Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Už visų mūsų laimę

Kun. Juliaus Sasnausko OFM archyvo nuotrauka

Senas tarybinių laikų loterijos bilietas. Laimėjimų tiražas vyko 1976 metų kovo 16-ąją. Aišku, šis bilietas buvo tada be nieko. Kiti juos pirkdavo krūvomis. Dėl to ir išliko, tokie gražučiai, naujutėlaičiai. Dabar galima pasiūlyti kolekcininkams ar tiems, kas įsimylėję aną epochą.

Galima įsirėminti. Vadinasi, ne visai bevertis daiktas galų gale. Kasmet išeidavo, rodos, apie dešimt šios piniginės daiktinės loterijos tiražų. Nebuvo tarybų valdžios išmonė – esu matęs ir prieškarinių loterijos bilietų, bene Raudonojo Kryžiaus labui. Žmogaus, ypač vargšo, svajonė praturtėti – kas gali būti amžiniau.

Kada nors gal kas susidomės, kaip sovietmečiu keitėsi loterijos bilietų išvaizda ir pati loterijų idėja ar koncepcija. Pakeliui į komunizmą turbūt nėra visai normalu siūlyti piliečiui galimybę išsiskirti iš kitų, būti turtingesniam, laimingesniam, ir dar tokiu juokingu būdu – per paprastą popierėlį ir skaičiukus. Juk nebuvo tada nei kazino, nei lažybų bendrovių, visus azartinius lošimus draudė įstatymas.

Spėju, kad dar ankstesni loterijos bilietai buvo pilni ideologinių ženklų, su užuomina į komunistų partiją, kartkartėmis padalijančią liaudžiai dovanų. Arba tai, kad pirkdamas bilietą stiprini tarybų valdžią. Žodžiu, vietoj privalomų pokario pyliavų ar obligacijų. Dar viena ano meto loterija, jau visos sąjungos mastu, buvo skirta remti tarybinę armiją ir karinį jūrų laivyną. Ten ir bilietai buvo brangesni, daugiau brangių laimėjimų. Vėliau, socializmui braškant, atėjo „Sportloto“. Bet šitą loteriją, vietinę, žmonės mėgo labiau. Gedimino pilies bokštas ir lietuviškos raidės įkvepia pasitikėjimo. Čia jau mūsų patriotinių jėgų žygdarbis. Kremlius leisdavo pažaisti smulkmenomis.

Kun. Juliaus Sasnausko OFM archyvo nuotrauka

Dabar tokį popierėlį vienas juokas padirbti, turbūt su jo visais vandens ženklais. Bet genialių klastotojų netrūko nuo seniausių laikų. Todėl sklido anuomet kalbos apie ranka perpieštus laimingus bilietus, ištrintus ir pakeistus skaičiukus. Arba dar baisiau – kad kažkas dėl bilieto, laimėjusio automobilį „Volga“, buvęs giminaičių apgautas, apiplėštas, net nužudytas. Kita garsi tos temos legenda buvo žilabarzdis senolis, daug metų Vilniuje, prie buvusio „Vaikų pasaulio“, lauke pardavinėjęs loterijos bilietus. Lyg tikras tautos vaidila, žynys. Kai jis dingo iš Lenino prospekto, atskriejo iš paskos gandai, kad pats sau vogęs bilietukus, prisidaręs skolų ir kažin ar dar gyvas. Tarybų valdžia buvo griežta socialistinės nuosavybės grobstytojams.

Savo aplinkoje nesu girdėjęs, kad kas nors būtų pralobęs per loteriją, laimėjęs šaldytuvą ar kokią sulčiaspaudę, ką jau kalbėti apie transporto priemones. Kas tada vargo, rinko pakampiais tuščius butelius, spaudė kumštyje „nulaižytą kapeikėlę“ (mūsų kiemo kaimynės terminas), tas ir toliau toks buvo. Su loterijos bilietais ar be jų. Retkarčiais kas nors iš namiškių nusipirkdavo ar gaudavo gimtadienio dovanų vieną kitą bilietą, ir tada galėjai kurį laiką visu rimtumu svarstyti, ką darytume, laimėję „Volgą“. Tos svajonės, aišku, ir buvo didžiausias laimėjimas. Turbūt ir daugybei kitų žmonių. O kai paskui LKP CK organas „Tiesa“ per visą puslapį paskelbdavo loterijos laimikių lentelę, geriausiu atveju būdavai išlošęs vieną rublį. Net ir kelis kartus pasitikrinus skaičius.

Tai ir nebuvo niekada per daug pagundų su tarybine loterija. Be to, kažin ar 1976 metais būčiau pats pirkęs tą bilietėlį – tiek pat, 30 kapeikų, kainavo ir „Kastyčio“ pakelis. Visame kontekste – daug patikimesnis dalykas.

Nė nežinau dabar, kodėl puoliau aprašinėti tą kvailą ir neišvaizdų popieriuką, rodos, susitraukusį, sudžiūvusį per šitiek metų. Ir kodėl užplūsta nuo jo kažin koks švelnumas ar atlaidumas, kaip ir nuo trijų rublių banknoto, briaunotos stiklinės, forminės duonos kepaliuko. Žinoma, tai vis kryptys ir takeliai į vaikystės rojų, o juk čia pat Kalėdų metas, kur daugiau turėtum brautis, jei nori, kad toji pasakų pasaka imtų veikti. Taigi tuščias ir netgi ne tavo paties pirktas loterijos bilietas štai pasirodo be galo svarbus ir galingas. Būtų puiki vieta įsiterpti įsikūnijimo, atpirkimo, malonės teologijai. Bet tiek to, ne bažnyčioje juk esame susirinkę.

Ir juo labiau kad šiuo atveju vis dėlto viršų man ima ne teologija. Laimės troškimas, visų mūsų teisė būti laimingiems – štai kas plevėsuoja Gedimino pilies bokšte. Kas yra čia gražu, nors ir šaipytumeis iš to, moralizuotum, pamokslautum apie amžinąsias vertybes ir tikrąją laimę danguje. Įvairiausiais balsais noras būti laimingiems eis ir eis per žemę. Mūsų silpnumo ir trapumo, gal kvailumo įrodymas, bet štai niekaip neįveiktas visų skurdo formų, bjaurių ideologijų, neteisingumo, šiuo metu – ir nežmoniško karo. Suvedantis visus į viena, ir dėl to tau neleidžiama kelti rankos prieš savo artimą.

O šiaip nuo seno daug kas kalba, jog reikia labai nedaug, kad pasijustum laimingas. Tačiau ir visų rūšių piniginiai daiktiniai laimėjimai nėra išmesti iš žemiškos laimės reglamento. Pasiklauskime Kalėdų Senelio, jeigu ką.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite