Uždaryti negalima palikti

Tiesa, apie mokyklų uždarymą tiesiogiai nekalbama. Tiesiog planuojama neleisti formuoti pradinių klasių jungiant tris ar keturias klases. Bet jei kaimo pradinio ugdymo skyriuje iš viso mokosi 8 ar 10 pradinukų, toks draudimas iš tiesų reiškia viso skyriaus panaikinimą. Nors deklaruojama, kad pradinukui mokykla turėtų būti kuo arčiau namų. Dar kalbama, kad, kai pradinukams nereikės mokytis iš keturių klasių sudarytose jungtinėse klasėse, jie gaus daugiau individualaus dėmesio, nes vienu metu bus dėstoma viena programa. Pamirštama, kad tokiose klasėse dažnai iš viso tėra 8 vaikai. Įdomu, ar tikrai galima skirti daugiau individualaus dėmesio standartinėje 24 įvairių ugdymosi poreikių turinčių pradinukų klasėje?

Permainos palies ir vyresniuosius. Planuojama, kad III ir IV gimnazijos klasėse, jei jos formuojamos po vieną (o kaimuose taip ir yra), greitai turės būti ne mažiau nei po 21 mokinį. Kaimo gimnazijai tai reiškia galą. Tiesa, išimčių numatoma tautinių mažumų mokykloms, vienintelei gimnazijai savivaldybėje ir toliau nei 30 km nuo artimiausios gimnazijos nutolusiai kitai gimnazijai.

Niekas neneigia, kad besimokantiems pagal vidurinio ugdymo programą mokiniams didesnėse gimnazijose yra žymiai daugiau galimybių pasirinkti norimą ugdymo turinį: pageidaujamą dalyką, programos lygį, atlikti daugiau praktinių gamtos mokslų eksperimentų. Bet juk ir dabar vyresnieji gali rinktis norimą mokyklą. Vietų mokyklose (išskyrus didmiesčius) pakanka, tad, užtikrinus nemokamą vežimą į mokymo įstaigą ir atgal, vaikai turi teisę rinktis. Nemaža dalis mokinių taip ir padaro, jų galimybės mokytis didesnėse mokyklose šiuo metu niekaip nėra ribojamos.

Klausimas, kodėl tada ne visi mokiniai renkasi didesnes gimnazijas, kur daugiau ugdymo pasirinkimo galimybių? Kodėl lieka mokytis kaimo mokyklose? Kodėl kasmet atsiranda ir mieste gyvenančių mokinių, pasirinkusių mokytis kaime? Vieniems galbūt gaila sugaišto kelionėje laiko. Kiti gal tiesiog geriau jaučiasi mažoje mokyklėlėje, kur kiekvienas pamatytas, išgirstas, suprastas, o ir mokytojai dažniausiai patyrę, atvažiuojantys iš tų pačių didelių miesto mokyklų. Gal šie mokiniai supranta, kad ugdymas – tai ne tik pasiekimų rezultatai. O gal tiesiog pasirenka geriau baigti silpną mokyklą kaime, nei iškristi iš stiprios mieste.

Neseniai vyko X edukacijos forumas „Lietuvos švietimas: efektyvus, našus, kokybiškas ir socialiai teisingas?“ Jame prof. Boguslavas Gruževskis siūlė visai sistemai pirmiausia atrasti žmogų, pabrėžė, kad pagrindinė problema ta, jog išsiskyrė efektyvumo ir žmogiškumo vektoriai. Švietimo paradigma vis labiau ekonomizuojama, jaunam žmogui vis sunkiau įsikomponuoti į šiuolaikinę visuomenę, objektyviai suvokti savo poreikius, nes didinami intelektualiniai gebėjimai ir nepakankamai investuojama į emocinį kapitalą. Anot B. Gruževskio, jei abiturientas išeina iš mokyklos be socialiai orientuotos savo laimingo gyvenimo vizijos, tai jo ugdymo procesas buvo nesėkmingas.

Planuojamos permainos dažniausiai grindžiamos Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (Programme for International Student Assessment) rezultatais. Mat jis rodo ryškius atotrūkius tarp miestelių ir kaimų bei miestų mokinių pasiekimų. Atotrūkį mažinti siekiama paprasčiausiai uždarant mažas mokyklas. Tikiu, kad tada tikrai sumažės skirtumai tarp išlikusių mokyklų. Nėra kaimo mokyklų – nėra ir atotrūkio. Bet ar pagerės ugdymo kokybė? Galbūt skirtingus mokinių pasiekimus lemia ne kaimo ar miesto mokykla, o skirtinga socialinė aplinka.

Rita Gasiukevičienė yra Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausioji specialistė.