2021 02 27

Gediminas Dubonikas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Už pastangas atkurti architektūros perlą – nepelnyti kaltinimai kun. A. Toliatui

Kun. Algirdas Toliatas. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Lietuvos istorija garsi ne tik didikų giminių žygdarbiais, bet ir jų labdaringa veikla. Tokie jų pastangomis ir lėšomis atsiradę architektūros šedevrai, kaip Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Tytuvėnų ar Pažaislio ansambliai net praėjus šimtmečiams žavi pasaulį ir sulaukia minių turistų.

Pacų, Sapiegų, Radvilų, Chodkevičių, Valavičių ir daugelio kitų kilmingųjų giminių atstovai, būdami gyvi, o neretai – ir savo testamentuose milžiniškas sumas skirdavo religinės architektūros objektų statybai ir išlaikymui, taip tapdami šių objektų fundatoriais. Deja, kilmingųjų laikai nuėjo užmarštin, o norintieji prikelti naujam gyvenimui išskirtinius objektus šiais laikais susiduria su įvairiais iššūkiais.

Neabejoju, kad toks iššūkis kilo ir vienam garsiausių šalies dvasininkų, kunigui Algirdui Toliatui, jau kelerius metus dedančiam titaniškas pastangas, kad Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – užmirštas ir apleistas architektūros perlas – pakiltų iš pelenų. Ir štai netikėtai žiniasklaidoje perskaičiau, kad Lietuvai atstovaujanti europarlamentarė kunigą apkaltino interesais dėl Europos Sąjungos (ES) skiriamų lėšų įsisavinimo.

„Ramintojos“ bažnyčia, kurioje dirba A. Toliatas – vienintelis Lietuvoje vienbokštis vėlyvojo baroko kulto pastatas – sovietmečiu buvo paverstas daržovių sandėliu. Tuomet jo interjerą „papildė“ dvi gelžbetoninės perdangos, krovininis liftas ir kiti panašūs atributai. Turbūt įsivaizduojame, kokių milžiniškų lėšų reikia, kad pastato vidus ir išorė atgautų tą pavidalą, kurį jam suteikė neįtikėtino talento architektai ar bent jau atsikratytų daržovių sandėlio elementų.

Švč. Mergeles Marijos Ramintojos bažnyčia. Irmanto Gelūno / Fotobanko nuotrauka

Viduramžių fundatoriai neatkurs šio, šešėlyje nuo visuomenės ir turistų akių ilgą laiką buvusio Savičiaus gatvės lobio, kurį į dienos šviesą iškėlė tik kunigo Algirdo Toliato milžiniškos pastangos ir energija. Todėl mane gerokai nustebino kaltinimai kunigui A. Toliatui, kad jis domisi ES fondų galimybėmis ir jų lėšų įsisavinimu. Juk ES fondai šiuo metu būtent ir yra pagrindinis fundatorius, kurio lėšos prikėlė naujam gyvenimui ne vieną kultūros objektą Lietuvoje.

Dar akivaizdžiau, kad ES fondų atstovai patys neateina ir nepasibeldžia į griūvančio dvaro, aplūžusios bibliotekos, bažnyčios kiauru stogu valdytojų duris. Greičiau atvirkščiai – norint gauti paramą, reikia atlikti išties nemažai darbų – rasti konkretų fondą, rašyti (ar rasti, kas parašo) projektus, kruopščiai apskaičiuoti poreikius ir t. t. O ir gavus ES lėšų viskas dar nesibaigia – būtina skelbti konkursus rangovams, sudaryti įvairias sutartis. Kas gali garantuoti, kad rangovas neapgaus, kad projektą pavyks įgyvendinti sėkmingai, kad neteks grąžinti nepanaudotų lėšų?

Akivaizdu, kad toks kelias gali patikti ne kiekvienam. „Galbūt geriau palikti viską taip, kaip yra“, – galėtų pagalvoti aplūžusios bibliotekos ar griūvančio muziejaus valdytojai. Tokios mintys galėtų būti nesvetimos ir bažnyčios, pro kurios kiaurą stogą varva vanduo ar nuo kurios sienų byra tinkas, klebonui.

Kam vargti ieškant tų šiuolaikinių fundatorių, kam apsikrauti projektais, popieriais, rūpesčiais.

Vilniaus Švč. Mergeles Marijos Ramintojos bažnyčioje. Gretos Skaraitienės / Fotobanko nuotrauka

Vis dėlto džiugu, kad mūsų šalyje netrūksta veiklių ir iniciatyvių žmonių, nepaisant jų einamų pareigų, rango ar socialinės padėties. Lankantis renovuotoje bibliotekoje, einant išpuoselėtu skveru, stebint dygstančius modernaus mokslo centrus akį patraukia informaciniai stendai, kuriuose atskleidžiama, jog šis visuotinis gėris atsirado ne iš oro, bet ES fondų finansavimo dėka.

Per narystės ES laikotarpį Lietuvos miestai ir miesteliai pasikeitė neatpažįstamai – pasinaudodama fondų lėšomis, Lietuva vis labiau nusimeta pilką sovietmečio architektūros rūbą ir panašėja į modernias valstybes. Todėl kritikos turėtų sulaukti ne tie, kurie domisi ES fondų lėšų panaudojimo galimybėmis, o tie, kurie nieko nedaro, tokių galimybių neieško ir tiesiog džiaugiasi „status quo“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir pabaigai – kiekvienas vaikystėje turbūt esame buvęs cirko patalpoje, vadinamoje „kreivų veidrodžių karalyste“, įvairiais rakursais iškraipančioje tikrą vaizdą. Vis dar tikiuosi, kad ši karalystė galutinai neįsigalės ir nepakeis tikrovės. Taip pat linkiu, kad, išnykus tituliniams aristokratams, kiekvienas iš mūsų bent iš dalies puoselėtume savo vidinį, kultūrinį aristokratiškumą, ypač bendraudami su kitaminčiais.