Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Už ką aš nebalsuosiu

Povilas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Artėjant rinkimams, malonioji Bernardinų redaktorė paprašė skaitytojui pristatyti kriterijus, pagal kuriuos atiduosiu savo balsą. Jie susiformulavo negatyviai – už ką aš nebalsuosiu. Deja, žinau, kad vėl teks rinktis atmetimo būdu, „geriausią iš blogų“.

1. Negaliu balsuoti už nacionalizmą, kuris kelia pavojų mūsų nacijai. Šios pakraipos atstovus galima atpažinti iš pagyrų „America first!“ logikai, melu grįstos Europos Sąjungos kritikos, džiūgavimo dėl esą neišvengiamo jos žlugimo ir Brexito, simpatijų radikalių dešiniųjų nacionalistų judėjimams Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir visur kitur. Kaip taisyklė, šiuos judėjimus remia Putino Rusija. Tai – natūralu: susiskaldžiusias Europos šalis bus lengviau, kiekvieną atskirai, paveikti, o Rytų ir Centrinę Europą – susigrąžinti į savo įtakos zoną. Tiesa, skirtingai nuo Vakarų Europos dešiniųjų radikalų, liaupsinančių Rusiją, mūsiškiai Rusiją kritikuoja. Žodžių lygmenyje, jie – teisūs, vykdomos politikos – tėra naudingi idiotai Putino režimo rankose. Trokšdami Europos Sąjungos žlugimo, jie guodžia, kad NATO apsaugos. Tačiau radikalus, uždaras nacionalizmas, savos valstybės interesus ginantis be atsižvelgimo į kitų nacijų interesus ar netgi jų sąskaita, suardys ir NATO: Erdogano Turkijos veiksmai bei prezidento Trumpo intencijos apie tai byloja be užuolankų. Radikalūs nacionalistai geopolitiką paverčia žaidimu su ugnimi.

Žaidimas su ugnimi yra ir santykiai tarp pačių radikalių nacionalizmų. Jiems ėmus dominuoti kaimyninėse šalyse, šios anksčiau ar vėliau grįš prie tradicinių tarpusavio konfliktų, neretai kruvinų. Tokių konfliktų užuomazgų be vargo atrastume Prancūzijos ir Vokietijos, Austrijos ir Italijos, Vengrijos ir Rumunijos ar Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos nacionalistų galvose – dažniausiai dėl teritorijų. Tai, beje, paaiškina, kodėl Europos nacionalistams niekaip nepavyksta susivienyti tarpusavyje, nežiūrint tokių bandymų (žr. kad ir buvusio Trumpo patarėjo S. Bannono iniciatyvą paskutinių Europos Parlamento rinkimų proga). Yra be galo svarbu šiais neramiais laikais, globalizacijai keliant grėsmę nacijų suverenumui, neatkristi į uždarą, primityvią, instinktais ir hipnotizuojančiais šūkiais bei vaizdiniais funkcionuojančią nacionalizmo formą, kuri nacijas natūraliai veda į naujus karus, o Lietuvai reiškia naujas nežmoniškas kančias.

2. Tačiau lygiai taip pat nebalsuosiu ir už tuos, kurie nesuvokia nacijos svarbos, prasmės bei jos politinio suverenumo būtinybės. Suvereni politinė nacija ir sveikas patriotizmas turi dvasinio pobūdžio pašaukimą – sudaryti palankiausias sąlygas individams bei bendruomenėms puoselėti savo tapatybę, atrasti, pažinti, kurti. Todėl man nėra priimti politikai, kurie yra paskendę technokratijoje, buityje, pragmatizme, politiniuose žaidimuose ir neįžvelgia kultūros vertės (tik čia reikia kreipti dėmesį ne į jų žodžius, o į veiksmus). Šiai grupei priklauso ir subtiliai kalbantys, tačiau viską tik per finansinę prizmę vertinantys politikai, tarnaujantys stambiųjų verslo korporacijų interesams. Prie tautos dvasios naikintojų reikia priskirti ir naciją į kanoninę formą uždarančius, jai keistis ir toliau savąją tapatybę kurti draudžiančius, visur tik tautos priešus matančius politikus. Kurpti sąmokslo teorijas, žaisti žmonių baimėmis, manipuliuoti minios instinktais yra lengva, bet pasišlykštėtina.

Tik suvokiant dinamišką dvasinę (kultūrinę, psichologinę…) gyvenimo dimensiją, demokratija yra prasminga. Ir turėtų būti suvokiama, kad šiandien, globalizacijos sąlygomis, dvasinė tautos potencija gali realizuotis tik bendradarbiaujant su kitomis tautomis. Europos Sąjunga tam suteikia palankias politines sąlygas, kai tinkamai realizuoja du esminius savo funkcionavimo principus – pasidalintąjį suverenumą ir subsidiarumą.

3. Todėl negaliu balsuoti už tuos, kurie neišmano Europos Sąjungos prigimties, tikslingumo ir funkcionavimo. Šis neišmanymas lemia grubiausias manipuliacijas Europos Sąjungos sąvoka. Visi, iš arčiau studijavę europinius reikalus, žino, kaip plačiai tarp Europos nacionalinio lygmens politikų yra paplitusi praktika visus teigiamus Europos Sąjungos dėka pasiektus dalykus priskirti nacionalinių vyriausybių nuopelnams, o dėl nacionalinių vyriausybių klaidų ir atneštų nuostolių – kaltinti Europos Sąjungą. Ši maišatis yra pavojinga europinėms tautoms. Jokiu būdu neteigiu, kad Europos Sąjunga yra tobula. Priešingai, ji yra kritikuotina ir reformuotina. Tačiau tam reikia žinių, kompetencijų ir geros valios.

4. Didelę žalą daro tos partijos ir politikai, kurie instrumentalizuoja krikščionybę ir bando sakralius, vidinei žmogaus sferai priklausančius dalykus įtraukti į politinės galios žaidimus (dar didesnę žalą daro dvasininkai, politizuojantys religiją, bet dabar – ne apie tai). Paversti krikščionybę socialinio muštro įrankiu yra nusikalimas prieš ją. Nebalsuosiu už politikus, kurie nesuvokia religijos ir politikos atskyrimo, t. y. pasaulietiškumo, principo, kuris, beje, kilo iš krikščionybės. Šis principas ne tik leidžia visoms religijoms taikiai sugyventi pliuralistinėje visuomenėje, bet ir suteikia galimybę krikščionių ar kitų konfesijų politikams įgyvendinti iš jų tikėjimo kylančius įsitikinimus taip, kad visuomenė juos laisvai priimtų, o ne jaustųsi religinio diktato auka. Tam yra būtina sugebėti iš krikščionybės ar kitos religijos kylančius argumentus išversti į racionalią kalbą, kurią suprasti galėtų visi piliečiai. Galėčiau balsuoti tik už tuos krikščionių politikus, kurie pasižymi šiuo pajėgumu. Jie sugeba parodyti, kad iš krikščionybės kylančios tiesos skatina žmogaus brandą ir puoselėja gilius, laisvus, įsiklausymu pasižyminčius visuomeninius saitus. Krikščionybę kompromituoja tie, kurie mojuoja Biblija lyg vėzdu, ir tarsi magiškus užkeikimus kartoja žodžius „krikščioniškos vertybės“, siekdami, de facto, krikščioniško šariato.

Šalia daugybės pavyzdžių, noriu atkreipti dėmesį į pastaruoju metu padažnėjusią manipuliaciją Roberto Schumano vardu. Yra primenama, kad jis buvo krikščionis ir kad jo kurtos Europos bendrijos vizija buvo įsišaknijusi krikščionybėje. Tai priminus, krikščionybė, dabar jau su Schumano autoritetu, yra įvelkama į nuožmiausio davatkiškumo, XIX amžiaus kategorijų, kurių pati Bažnyčia jau seniai atsisakė, rūbą. Taip, Schumano politikos, demokratijos, Europos vizija buvo krikščioniška. Tačiau Schumanas buvo supratęs krikščionybės esmę, pajutęs jos gyvybę ir suvokęs jos universalią misiją. Kaip krikščioniškos politikos įgyvendintojas, kaip Europos kūrėjas, jis rėmėsi Jacques Maritain‘o „visapusiško humanizmo“ (humanisme intégral) bei Henri Bergsono atviros visuomenės sampratomis. Tai – iš krikščionybės kilusios filosofijos, apie kurias mūsų riboti politikai nė nenutuokia, apie krikščionybę kalbėdami taip, kad daugeliui žmonių ji vėl asocijuojasi su baime, prievarta, inkvizicija. Šiandienos krikščioniškoje politikoje būtina vengti naujos stabmeldystės – apipinti krikščionybę mirusiais Dievo įvaizdžiais, o tikėjimo tiesas, žmogaus prigimtį ir bendrąjį gėrį aiškinti iš galios ir kontrolės pozicijų, nieko neišmanant apie dvasinius procesus. Kai tokia krikščionybė tampa įrankiu valdžią užėmusių politikų rankose, ateina jos dvasinė mirtis, o visuomenę apima klaikus psichologinis diskomfortas. Krikščionybės europiečiai atsisakė ne todėl, kad buvo blogi, o todėl, kad ji leidosi kompromituojama ir sutikto atlikti socialinio policininko vaidmenį dviveidžių politikų rankose. Pernelyg dažnai ji neigė savo pačios teologijoje formuluojamą religijos ir politikos atskyrimo principą.

5. Tačiau man taip pat nepriimtini tie politikai, kurie palaiko pasaulietiškumo principo kraštutinumą, vadinamą laicizmu. Jie siekia iš viešosios erdvės bei politinių diskusijų visiškai eliminuoti krikščioniškos kilmės požiūrius, net jeigu šie yra konvertuoti į universalius racionalius argumentus. Laicizmas ne tik atmeta vieną iš svarbiausių europietiškojo mąstymo tradicijų ir europietiškosios visuomenės pagrindų, bet ir bando išstumti iš viešo politinio gyvenimo tikinčiųjų bendruomenes. Laicizmas reiškia socialinį neteisingumą, lemia politinės diskusijos skurdą ir kelia įtampas, kurios anksčiau ar vėliau išsiverš kaip radikalizuota atstumtų socialinių grupių reakcija. Laicizmas yra ateistinis šariatas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

6. Nebalsuosiu už tuos, kurie nėra pajėgūs socialinio dialogo, kurie mąsto tik bendromis kategorijomis, tačiau nesuvokia konkrečių žmonių situacijų ir išgyvenimų. Bendras gėris yra ne tas, kuris, išvestas iš gražios teorijos apie žmogaus prigimtį, yra primetamas tūkstančiams, verčiant juos kentėti. Bendras gėris yra tas, kuris atsižvelgia į kiekvieno kančią ir individualius poreikius bei ieško sprendimų sudėtingiausiose situacijose, o ne jas neigia. Galima nepritarti dirbtiniam apvaisinimui arba vienalytėms santuokoms. Racionaliai argumentuotas, toks nepritarimas teisėtai išreiškia vieną iš socialinio dialogo pozicijų. Tačiau niekada nebalsuosiu už politiką, kuris, pasiskelbęs nepritariąs šiems dalykams, neįsijaučia, neįsigilina, o gal net nepastebi konkrečios, egzistencinės, milžiniškos problemos – tėvų, negalinčių turėti vaikų, kančios ar LGBT žmonių išgyvenamos įtampos. Ne visus kenčiančiųjų reikalavimus reikia paversti įstatymais, tačiau būtina į juos įsiklausyti ir leisti tokius įstatymus, kurie panaikintų arba bent jau maksimaliai palengvintų jų kančią. Kalbėti apie tiesą, bet neturėti atjautos yra nusižengimas tiesai.

7. Mūsų pasaulis išgyvena galingus virsmus. Globalizacija tampa vis labiau prieštaringa. Šalia vis nuožmesnės visuotinės konkurencijos ir rinkos be taisyklių, žmonių skirstymo į winerius ir lūzerius (laimėjusius ir pralaimėjusius), vartotojiškumo ir malonumų vaikymosi logikos, bręsta visuotinio solidarumo ir dialogo, bendradarbiavimo ir įsiklausymo pasaulis. Mūsų žemė ir jos civilizacijos gali išvirsti į siaubingas distopines visuomenes, o gali pasiekti naują sąmoningumo lygmenį ir imtis bendrai spręsti bendras problemas. Energetika, ekologija, ekonomika, švietimas, religija – daugybė žmogaus gyvenimo sričių patiria giliausias transformacijas pasauliniu lygmeniu. Visa priklausys nuo dviejų faktorių – kaip globalizacijos virsmuose evoliucionuos mūsų mąstymas ir kaip mes panaudosime technologijas, kurių galimybės, vis labiau aiškėja, yra kolosalios. Sunku balsuoti už politiką, kuris nieko nenutuokia apie tai, kas vyksta pasaulyje, kuris mąsto taip, tarsi gyventų smetoninėje Lietuvoje arba Sovietų Sąjungoje. Sunku balsuoti už tokį, kuris nė kiek nesigaudo žmogaus prigimtyje, uždarydamas ją į kokią nors mirusią dogmą arba primityviausius instinktus. Šiandien esame tokioje situacijoje, kai neįmanoma jausti atsakomybės už naciją, nejaučiant atsakomybės už pasaulį. Mielai balsuočiau už politikus, kurie pasižymėtų kaip tik šia dviguba atsakomybe.

Čia nekalbėjau apie akivaizdžius kriterijus, kuriuos atitikti privalo politikas: kompetenciją, sugebėjimą atsispirti populizmui, sąžiningumą, psichinę sveikatą. Šie bruožai yra fundamentalūs, tačiau neretai yra sunku nustatyti, ar politikas juos turi. Todėl rinkėjui belieka palinkėti išminties, aštrios intuicijos ir sveiko racionalumo. Šiandien rinkimai nekelia entuziazmo. Tam kad tai įvyktų ir kad jie taptų solidžia brandžių politinių projektų konkurencija, demokratijai yra būtina fundamentaliai atsinaujinti – visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Tačiau tai dar kitas klausimas.

Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas, www.mruni.eu

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.