Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Už sąjūdį, atvirą kiekvienam lietuviui

2014 m. Juozui Polikaičiui buvo įteiktas ordinas už nuopelnus Lietuvai. Asmeninio archyvo nuotrauka

JAV lietuvių bendruomenės (LB) 70 metų veiklos sukakties proga buvau paklaustas, kada ir kokiomis aplinkybėmis tapau jos nariu. Juo esu nuo pat šios organizacijos įsteigimo. Kurdami LB, vadovavomės idėja, kad kiekvienas lietuvis, kuriame sruvena lietuviškas kraujas, yra šios bendruomenes narys. Kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis įpareigojamas dalyvauti lietuvybės išlaikymo veikloje ir būti aktyvus tautos narys. Tačiau, gyvenant už Lietuvos ribų, išlaikyti lietuvybę niekada nebuvo lengva – jei nėra nuolatinio budėjimo, kyla didelis pavojus nutautėti.

Dabar LB regiu ne kaip organizaciją, o kaip sąjūdį, kuriame vyrauja visuotinumo principas ir kuris yra atviras kiekvienam lietuviui. Sąjūdžio aukščiausioji dorybė yra tautinis solidarumas, kai visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai.

Lietuviai, išgyvenę 1940–1941 metų sovietinio teroro siaubą, pagrįstai bijojo, kad tai pasikartos. Todėl, sovietams 1945-aisiais vėl okupuojant Lietuvą, per 70 tūkst. lietuvių pasitraukė į Vakarus. Traukiantis iš Lietuvos, prieš akis buvo visiška nežinomybė.  Daugelis  paliko Lietuvą tikėdamiesi po kelių savaičių ar mėnesių vėl sugrįžti į ją, jau išlaisvintą. Taip jautėsi ir mūsų šeima. Gaila, bet pasaulis buvo kurčias ir aklas. Pasaulio galiūnai neigiamai išsprendė Lietuvos klausimą ir Baltijos šalys buvo atiduotos valdyti Sovietų Sąjungai.

Į Vokietiją pasitraukusieji lietuviai buvo apgyvendinti sąjungininkų įsteigtose pabėgėlių stovyklose, jų buvo per šimtą. Pabėgėliais rūpinosi Vakarų sąjungininkai ir Jungtinių Tautų organizacijos. Karo audrų iš savo gimtinių „išrautus“ asmenis (angl. displaced persons) jie apsiėmė laikinai globoti, suteikti pagalbą ieškant naujų juos priglausiančių kraštų.

Pabėgėlių stovyklų gyvavimo metais (1945–1950) susiorganizavę lietuviai įsteigė reikalingas kultūros ir švietimo institucijas, turėjo savo spaudą, atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines partijas, profesines sąjungas, kultūros kolektyvus (ansamblius, chorus, dramos studijas) ir jaunimo organizacijas (ateitininkus, skautus, sporto kolektyvus ir kt.). Mūsų šeima atsidūrė Gross Hesepe pabėgėlių stovykloje, ten tapau moksleiviu ateitininku.

Didžioji dalis lietuvių pabėgėlių negalėjo grįžti namo, bet Vokietijoje nematė ateities perspektyvų. 1948 metais prasidėjo emigracija ir lietuviai pasklido po daugiau nei 30 pasaulio kraštų. Ta galimybe pasinaudojo ir mūsų šeima – emigravome į Ameriką. Lietuviai, išvykdami į tolimus kraštus, išsivežė darbo tradicijas, patirtį, veikiančias jaunimo organizacijas ir bendruomenės idėją. Jie suprato, kad, jeigu Lietuva nebus sukurta jaunuolių gyvenamojoje aplinkoje, bergždžiai jos ieškosime pasauliniuose kongresuose ar didinguose renginiuose.

Irenos ir Juozo Polikaičių šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Svetimoje aplinkoje atsidūriau būdamas trylikos. Didžiausią palaimą man teikė kiti šeimos nariai: tėveliai ir vyresnieji broliai ir seserys (esu jauniausias iš šešių vaikų). Vos šiek tiek pramokęs anglų kalbos, pradėjau lankyti katalikišką mokyklą. Man, gerai nemokančiam anglų kalbos, buvo sunku susidraugauti su kitais vaikais, o namuose buvo kalbama tik lietuviškai. Vyresnieji broliai ir seserys greitai susirado lietuvių draugų ir įsitraukė į kultūrinę bei visuomeninę veiklą, buriamą prie lietuvių parapijos. Kadangi buvau jauniausias, didesnę dalį dienos praleisdavau namuose. Mėgstamiausias mano užsiėmimas buvo klausyti ledo ritulio rungtynių transliacijų radijo bangomis. Taip „tupėdamas“ prie radijo imtuvo ir leidau dienas.

Mano pasyvumas buvo pastebėtas ir tam greitai buvo užkirstas kelias. Tuo metu lietuvių parapijoje buvo rengiamas Kazio Binkio „Atžalynas“. Buvau pakviestas dalyvauti šiame spektaklyje, kuriame buvo daug mano bendraamžių veikėjų.  Repeticijų metu visi susidraugavome ir greitai įsitraukėme į organizacinę ir kultūrinę jaunimo veiklą. Kadangi jau pabėgėlių stovykloje buvau ateitininkas, tęsiau šią veiklą ir buvau išrinktas pirmuoju moksleivių ateitininkų kuopos pirmininku. Tai buvo mano visuomeninės veiklos pradžia.

Tuomet, kai atvykome į Ameriką, JAV LB dar nebuvo. Tačiau bendruomenės idėja pabėgėlių stovyklose jau buvo žinoma ir veikė Lietuvių tremtinių bendruomenės vardu.  Ankstyvesni emigrantai gerai žinojo, kaip efektyviai veikia Amerikos tautų „tirpinimo katilas“ (angl. melting pot), jie savo patirtimi pasidalijo su naujai atvykusiaisiais. Šie susirūpino, kad jų ir jų vaikų neištiktų toks pats likimas. Norint išlikti lietuviais ir išsaugoti bei perduoti lietuvybę ateities kartoms, buvo svarbu atgaivinti Lietuvoje ir pabėgėlių stovyklose veikusias jaunimo  organizacijas. Rūpėjo „pagauti“ jaunimą ir neleisti jam nutolti nuo lietuvių visuomenės. Tad buvo dedama labai daug pastangų auklėti jaunus žmones ir išlaikyti lietuvybę. Taip užaugo ir subrendo nauji lietuvių visuomenės veikėjai.

Kai buvau moksleivis ir studentas, dalyvavau jaunimo lietuviškoje veikloje. Studentavimo metais buvau dainų trio narys, dainavau chore, šokau tautinius šokius, buvau dramos sambūrio narys, dalyvavau Dainavos stovyklos steigimo darbuose. Taip pat teko būti vadovu jaunimo stovyklose, dalyvauti Lietuvių jaunimo sąjungos veikloje ir būti aktyviu moksleivių ir studentų sąjungų nariu. Vadovavau Studentų ateitininkų sąjungai.

Verta prisiminti, kad JAV LB buvo įsteigta 1951 metų pabaigoje, o pirmoji Taryba buvo išrinkta tik 1955-ųjų viduryje. Jaunesni lietuviai mažai žinojo apie LB, jiems ji atrodė kaip vyresniųjų veiklos sritis – kelti Lietuvos laisvės bylą ir neleisti pasaulio galingųjų sąžinei nurimti. To meto moksleiviai ir studentai nesidomėjo steigiama LB. Mano akiratyje jos taip pat nebuvo, nors aktyviai dalyvavau jaunimo veikloje.

Kai sukūriau lietuvišką šeimą, reikėjo apsispręsti, kurios vertybės yra svarbiausios, kad vaikai užaugtų geri katalikai, geri lietuviai ir aktyvūs mūsų tautinės visuomenės nariai. Greitai padarėme išvadą, kad organizacinė veikla, švietimas ir mokslas yra svarbiausi. Tad visos atžalos tapo aktyviais ateitininkais, baigė lituanistinę mokyklą, siekė mokslo ir dabar dalyvauja lietuviškoje veikloje. Beje, skatinant vaikus eiti tam tikra kryptimi, reikia ir pačiam prie tos veiklos prisidėti. Būtina rodyti pavyzdį savo vaikams.

Kaip minėjau, esu ateitininkas ir nuo jaunų dienų dalyvauju ateitininkų veikloje. Daugiau kaip 10 metų teko būti komendantu jaunučių ateitininkų vasaros stovyklose, per 20 metų administruoti „Ateities“ žurnalą bei atlikti įvairias organizacines pareigas. Teko būti Ateitininkų sendraugių sąjungos sekretoriumi, aštuntus metus – Ateitininkų federacijos tarybos nariu, Ateitininkų federacijos tarybos pirmininku ir 12 metų Ateitininkų federacijos vadu. Federacijos vado kadencijos metu mūsų Tėvynė atkūrė nepriklausomybę ir ateitininkų organizaciją Lietuvoje, o pagaliau 1997 metais į Lietuvą buvo perkelta Ateitininkų federacijos vadovybė.

Geriausias būdas padėti vaikams  išlaikyti lietuvybę – su jais bendrauti lietuvių kalba ir užtikrinti, kad jie lankytų lituanistinę mokyklą. Namuose vaikai gauna lietuvių kalbos pagrindus, o lituanistinėse mokyklose praplečiamas jų akiratis ir parodomas gimtosios  kalbos grožis. 1982 metais buvau pakviestas į Kristijono Donelaičio mokyklą dėstyti aukštesniųjų klasių mokiniams, supažindinti juos su Amerikos lietuvių organizacijomis. Šiam kursui dėstyti nebuvo vadovėlio, tad reikėjo pačiam parengti planą ir parūpinti mokiniams pamokų medžiagą. Šios medžiagos rinkimo metu susipažinau su Amerikos lietuvių istorija, senbuvių ir naujų ateivių organizacijomis, tarp kurių buvo ir JAV LB. 1998 metais tapau dviejų mokyklų mokytoju – Maironio (Lemonte) ir Chicago lituanistinėse mokyklose, kur dėstau iki šios dienos. Per tą laiką buvo praplėsti devintos ir dešimtos klasių pirminiai kurso planai bei parengti ir atspausdinti „Visuomenės ugdymo kurso“ vadovėliai, kuriais vadovaujamės ir šiandien. Rengiant vadovėlius artimai susipažinau su Lietuvių charta, Pasaulio ir JAV LB.

Lietuvos Ateitininkų federacijos Atkuriamasis suvažiavimas. Vincentas Rastenis spaudžia ranką Juozui Polikaičiui. Ateitininkų federacijos archyvo nuotrauka
Ateitininkų federacijos Atkuriamojo komiteto posėdis. Sėdi iš dešinės: ses. Daiva Kuzmickaitė, Juozas Polikaitis, kun. Vaclovas Aliulis, kun. Sigitas Tamkevičius, dr. Arvydas Žygas, Vincentas Rastenis, Vytautas Toleikis. Ateitininkų federacijos archyvo nuotrauka

JAV LB organizacinėje veikloje aktyviai dalyvauju nuo 1985 metų, kai buvau išrinktas į XI tarybą.  Kandidatuoti sutikau raginamas dr. Antano Razmos, dr. Petro Kisieliaus ir dr. Kazio Ambrozaičio. Kadangi vienas ateitininkijos veiklos principų yra visuomeniškumas, JAV LB tarybos nariu tapau šio principo vedamas. Be to, ateitininkijos ir LB veiklos siekiai, principai ir metodai yra panašūs bei vienas kitą papildantys. Ateitininkai vadovaujasi penkiais veiklos principais (katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, visuomeniškumu ir šeimyniškumu), kuriuos taip pat randame ir Lietuvių chartoje (tauta, kalba, šeima, tautinė kultūra, valstybė, mokykla, draugija, tautinis solidarumas). Tad man, ateitininkui, buvo natūralu įsitraukti ir į JAV LB veiklą.

Šiais jubiliejiniais JAV LB steigimo metais buvo renkama JAV LB XXIII taryba. Naujos emigracijos lietuvis, pastebėjęs, kad buvau išrinktas į XXIII tarybą, paklausė, kiek kartų buvau išrinktas į JAV LB tarybą, kokias pareigas ėjau. Atsakiau, kad JAV LB tarybos nariu iki šiol buvau 36 metus, neskaitant dabartinės kadencijos. Per tuos 36 metus teko būti XIII (1991-1994 m.) tarybos Garbės teismo nariu, XV ir XVI tarybų (1997–2003 m.) Kontrolės komisijos pirmininku ir XIX, XX bei XXI tarybų (2009–2018 m.) JAV LB tarybos prezidiumo pirmininku. Be minėtų pareigų, dvi kadencijas (2000–2006 m.) buvau Krašto valdybos Švietimo tarybos narys bei JAV LB Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkas nuo 2003 metų iki šios dienos.

Beje, dažnai JAV LB tarybos nario pareigos nėra teisingai suprantamos. Tarybos sesijos šaukiamos vieną kartą per metus – rugsėjo ar spalio mėnesiais. Tarybos nariai žino, kad kiekvienos sesijos išlaidas (apie tūkstantį dolerių) turi sumokėti patys. Įdomu, kad didelė dalis lietuvių visuomenės ir net dalis išrinktų Tarybos narių mano, kad tai tėra vieno savaitgalio veikla – darbas metinių Tarybos sesijų metu. Tačiau Tarybos narys turi aktyviai veikti savo apylinkėje, dalyvauti apylinkės valdybos posėdžiuose, susirinkimuose, informuoti apylinkės narius apie JAV LB tarybos veiklą, prisidėti prie apylinkėje rengiamų projektų. Per visus metus Tarybos narys privalo dalyvauti visose rengiamose telekonferencijose, susirašinėjimuose, balsavimuose, visose Tarybos sesijose bei sesijos metu vykstančiuose posėdžiuose. Kiekvienas narys turi dalyvauti ir vienoje iš devynių Tarybos komisijų. Taip pat Tarybos nariai raginami kandidatuoti į įvairias pareigybes, pvz., Kontrolės komisiją, Konfliktų sprendimo komisiją bei Tarybos prezidiumą trejų metų kadencijai.

Juozas Polikaitis ir Janina Udrienė JAV LB tarybos sesijoje Orlando mieste, Florida, 2010 m.

Lietuvių chartos XI paragrafe teigiama: „Tautinis solidarumas yra aukščiausioji tautinė dorybė“ ir „Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai“. Socialinis aprūpinimas yra vienas geriausių būdų parodyti tą broliškumą. 1980 metais IX Taryba nutarė įsteigti Socialinių reikalų tarybos komisiją, o prie Krašto valdybos įsteigti JAV LB Socialinių reikalų tarybą.

2003 metais mirė JAV LB Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkė Birutė Jasaitienė. Naujoji JAV LB Krašto valdybos pirmininkė Vaiva Vėbraitė paprašė, kad bent laikinai sutikčiau  vadovauti Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybai. „Laikinai“ sutikau eiti šias pareigas, bet „laikinumas“… tęsiasi iki šių dienų.

Socialinių reikalų tarybos paskirtis yra rūpintis Amerikos lietuvių socialiniais reikalais. Socialinių reikalų tarybos įsteigimas buvo pirmas svarbesnis žingsnis pasirūpinti vyresnių Amerikos lietuvių gerove. Lietuvos atgimimo laikotarpiu socialinės pagalbos dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvos žmogų, išsilaisvinusį iš okupantų pančių. Prasidėjus lietuvių emigracijai į Ameriką iškilo dar daugiau naujų socialinių rūpesčių (emigracinė dokumentacija, apgyvendinimas, darbas, svetima kalba bei svetimi įstatymai). Ilgainiui naujieji emigrantai įsitvirtino ir socialinės pagalbos būtinybė sumažėjo.

Tačiau nesumažėjo trečiadienio popiečių Čikagos vyresniųjų lietuvių centre (Seklyčioje). Socialinių reikalų taryba rengia šias popietes kiekvieną trečiadienį jau daugiau kaip 18 metų.  Popietės būna dviejų dalių: pietavimo ir akademinės programos. Trečiadienio popietės suteikia progą vyresniesiems susitikti su draugais, pasidalinti rūpesčiais ir bent pusę dienos išeiti iš savo buto, kuriame paprastai jie praleidžia visas savaitės dienas. Tokie trečiadieniai jiems yra atgaivos akimirkos. Tiesa, dėl pandemijos minėtos popietės kurį laiką buvo nutrauktos. Lankytojai nekantraudami teiravosi, kada vėl pradėsime jas rengti. Pandemijai atslūgus, trečiadienio popiečių tradicija vėl buvo atkurta. Nors šių popiečių lankytojų amžiaus vidurkis yra 85 metai,  jie entuziastingai sutiko šią žinią.

Laikas bėga nenumaldomai, nė nepastebėjome, kad kai kurie naujieji emigrantai taip pat tapo pensininkais. Socialinių reikalų tarybai iškilo naujų iššūkių. Dabar Čikagos ir apylinkių lietuviams tokią pagalbą teikia du Socialinių reikalų tarybos skyriai: Chicago Marquette parko rajone (Seklyčioje), kur darbuojasi Ina Stankevičienė, ir Lemonte (Pasaulio lietuvių centre), kur paslaugas teikia Živilė Petraitienė. Pagalbos ieškančių lietuvių yra visoje Amerikoje. Būtina, kad kiekviena didesnė ar mažesnė apylinkė turėtų asmenį, galintį pasirūpinti socialine savo apylinkių gyventojų gerove. Didesnės apylinkės raginamos steigti socialinės pagalbos įstaigas.

Švenčiant JAV LB veiklos garbingą sukaktį, atrodytų, kad po 36 mano veikos metų joje metas ištarti, kad darbas baigtas, tikslai pasiekti… Tačiau tas darbas niekada nesibaigia. Jį reikia tęsti, jei leidžia sveikata ir jei to darbo vertė yra akivaizdi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Du judėjimai stipriai palietė mano gyvenimą ir davė jam prasmę: ateitininkija ir LB. Pirmajame giliau supratau tikėjimo svarbą, tautybę ir patriotizmą, visuomenės ir šeimos reikšmę bei norą plėsti intelektinį išsilavinimą. Ateitininkų federacijoje įgytą patirtį galėjau pritaikyti LB veikloje. Šių abiejų judėjimų vertybės išugdė mane tokį, koks dabar esu – ateitininkas ir LB narys.

Remdamasis savo patirtimi, dabar sakau – neleiskime jaunimui nuobodžiauti. Kaip galima anksčiau įtraukime jaunuolius į lietuvišką veiklą. Norėdami išlaikyti lietuvybę už Lietuvos ribų, tėvai turi apsispręsti, ar ji jiems svarbi. Jei taip, tai Tėvynės meilės jausmą būtina perduoti vaikams savo pavyzdžiu ir nuoširdžiu pasiaukojimu.

Iš istorijų ciklo ,,Lietuvybės genas”, skirto JAV Lietuvių Bendruomenės 70-mečiui paminėti

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu