Užgėrimai, kai negali nei gerti, nei negerti. Ingos kova su priklausomybe

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Nežinojo apie reabilitacijos galimybę

Inga nepaprastai dėkinga bendruomenei „Aš esu“ už tai, kad šitiek daug į ją investavo negailėdama nei laiko, nei nervų, nei pastangų. Nors atvyko čia slegiama didžiulės įtampos, gėdos ir kaltės jausmo, būtent bendruomenėje „Aš esu“ moteris pasijuto sveikstanti ir vėl tampanti žmogumi – atviru, sąžiningu, pasitikinčiu, dėkingu Dievui ir žmonėms. Alkoholizmo liga, kalba Inga, yra labai klastinga, prasidedanti nuo įpročio išgerti tada, kai jautiesi prislėgtas, vienišas, nesuprastas.

Moteris pasakoja, kad įklimpusi į užgėrimų, keičiamų blaivinimais, duobę jausdavosi taip blogai, kad gerdavo, vemdavo, vėl gerdavo, kol galų gale nebegalėdavo nei gerti, nei negerti. „Labai baisi situacija, kai tu nieko negali. Sukiesi tame rate ir nieko negali pakeisti. Būdavo didžiulė baimė mirti. Mane išveždavo į ligonines, buvo ir fermentai labai užkilę, ir kasos uždegimas, ir lašindavo man labai daug vaistų. Prisimenu, labai išsigandau, kai pasakė, kad nuo to skysčio gali sustoti funkcionuoti inkstai. Arba išvis – ištinti smegenys. Dieve, sakiau, šį kartą išvesk mane iš šitos ligoninės, aš daugiau niekada nebegersiu…“ – slegiančias ligos ir saviapgaulės būsenas prisimena Inga.

Bet – dvi trys savaitės, ir vėl atkrisdavo, vėl užgerdavo. Vėl vyras veždavo į ligoninę. Vėl liga glemždavosi blaivų gyvenimą. Alkoholis iš moters atėmė santykius su vyru, su motina, vaikais, draugais. Po vieno bendro užgėrimo su artima bičiule šiai sustojo širdis. O pačiai Ingai paskutinis užgėrimas baigėsi „baltais arkliais“ – moteris išdarinėjo baisius dalykus, mėtėsi peiliais, begalę kartų kvietėsi policiją, į vyrą kreipėsi žodžiais „nužudysiu tave, save ir vaiką“. Po visko, išblaivėjusi, nieko nebeprisiminė. Jautė didžiulę baimę, nerimą, būgštavo, kad netekus mažamečio antro vaiko iš jos nebūtų atimtas ir vyresnėlis. Ingą prislėgė kaltė, gėda, savigaila, saviplaka, bet nieko tą akimirką nebuvo galima susigrąžinti.

„Paskutinis užgėrimas kirto per visur. Vyras padavė skyrybų. Dabar laukiu jų dokumentų. Vaikas su tėvu atsidūrė krizių centre, – prisipažįsta Inga. – Labai keista, kad man niekas niekada nepasiūlė tokio dalyko kaip reabilitacija. Aš juk tiek kartų buvau ligoninėse, detoksuose, atvykdavo išblaivinimo tarnybos (aišku, buvau gera jų klientė), turėdama rankose telefoną pati nepasidomėjau, kad yra ir kitoks gydymas. Toks kaip reabilitacijos. Aš tikrai nežinojau. Čia yra mano pirmas toks gydymas.“

Nekalti išgėrimai po taurę, po taurelę

„Mano susipažinimo su alkoholiu istorija iš tikrųjų neprasidėjo nuo tėvų, – sako Inga. – Gimiau paprastoj šeimoj. Mano motina yra gryna romė. Nuo pat mažens nemačiau tėvo – ruso, nes kai mama buvo dar nėščia, jis išvyko į Rusiją. Mane auklėjo mama, močiutė ir teta. Mano šeima yra tikinti – katalikai, ir alkoholį – vyną, aš matydavau dažniausiai per šventes, bet nė karto nebuvau mačiusi savo mamos, tetos ir močiutės stipriai išgėrusių.“

Pirmą kartą alkoholio moteris pabandė būdama aštuoniolikos, švęsdama savo gimtadienį. Prisimena, kad gėrė amaretą, likerį. „Tada pajutau tą skonį, pajutau tą laisvę, aš ir šokau, ir dainavau. Nebuvo baimės, kad kažkas į mane žiūri. Man labai patiko poveikis. Kitą dieną jaučiau galvos skausmą, negerumą, bet tuo ir pasibaigė mano amareto pasiragavimas“, – prisiminimais dalijasi Inga.

Kai pradėjo studijuoti, ėmė dirbti kavinėje barmene-padavėja, ir čia vis atsirasdavo progų išgerti nekaltai, nuotaikai pasikelti – „vieną fužeriuką šampano, vieną taurelę brendžio“. Kadangi kavinėje savaitgaliais vykdavo įvairių švenčių, klientai dažnai padavėjams palikdavo ne tik arbatpinigių, bet ir butelių svaigalų.

„Kadangi mano šeimoje, kaip sakiau, alkoholis nebuvo praktikuojamas, veždavau jį į universitetą. Buvau ta, kuri galėjo atnešti gero alkoholio, tada visi susimesdavom pinigų maistui ir kiekvieną dieną išgerdavom po penkiasdešimt gramų, po šimtą. Taip nekaltai.

Tai, galima sakyti, buvo pirma alkoholio poveikio stadija, kuri nei kenkė man, nei aš galvojau apie tą kenkimą. Man buvo labai gera. Išgeri – nuotaika pagerėja. Išsilaisvinimas. Laisvės pojūtis man patiko. Ir jau pradėjau laukti, kada čia pasibaigs tos paskaitos, kada vėl galėsim susirinkti ir išgerti. Galbūt jau tada atsirado nesveikas potraukis: kiekvieną dieną kažkiek išgerti, bet dar ne noras prisigerti“, – pasakoja Inga.

Tuomet – pirmoji Ingos santuoka. Su žmogumi, kurio, kaip prisipažįsta, jai trūko – kad galėtų kartu išgerti. Iki moteriai pastojant jųdviejų namuose vykdavo vakarėliai. „Jeigu neatvykdavo svečių, draugų, tai nueidavom su vyru pasisėdėti į kavinę, bet, žinoma, tik su alkoholiu. Mums nebuvo taip, kad kažkas vyktų be alkoholio. Ir tada pratęsdavom namuose“, – tikina Inga.

Ilgainiui abiem išgėrus namuose ėmė kilti barnių, muštynių. Tada – skyrybos, ir Inga su mažu vaiku persikėlė gyventi pas mamą. Grįžo dirbti į kavinę, ir dirbo, kaip pati sako, parom, nes teko išlaikyti ir mamos namą, ir vaiką. Laisvadienius praleisdavo su buteliu, ėmė pyktis su mama, vaiką prižiūrėdavo močiutė.

Alkoholio palydos

„Mama jau bijojo man netgi žodį pasakyti. Ji matė, kad problema didžiulė. Bet aš viską skandinau alkoholyje. Man buvo nesvarbu. Atsimerkiu, man vėl blogai, ir aš nenoriu galvoti, kad esu vieniša, kad nesiseka, kad likau su vaiku, kad esu niekam nereikalinga. Todėl tam, kad visų šių emocijų ir jausmų neišgyvenčiau, gėriau bet ką. Gėriau nuo brendžio iki baltos, gėriau viską, ką turėjau. Žinoma, tik alkoholį. Ir alų, ir sidrus, ir brendžius, šampanus, vynus, – aš galėjau kaitalioti.

Tada prasidėjo manipuliacija žmonėmis. Draugais. Jie pradėjo manęs nebekviesti į svečius, nes matė, kad turiu alkoholio problemą. Kai kurie į akis pasakydavo, kai kurie ne. Feisbuke matydavau gražias švenčių nuotraukas, bet aš į jas būdavau nepakviesta. Iš tiesų jau ir pati mačiau, kad neturiu stabdžių, bet vis dar neigdavau. Neigimas buvo didžiulis – sakydavau, kad viskas gerai, kad pati viską galiu padaryti“, – aiškina Inga.

Ingos gyvenime atsiradus naujam vyrui, kurį laiką ji liovėsi gėrusi, nes norėjo pasirodyti esanti „tokia balta ir pūkuota, ir gera visa“. Tačiau alkoholizmo liga be atokvėpio tempė žemyn.

„Su vaiku vykstam į Kauno zoologijos sodą, tai aš važiuoju ne mašina ir pasakau netikrą priežastį – kad vaikui traukiniu bus įdomiau. Visą laiką su savimi turėdavau buteliuką ir nuolatos patraukdavau. Alkoholis mane lydėjo nuolatos. Kad ir kur eičiau. Skaityti skaitinius į bažnyčią – turėjau išgerti. Kažkur paatstovauti – turėjau išgerti. Scenos baimę nuraminti – reikėjo išgerti. Man linksma – man reikia išgerti. Man blogai – vėlgi reikia išgerti. Alkoholis man tapo viskuo, mane lydinčiu draugu, drauge. Man jau nereikėjo nei su kažkuo kalbėtis, nei bendrauti – alkoholis viską nuimdavo ir viską pridėdavo“, – pasakoja Inga.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt