržą, apie avis, kurių dar nenunešė vilkas. Viskas įdomu. Bet man rūpi paklausti, kas tokią dailią krosnį mūrijo, kas sumeistravo stalą ir kėdes. Gal ir tų tikrai dar neatšalusių barščių receptą reikėtų sužinoti. Matyt, sunkus būtų kraštotyrininko darbas, o juk Lietavos versmės taip ir liko nesurastos, o į Albino Vitkausko eiguvą irgi juk reikėjo užeiti…

Išeiname į kiemą. Senutė rodo taką, kuriuo man reikės eiti, rodo cerkvę, kuri, deja, jau užkaltais langais. Siūlo ir nakvynę, jei dar kada susigalvosiu čia ateiti. Kalba be atokvėpio, greit susigraudina (kaip sunku žiemą, kai užpusto), bet čia pat pralinksmėja (negalvok, kad mes tik liūdėjom, oi negalvok, ir pašokta čia buvo, ir padainuota, dar gerai prisimenu, kad Perelozuose buvo keturiasdešimt kiemų.)…

Einu prie Lietavos, sustoju ant liepto. Žiūriu į pilkas Perelozų pirkias, staiga – fit fit fit… ataidi iš toli skambus nedažnai girdimas balsas. Nejudu nė kiek, rodos, net nekvėpuoju. Ir neria pro tiltelio apačią ryškiai mėlynas paukštis, sparnais liesdamas vandenį. Ir nutolsta išgąstingas jo švilpimas. Tulžys, tik jis, tas paslaptingas mažasis žuvininkėlis šitaip gali lėkti, švariausių Lietuvos upelių čiabuvis. 

Henrikas Gudavičius, vesdamas lankytojus pažintiniu retųjų ir godotinų augalų taku Liškiavoje prie Krūčiaus, visada spėja padaryti vieną kitą darbą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

***

Praėjo treji metai. Smėlėtas miško keliukas be jokio pėdsako, dailiai sumeistrauta medinė cerkvė užkaltais langais, Praskovjos Sokolovos kalba ir netikėtas tulžio skrydis virš skaidrios upelio srovės man vis dar atrodo lyg vizija, kuri jau niekada nepasikartos. Perskaičiau, rodos, viską, ką apie Lietavos apylinkes rašė Česlovas Kudaba, Kazimieras Kuzavinis, Vacys Milius. Gaila, kad nepamačiau to, ką dar nelabai seniai regėjo geografai ir etnografai. Ir botanikai. Kažkur Lietavos žemupy ir prie Neries slepiasi daug retųjų augalų. Gaila, sugebėjau pamatyti tiktai vaistinę šventagaršvę. Bet dar labiau gaila Lietavos aukštupio grožio, kurio jau niekas niekada nepamatys.

Prieš penkiolika metų Česlovas Kudaba fotografavo senus juodalksnius, pro kuriuos srūva Lietava, vos tik išbėgusi iš Krinickienės raisto. Nebėra tų juodalksnių. Ir žydinčių Lietavos aukštupio lankų nebėra, tiktai tiesus sausas griovys. Eigulys Albinas Vitkauskas šitaip man pasakojo: nereikėjo kasti griovių, buvo, tiesa, šlapių viksvynų, bet buvo ir gražių žydinčių pievų. O dabar ir pievos, ir vanduo prapuolė…

Liūdna prisiminti šiuos žodžius. Dar liūdniau skaityti prieš mane ėjusių keliauninkų užrašus. Nejaugi visada tik šitaip ir bus: kiekvienas vis iš naujo atranda tą patį upelį, ir tas atradimo džiaugsmas kaskart vis mažesnis.

1989–2021 m.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu