Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Už vaiko ugdymą galiausiai visada yra atsakingi tėvai

Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Šiais metais Lietuvoje buvo įteisintas ugdymas namuose, tačiau COVID-19 pandemijos įvesto nuotolinio mokymo metu neturėjome galimybės pasisemti patirties iš ugdymo šeimoje ekspertų, todėl daug kam vis dar kyla klausimų, susijusių su ugdymu namuose. Siūlome pokalbį su Lenkijos mokyklos, besirūpinančios ugdymo šeimoje būdu besimokančiais vaikais, vadovais Safona ir Przemeku Kozielcais. Pokalbis įvyko dar prieš pandemiją, 2019 m. vasarą.

Algis: Ugdymą šeimoje dažnai lydi įvairūs stereotipai. Tarsi taip mokytųsi tik tie, kurie nesugeba būti įprastoje mokykloje: nesugeba prisitaikyti, yra silpnesni, religinių radikalų vaikai ir vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Kaip Jūs, dirbantys su šeimomis, praktikuojančiomis ugdymą namuose, galite pakomentuoti tokias nuostatas?

Safona: Iki šiol neteko susitikti su alkoholikų šeimomis arba tėvais, nesirūpinančiais savo vaikais, besimokančiais tokiu būdu, nes ugdymas šeimoje reikalauja iš tėvų didelio pasišventimo. Reikia įdėti pastangų norint gauti Psichologinės-pedagoginės tarnybos (lenk. Poradnia Psychologiczno-Pedagogiczna) ekspertizės išvadas: būtina iš anksto susitarti dėl susitikimo laiko ir nuvykti ten du arba tris kartus.

Przemekas: Tėvai su vaikais prieš priimant juos į mokyklą ateina į susitikimą su mumis. Tokio susitikimo metu galima pastebėti, kad šeimoje kažkas ne taip. Taip pat matome, kaip vaikas dirba mokslo metų eigoje. Būtinos Psichologinės-pedagoginės tarnybos išvados su pastabomis, kad vaikas turi socializacijos problemų. Atsižvelgę į tarnybos pastabas, taip pat remdamiesi savo stebėjimais, galime pradėti dirbti tiek su vaiku, tiek su jo tėvais. Jei mūsų mokykloje atsirastų tokia šeima, dėtume visas pastangas, kad šeima galėtų išspręsti kilusias problemas.

Safona: Problemiškų šeimų vaikai tradicinėje mokykloje gauna tam tikrą socialinę paramą: nemokamus pietus, užklasinę veiklą. Ugdymo šeimoje atveju tokios paramos nėra, viskuo reikia pasirūpinti pačiam, todėl tėvai iš problemiškų šeimų nesiryžta rinktis tokio savo atžalų mokymo būdo.

Przemekas: Vaikų, kurie nesusitvarko su mokymosi užduotimis, paprastai ugdymo šeimoje sistemoje nėra, veikiau yra tokie, kurių mokykla nesugeba įtraukti į mokymosi procesą. Pavyzdžiui, labai gabūs vaikai, kuriems mokykloje būna nuobodu, ir tai ne jie nesusitvarko su mokymosi procesu, o mokykla nesusitvarko su jų poreikiais. Tokie mokiniai dalykus, kurių mokosi pamokose, jau žino, o mokykla nieko kito jiems nesiūlo. Kartais tai vaikai, turintys tam tikrą disfunkciją, pavyzdžiui, nepakelia triukšmo, tokie vaikai mokykloje negali susikaupti, o mokykla negali jiems užtikrinti tylos.

Safona: Būna ypač gabių vaikų, bet taip pat ir turinčių tam tikrų sunkumų, poreikių, kurių mokykla negali patenkinti. Pavyzdžiui, vaikai, kuriems reikia daugiau laiko, tylos, vietos, erdvės, mažiau fizinio kontakto su kitais vaikais.

Unsplash.com nuotrauka

Przemekas: Mūsų požiūriu, mokykla turėtų remti šeimos pastangas ugdyti vaiką, o ne perimti iš jos ugdymo funkciją. Kalbant apie religinius fanatikus, kiekvienas turi teisę ugdyti savo vaiką pagal savo tikėjimą. Tai nebūtinai turi būti katalikų tikėjimas, pakanka, kad tikėjimas neprieštarautų šalyje galiojantiems įstatymams. Ugdymas šeimoje turėtų remti šeimos pasirinkimus, o ne jiems kenkti. Pavyzdžiui, Lenkijoje pradėta labai aktyviai propaguoti Helovino šventes. Šeimos, ugdančios savo vaikus pagal katalikišką tradiciją, susiduria su tuo, kad jų vaikai yra verčiami dalyvauti Helovino šventėje. Kadangi tėvai negali priversti mokyklos panaikinti švenčių, prieštaraujančių jų tikėjimui, tai daro, ką gali, pavyzdžiui, leidžia tą dieną savo vaikams į mokyklą neiti. Kyla klausimas, ar gyvenimas pagal išpažįstamą tikėjimą yra fanatizmas? Ar fanatizmu galime vadinti tėvų pastangas, kad vaikas savo gyvenime vadovautųsi vertybėmis, kuriomis gyvena jo šeima?

Beata: Dar viena abejonė, dažnai girdima Lietuvoje: ugdymas šeimoje slopina socializaciją, silpnina jo gebėjimą konkuruoti, kovoti už save, siekti sėkmės.

Safona: Šeimoje besimokantis vaikas nepraranda ryšio su visuomene nė dienos, o kaip tik pradeda veikti joje natūraliu būdu. Dirbtinis yra vaiko laikymas didelėse bendraamžių grupėse. Vėliau jam neteks būti tokiose dirbtinai suburtose vienmečių grupėse, nebent kariuomenėje. Nei darbe, nei šeimoje nebūname tarp vienmečių. Kieme vaikai taip pat žaidžia su skirtingo amžiaus draugais. Tokie santykiai kuriasi natūraliai, nereikia kovoti dėl vietos grupės hierarchijoje, skirtingai nei bendraamžių grupėje, kur paprastai vyksta kova dėl dominavimo. Skirtingo amžiaus grupėje hierarchija kuriasi natūraliai, ji yra amžiaus, patirties, žinių skirtumo pasekmė.

Natūrali hierarchija nereiškia, kad vaikas nesugeba pakovoti už save. Šeimoje besimokantys vaikai žino savo vertę, nes mokosi to, kas jiems patinka, bet taip pat ir to, kas jiems nelabai patinka, bet, ką turi įsisavinti, kad patektų į aukštesnę klasę. Tokiu būdu jie taip pat mokosi pragmatizmo. Kai kuriose srityse jie labai greitai išvysto savo gebėjimus, o tai, ką turi atsiskaityti, kad patektų į aukštesnę klasę, pasirengia minimaliam pažymiui. Nėra kovos, prievartos, nes vaikas neturi būti geresnis už kitus, jis nėra nuolat lyginamas su kitais.

Przemekas: Reikia kelti klausimą, koks yra švietimo tikslas. Viskas priklauso nuo tėvų. Jei kas nors nori, kad jų vaikas būtų tas, kuris visus nugalės, visada bus pirmas, brausis pirmyn, stumdydamasis alkūnėmis, ir jam reikia nuolatinio konkuravimo nuo pat pradinės mokyklos, tokiems tėvams ugdymo šeimoje metodas nebus geriausias sprendimas. Mūsų požiūriu, mokymasis namuose padeda ugdyti savarankiškumą ir tam, kad vaikas išmoktų tapti laimingas, kad žinotų savo vertę, suprastų, kokia veikla nori užsiimti. Suaugusiųjų gyvenime ne visi tarpusavyje kovoja ir konkuruoja: yra daug profesijų, atitinkančių mūsų asmenybes, charakterį. Mokykloje traktuojame visus vienodai, reikalaudami iš jų to paties rezultato, o ugdymo šeimoje sistemoje yra kitaip. Kiekvienas pritaiko darbo tempą, mokymosi būdą ir t. t. prie savo galimybių ir neturi su kitais nuolat lygintis. Šeimoje ugdomas vaikas lyginasi su pačiu savimi. Mato, pavyzdžiui, kad praėjusiais metais išmoko vienų dalykų, kitais – kitų, vienais metais pasiruošė egzaminui per tris mėnesius, kitais – per du, tai supranta, kad geriau išmoko mokytis. Klasėje vaikai lyginami vieni su kitais, bet kokią prasmę turi toks lyginimas? Mano gyvenimui yra svarbu, kaip mokausi, kaip dirbu, kaip planuoju savo laiką.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Beata: Koks Jūsų požiūris į teiginį, kad ant vaiko, ugdomo šeimoje, tėvų pečių gula milžiniška atsakomybė, nes jie turi būti matematikos, gimtosios kalbos ir kitų dalykų mokytojais, žodžiu, visų sričių specialistais?

Safona: Toks problemos matymas yra eilinis mitas apie ugdymą šeimoje. Kai vaikas registruojamas mūsų mokykloje, pasirašome sutartį, kurioje tėvai įsipareigoja sudaryti atitinkamas ugdymo sąlygas, o mokykla įsipareigoja, kad padės vaikui rengtis egzaminams. Besikreipiantys tėvai dažnai guodžiasi, kad bijo juos užgulsiančios atsakomybės už vaiko ugdymą. Bet, kai vaikas mokosi tradicinėje mokykloje, tėvai eina susitikti su mokytojais, o ne mokytojas eina pas tėvus. Jie galiausiai ir yra atsakingi už vaiko ugdymą.

Przemekas: Kas atsitinka, kai vaikas iš mokyklos grįžta namo po fizikos pamokos ir nesugeba atlikti užduoties? Paprastai tėvai bando vaikui padėti. Jei nepavyksta, tada ieško pagalbos kitur. Kitaip tariant, vaikui grįžus iš mokyklos, prasideda ugdymas šeimoje. Ugdant vaiką šeimoje įvyksta esminis pokytis: perėjimas nuo mokytojo, kuris moko, prie mokinio, kuris mokosi. Motyvacijos perkėlimas iš išorinės į vidinę kartais truputį užtrunka. Vaikų motyvacijų būna įvairių: tarkime, noras nueiti pas draugą, nuvykti į stovyklą arba užsiimti kokia nors mėgstama veikla. Kai vaikai suvokia, kad, norėdami skirti neribotą laiką savo mėgstamam dalykui, turi išlaikyti jų nedominančių ar mažai dominančių disciplinų egzaminus, tai sėda ir mokosi, nes žino, kad vėliau galės mokytis to, kas jiems yra įdomu. Vaikas turėtų sau įvardyti, jog ko nors neišmoko ne dėl to, kad mokytojas neišmokė, o veikiau dėl to, kad jis pats neperskaitė knygos, nesusirado informacijos, neapsilankė konsultacijoje.

Safona: Kartais esame kurios nors srities ekspertai, kartais turime draugų, kurie padeda mūsų vaikams suprasti įvairius dalykus, kartais vaikai savarankiškai skaito įvairius dalykus, o vėliau aptaria juos su tėvais. Pradinės mokyklos lygiu tėvai dažniausiai yra pajėgūs padėti savo vaikui. Yra vaikų, kurie visiškai savarankiškai mokosi iš vadovėlių, naudojasi labai geromis mokymo priemonėmis internete. Tėvai yra reikalingi, kad pamokytų, kaip susirasti, atsirinkti informaciją arba parodyti, kaip išmintingai naudotis internetu.

Przemekas: Palankios ugdyti šeimoje vaikus mokyklos (nes yra ir nepalankių) remia mokinius ir tėvus rengdami konsultacijas ir mokymus. Vyresni vaikai, mokomi ugdymo šeimoje būdu, gali per dvi savaites išmokti vieno dalyko mokymo medžiagą ir išlaikyti to dalyko egzaminą. Gali per trumpą laiką perskaityti vadovėlį, susidaryti visumos vaizdą, nes susitelkia į vieną dalyką. Ne taip kaip mokykloje, kur vienu metu fragmentiškai mokomasi daugelio disciplinų galvoje sukuriant informacinę „mišrainę“.

EPA nuotrauka

Beata: Ar tikrai, pavyzdžiui, matematikos metų kursą galima išmokti per tokį trumpą laiką?

Przemekas: Viskas priklauso nuo vaiko, nuo šeimos, nuo to, koks mokymo modelis yra naudojamas. Yra vaikai, kurie 1–3 klasėse kasdien mokymuisi skiria po vieną valandą. Atvirai sakant, vaikas pirmoje klasėje turi išmokti skaičiuoti iki 30, parašyti paprastus žodžius, perskaityti trumpą tekstą ir atsakyti į klausimus. Kai rimtai susimąstai, ką veikia vaikai mokykloje ištisomis dienomis, gali padaryti išvadą, kad vaikams yra užtikrinta priežiūra ir vieni vaikai laukia kitų, nes tie, kurie mokosi greičiau, turi palaukti tų, kurie mokosi lėčiau.

Safona: Teoriškai vaikai turi trejus metus, kad išmoktų skaityti ir rašyti. Faktiškai viso to jie mokosi pirmoje klasėje. Ugdydami namuose tokių reikalavimų nekeliame. Jei vaikas dar neskaito, egzamino metu leidžiame, kad užduotį perskaitytų tėvai. Pagal Lenkijos švietimo ministerijos reikalavimus, vaikas pirmoje klasėje neprivalo mokėti skaityti: tam jis turi trejus metus. Yra vaikų, kuriems išmokti skaityti pirmoje klasėje yra per sunki užduotis. Versdami tai daryti, vaikui sukeliame daug streso ir kančios. Būna, kad tokį vaiką antroje klasėje apima skaitymo entuziazmas ir jis išmoksta skaityti žaibiškai. O yra ir tokių vaikų, kurie jau pirmoje klasėje savarankiškai skaito knygas.

Algis: Panašiai vaikai kartais pradeda kalbėti – ilgai nekalba, ir staiga pradeda kalbėti ištisais sakiniais.

Przemekas: Tai yra žmonių gebėjimų, kurie vystosi skirtingu laiku, klausimas. Kai kuriose mokyklose reikalaujama, kad vaikas jau parengiamojoje klasėje mokėtų skaityti. Bet mokėjimas skaityti yra reikalingas tam, kad vaikas skaitydamas galėtų toliau savarankiškai mokytis, o ne tam, kad išmoktų skaityti tam tikrame amžiuje. Tačiau, jei vaikas patenka į mokyklą, kurioje reikalaujama, kad išmoktų skaityti pirmoje klasėje, o jis to padaryti dar nesugeba, tai jam prisegama etiketė, kad jis nesugeba mokytis. Toks vaikas negali vystytis savu tempu, nes turi vytis kitus, turi atsisakyti savo natūralaus augimo tempo dėl to, kad prisitaikytų prie kitų. Toks santykis su mokiniu yra traumuojantis.

Algis: Įprastai manoma, kad ugdymo šeimoje lygis yra žemas, nes tokie vaikai žaidžia, daro ką nori, ir galiausiai nieko neišmoksta.

Przemekas: Galime remtis mokinių egzaminų pavyzdžiais. Egzaminų užduotis centralizuotai rengia ir darbus vertina valstybinės komisijos, o ne mokykla, kurioje mokėsi vaikai. 2017 m. reitinge mažo kalnų kaimelio Košaravos mokykla, kurioje yra daug užsiregistravusių vaikų, besimokančių ugdymo šeimoje būdu, buvo 250-oje vietoje tarp 1000-čio Lenkijos mokyklų. Galima pasakyti, kad patekti į pirmą ketvirtį nėra nieko nepaprasto, bet kyla klausimas, kas vyksta žemesnėse vietose esančiose mokyklose, kurias kasdien lanko mokiniai, ištisas dienas mokomi mokytojų?

Algis: Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad mokymas kaimo mokyklėlėse yra žemo lygio, todėl jas reikia uždaryti ir vežti vaikus į didesnes mokyklas. Įdomu, kiek abiturientų buvo Košaravos mokykloje, kai buvo atliekamas reitingavimas?

Safona: Abiturientų buvo 11. Tačiau tarp jų buvo vaikų, kuriems buvo konstatuota, kad turi tam tikrų mokymosi sutrikimų, pavyzdžiui, disleksiją. Jei du abiturientai iš vienuolikos turi tokius mokymosi sutrikimus, tai rezultatų vidurkis tampa gerokai žemesnis. Nepaisant to, esu įsitikinusi, kad 250 pozicija reitinge yra gera vieta. Ypač, kad mūsų mokyklos vaikai, kurie mokosi ugdymo šeimoje būdu, retai dalyvauja konkursuose ir olimpiadose. Olimpiadų ir konkursų laureatų buvimas mokyklose daro didelę įtaką vertinant ir reitinguojant mokyklas.

Przemekas: Aukšta vieta reitinge susijusi su tuo, kad mūsų mokiniai mokosi to, ką mėgsta. Stoja į studijas, kurios patinka, nes gana anksti renkasi gyvenimo kryptį. Jie taip pat turi daugiau laiko, kurį gali skirti tam, kas jiems yra svarbu, skirtingai nuo bendraamžių, lankančių mokyklą. Kyla klausimas: kaip vertinti vaikus? Ar pagal pažymių vidurkį? Ar pagal tai, kas juos domina? Kaip išmatuoti laimę? Kas yra laimingesnis: ar tas, kuris pasiekė aukštumų vienoje srityje, ar tas, kuris turėjo gerus pažymius iš visų disciplinų? Jei esi menininkas, gali labai gerai išmanyti geografiją, biologiją, chemiją ir kitus dalykus, bet, jei norėsi įsidarbinti, tai niekas neklaus, koks yra pirmasis Niutono dinamikos dėsnis, kokie yra Volgos upės intakai ir t. t. Kokią reikšmę realiame gyvenime turi tai, kokius pažymius turėjai penktoje klasėje? Darbdaviai priima gerą informatiką, o ne visų sričių specialistą.

Safona: Kai dukterys mokėsi tradicinėje mokykloje, gaudavo labai gerus įvertinimus iš visų disciplinų. Perėjusios į ugdymą šeimoje leido sau daugiau dėmesio skirti tik tiems dalykams, kurie joms patinka, likusias disciplinas atsiskaitydavo dvejetui, nes mūsų (6 balų – vert. pastaba) sistemoje dvejetas yra teigiamas pažymys. Tik po ketverių metų ugdymosi šeimoje dukterims, ne mums, pasidarė svarbu neturėti dvejetų. Nuo pat pradžių sutikome su tuo, kad, jei nenori kažko mokytis – tai ir neprivalo. Jos pačios prisiima atsakomybę už tai, ko mokosi ir kaip mokosi. Suprantu, nes taip pat nemėgau fizikos. Tokia laikysena verčia keisti mąstymą. Užuot galvojusios apie tai, jog kažko nemoka, jos supranta, kad turi tam tikrų disciplinų pagrindus. Tos disciplinos galbūt joms nesvarbios, tačiau svarbūs kiti dalykai, kuriuos jos įsisavina puikiai. Būtent tokiu būdu vaikai mokosi nusistatyti prioritetus.

Przemekas: Jeigu kas nors gauna pažymėjimą su pagyrimu, mano įsitikinimu, reiškia tik tai, kad mokiniui pavyko gerai integruotis į sistemą. Jis žino, kaip mokytis, gerai išlaikyti kontrolinius darbus, o tai visiškai nereiškia, kad jam pavyks savo žinias kūrybiškai pritaikyti kitame kontekste, pavyzdžiui, darbe. Kyla klausimas: ar mokykla parengia vaiką gyvenimui? Ar parengia jį darbui? Ar padeda susiformuoti vaikui vertybinę sistemą, taip reikalingą gyvenime? Lenkijos švietimo sistemoje – tikrai ne.

Algis: Ugdymas šeimoje, nors jame dažniausiai mokosi gana mažai vaikų, gali būti naudingas likusiai švietimo sistemos daliai. Pavyzdžiui, jei dalis hiperaktyvių vaikų pereitų į ugdymą namuose, klasėse, iš kurių jie išeitų, likusiems vaikams pagerėtų mokymosi sąlygos. Kaip manote, kaip ugdymo šeimoje praktika galėtų pagelbėti tradicinėms mokykloms?

Przemekas: Pirmiausia reikia pasakyti, kad atsikratysime tradicinio mąstymo. Mūsų mąstymas yra tradicinis, nes baigėme tradicines mokyklas. Matoma, kad norime kažką pakeisti, bet pritrūksta drąsos. Kaip ugdymo namuose pasekmė gali atsirasti dalis kitaip mąstančios visuomenės.

Safona: Drąsiau mąstančios, aktyvesnės visuomenės, mažiau ribotos, jaučiančios, kad gali išskleisti sparnus.

Przemekas: Ankstesniame darbe dažnai tekdavo pasakyti: „Jei tau atrodo, kad nesugebėsi to padaryti, tai į tavo vietą priimsime kitą, kuris tai atliks. Toks problemos sprendimas atrodo drastiškas. Bet pasaulį keičia pašėlę individai, kurie mano, kad jiems nėra nieko neįmanoma ir kad viską įmanoma padaryti.

Safona: Tai drąsos, įkvėpimo pasekmė. Ugdymo namuose būdu mokomi vaikai turi drąsos ir įkvėpimo. Pateiksiu vieną mūsų mokyklos pavyzdį: 7–12 klasių mokiniai atėjo pas mus ir pasakė, kad norėtų įsteigti jaunimo klubą. Tai yra pavyzdys, kad tie, stereotipiškai mąstant, „nesocializuoti mokiniai“ patys rūpinasi savo socializacija. Jiems reikia vietos mokykloje ir suaugusiojo globos, nes sumanymų, ką veikti susitikimų metu, jau turi: nori žaisti įvairius stalo žaidimus, rengti filmų peržiūras, po kurių vyktų diskusija. Ši grupė nuosekliai visus metus rengė klubo susitikimus, po to apibendrino susitikimų patirtį ir nutarė, kad kitais metais susitikimus rengs du kartus per mėnesį, o ne kiekvieną savaitę kaip iki tol.

Przemekas: Ledo ritulininkas Wayneas Greckis, paklaustas, kur slypi jo sėkmės paslaptis, atsakė: „Niekada nečiuožiu ten kur yra skridinys. Čiuožiu ten, kur, mano manymu, jis atsidurs.“ Mokome vaikus to, kur dabar yra skridinys, tačiau atsiranda automatizacija, dirbtinis intelektas, robotai. Manome, kad kalbamės su žmogumi, o čia tik įrašytas balsas. Daugybė gebėjimų, kurie šiandien yra reikalingi, po kelerių metų gali būti visiškai nenaudingi. Kas iš to, kad jaunuoliai baigs studijas, jei niekam nebus reikalingi? Svarbus yra klausimas, kaip mokyti vaikus, kad jie nebėgtų paskui skridinį, bet patys numatytų kur jis nulėks?

Safona: Ugdant šeimoje, jei tėvai yra atviri, svarbi sritis yra kalbėti apie tikrovę, kurioje gyvename. Stebėti tikrovę. Dalintis savo pasaulio matymu. Tik tokiu būdu vaikas gali pradėti matyti, į kurią pusę tas metaforinis skridinys gali nuskristi. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad tėvai pokalbiui su vaikais skiria 6–7 minutes per dieną. Tai šiurpi informacija, patvirtinanti, kad su vaikais, jaunimu kalbamasi per mažai. O juk pokalbis nuo seniausių laikų yra svarbiausias išminties perdavimo būdas.

Safona Kozielec – sociologė, papildomai baigianti pedagogikos studijas, Przemekas Kozielec – ekonomistas. Pora turi keturis vaikus: Zuzaną – 22 metų psichologijos studentę, Kajetaną – 21 metų pedagogikos studentą, septyniolikmetę Antoniną ir penkiolikmetę Michaliną. Visi vaikai mokėsi arba tebesimoko namuose.

Ketverius metus Safona ir Przemekas vadovauja mokyklai šalia Varšuvos esančiame Mazovijos Grodzisko miestelyje. Ši mokykla yra viena iš vienuolikos 2001 m. Marcino ir Aleksandros Sawicki įsteigto Karalienės Šventosios Jadvygos fondo mokyklų. Tai yra mažų kaimo mokyklų, esančių keturiose vaivadijose, tinklas. Dauguma mokyklų yra stacionarios, tačiau priima mokinius, besimokančius ugdymo namuose būdu. Kai kurios mokyklos, pavyzdžiui, esančios Grodziske ir Ščecine rūpinasi tik vaikais ir jaunimu, besimokančiais ugdymo šeimoje būdu. Lenkijoje mokytis namuose galima užsiregistravus į bet kurią savo gyvenamoje vaivadijoje pasirinktą bendrojo ugdymo mokyklą.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.