2021 01 14

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Užblokuoti JAV prezidentą

EPA nuotrauka

Viduramžių kronikos pasakoja istoriją apie XIII a. valdžiusio Anglijos karaliaus Henriko II ir Kenterberio arkivyskupo Tomo Becketo konfliktą. Pirmasis siekė apriboti Katalikų Bažnyčios įtaką, o antrasis priešingai – siekė ją išplėsti ir sutvirtinti. Legenda byloja, kad, galutinai suerzintas arkivyskupo nepaklusnumo, karalius viešai sušukęs: „Nejaugi man niekas nepadės atsikratyti šituo maištingu kunigu?“ Išgirdę šiuos žodžius, keturi riteriai suprato tai kaip įsakymą veikti. Jie tučtuojau šoko ant žirgų ir nušuoliavo į Kenterberį. Ten jie įsiveržė į Kenterberio katedrą ir kalavijais užkapojo arkivyskupą tiesiog prie altoriaus.

Istorikai iki šių dienų ginčijasi, ką šiuo atveju turėjo galvoje Henrikas II ir ar nepasikarščiavo tie keturi riteriai, ar nepersistengė norėdami įtikti karaliui, ar tikrai karalius norėjo Tomo Becketo, su kuriuo jie kažkada buvo artimi draugai, mirties? Atsakymų į šiuos klausimus jau nebesužinosime, tačiau dabar jau galime tvirtai pasakyti, kad jeigu ši istorija būtų įvykusi mūsų dienomis, o Henrikas II šią savo frazę būtų paskleidęs socialiniame tinkle, tai Anglijos karaliaus paskyra būtų be ilgesnių kalbų blokuota iškart po arkivyskupo mirties.

Prieš prasidedant riaušėms Kapitolijuje, socialiniame tinkle parašyta JAV prezidento D. J. Trumpo frazė „Be there. Will be wild!“ („Būkite ten, bus laukiniška!“) greičiausiai irgi bus įtraukta į politologijos vadovėlius greta jau aprašytos Henriko II ištaros kaip netiesioginės valdžios ir galimo kurstymo pavyzdys. Situacijos labai panašios, skiriasi nebent tuo, kad D. Trumpas turėjo savo asmenines paskyras feisbuko ir tviterio socialiniuose tinkluose, o Henrikas II – dar ne.

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Vienareikšmiškai įvertinti JAV prezidento paskyrų blokavimą socialiniuose tinkluose tikrai sudėtinga, kaip sudėtinga ir nuspėti, ką jis turėjo omenyje tuo „Will be wild!“ Tiesą pasakius, šis JAV prezidentas būtent ir pasižymi tuo, kad suprasti, ką jis turi omenyje, niekada nėra lengva. Nors dabar, įvykiams jau pasibaigus, vėlgi niekas nedrįstų tvirtinti, kad prognozuodamas „Will be wild!“ jis buvo neteisus. Tik prognozuodamas ar skatindamas ir kurstydamas? Socialinius tinklus valdančios korporacijos nusprendė nebegaišti laiko ir toliau nebesiaiškinti. Jums banas, pone Prezidente.

Apskritai ši D. Trumpo konflikto su socialinius tinklus valdančiomis korporacijomis istorija kiek atspindi situaciją, kuri suklostytų, jei viskas būtų daroma vadovaujantis privačių verslo santykių logika. Pažeidei ką nors, kuo vadovaujasi mūsų įmonė – viskas. Banas – ir ačiū. Ačiū dar kartą ir eikite iš čia. Beje, pasak ne vieno politikos apžvalgininko, panašiais verslo principais eidamas JAV prezidento pareigas vadovavosi ir pats D. Trumpas. Visą gyvenimą dirbęs nekilnojamojo turto bei šou versle jis spontaniškai ir nedvejodamas atleisdavo savo artimiausius padėjėjus, o dalyvaudamas tarptautinio lygio derybose elgdavosi kaip sudarinėdamas nekilnojamojo turto sandorius – papildomai spausdavo kitą šalį, nelabai paisė diplomatinio protokolo, galėdavo bet kada vienašališkai nutraukti derybas ir trenkti durimis. Šiuo atveju socialinių tinklų savininkai pasielgė panašiai.

EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka

Situacija unikali ne tik tuo, kad užblokuota vis dar pareigas einančio JAV prezidento paskyra, bet ir tuo, kad prieš kelerius metus JAV teismas uždraudė D. Trumpui blokuoti jam nepatinkančius tviterio socialinio tinklo vartotojus dėl jų politinių pažiūrų. Vėlgi šie du atvejai nėra tokie identiški, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau šiuo atveju teismas traktavo D. Trumpo paskyrą ne kaip jo asmeninę, o kaip JAV prezidento ir nusprendė, kad, atimdamas iš piliečių galimybę sekti savo įrašus bei juos komentuoti, jis riboja jų žodžio laisvę. Tačiau ar tuomet galima prezidento paskyros blokavimą vertinti tik kaip privataus verslo subjekto santykį su savo klientu? Juolab turbūt niekas nesiginčytų dar ir dėl to, kad šiuo atveju, kalbėdami apie privatų verslo subjektą, turime omenyje šį tą nepalyginamai daugiau nei privati picerija.

Įvairių interneto platformų ir socialinių tinklų santykis su jų vartotojais skiriasi nuo privataus restorano santykio su savo klientais tuo, kad platformų vartotojų sukurtas turinys yra neatsiejama pačių platformų ar socialinių tinklų dalis, be kurio šie tinklai patys būtų niekas. Savo paskyras juose turintys vartotojai čia ateina ne tik su savo pinigais, bet ir su savo sukurtu turiniu. Šiurkšti analogija: socialiniai tinklai yra restoranas, suteikiantis tik patogias patalpas, o maistą čia atsineša ir juo tarpusavyje dalinasi patys klientai.

Visus ketverius metus D. Trumpas buvo vienas kiečiausių, jei ne pats kiečiausias, turinio kūrėjas socialiniame tviterio tinkle. Jo žinutės apie politiką, konkrečius asmenis ar apie išmaniąsias raketas, kurios va, tuoj, tuoj atskris, ne tik jaudino kairiųjų protus, virpino dešiniųjų širdis, bet ir sulaukdavo milžiniško skaičiaus patiktukų, pasidalinimų ir didino socialinio tinklo lankomumą. Rašė jis daug, rašė bet ką, Baltųjų rūmų administracija per tuos metus taip ir nesugebėjo jo atkirsti nuo interneto prieigos, o tviterio savininkai visus tuos metus vis rasdavo savy jėgų jį ištverti. Aišku, būdavo kad ir viešai apsipykdavo – tai tviteris pradėdavo žymėti D. Trumpo žinutes kaip klaidinančias, o šis, reaguodamas į tai, bandydavo prastumti įstatymus, ribojančius socialinių tinklų savininkų teisę kištis į naudotojų kuriamą turinį. Bet kaip sakoma pas mus Lietuvoje, nėra namų be dūmų. Todėl nepaisant to, kad riaušės Kapitolijuje iš tiesų buvo išskirtinis įvykis, sunku patikėti, kad JAV prezidento paskyros blokavimas, likus tik porai savaičių iki kadencijos pabaigos, yra nuoširdus susirūpinimas demokratijos ateitimi ir toje milžiniškoje tviterio kantrybės taurėje tokiam šliūpsniui vietos jau nebebuvo likę. Nes taurė tikrai turėjo būti didžiulė, gal net ir skaitmeninė.

Privačiame versle sprendimai daromi greitai. Tai efektyvu, bet neretai kyla abejonių, ar teisinga. Civilizuotose valstybėse teisingumo įprasta ieškoti teisme. Tačiau šiuo atveju abi pusės, atrodo, turi įprotį viską spręsti vienašališkais sprendimais, o teisminius procesus naudoti kaip papildomą spaudimą kitai pusei. Ko gero, tam, ką stebėsime artimiausiu metu, labai tiks Tyriono Lanisterio žodžiai, kad „jeigu jūs ieškote teisingumo, tai jūs pakliuvote ne į tą vietą“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Viduramžiais tokią blokavimo socialiniuose tinkluose praktiką atitiko ekskomunika arba atskyrimas nuo Katalikų Bažnyčios bendruomenės, kuris būdavo skiriamas už sunkius nusikaltimus. Tai reikšdavo, kad žmogus yra nebelaikomas katalikų bendruomenės nariu. Ši bausmė galėjo būti atšaukta, jeigu nusidėjėlis atgailaudavo ir įrodydavo, jog yra vertas grįžti į bendruomenę. Panašiu principu šiandien veikia paskyrų blokavimai ir atblokavimai socialiniuose tinkluose.

Tuo metu, kai Romos popiežiaus valdžia Vakarų Europoje buvo itin stipri, ekskomunika buvo labai veiksminga priemonė sutramdyti karalius ir didikus. Praėjus ketveriems metams po visus sukrėtusio arkivyskupo Tomo Becketo nužudymo, bijodamas ekskomunikos, Henrikas II atgailaudamas basomis atėjo iki jo kapo. Tačiau ilgainiui nuo per dažno šios bausmės taikymo ji nustojo būti tokia veiksminga, nes anapus tos bendruomenės, nuo kurios atskiriama, nustojo darytis taip vieniša ir liūdna. Praėjus keliems šimtams metų, kitas Anglijos karalius Henrikas VIII ne tik kad nekreipė dėmesio į popiežiaus jam paskelbtą ekskomuniką, bet atsakydamas į tai pats pasiskelbė Anglijos Bažnyčios galva ir uždraudė savo pavaldiniams kreiptis į Romą.

Kol kas susidaro įspūdis, kad skaitmeninės religijos hierarchų atžvilgiu D. Trumpas yra kaži kur pakelėje tarp Henriko II ir Henriko VIII. Jis jau spėjo pasmerkti veiksmus savo šalininkų, kuriuos per socialinį tinklą pats ir sušaukė susirinkti prie Kapitolijaus. Tačiau palikti savo sėbrus ant ledo dar tikrai nereiškia atgailos. Be to, jis jau paskelbė nedalyvausiąs naujai išrinkto JAV prezidento J. Bideno inauguracijoje, o tai, kad mesti iššūkio žiniasklaidai ir socialinius tinklus valdančioms korporacijoms jis nevengia, nėra jokia paslaptis. Nedera pamiršti ir to, kad skaitmeninėje epochoje laikas bėga kur kas greičiau negu viduramžiais.