2021 04 13

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Užkeikto bokšto paslaptis

Edvardas Munchas, „Klyksmas“ (1893 m.). Norvegijos nacionalinės galerijos eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka

Susitiko du draugai miesto pakrašty. Vaikšto. Apie šį bei tą kalba, bet kažkaip nesiseka jiems, įtampėlė tokia. Nuo vienos kalvelės išvysta televizijos bokštą. Ir lyg ilgai tykojęs žvėris iš vietinių brūzgynėlių iššoka tema.

„O ką tu manai apie vakcinaciją?“ – klausia X. „Ten tik TV bokštas“, – nervingai sukikena Y. „Tu man dantų neužkalbinėk! – augina balsą X, – aš tave pažįstu, tyli, nieko nesakai, tu ir tavo vaikai jau turbūt pripuolė prie lovio, pasiskiepijot, ar ne? Užsirašėt į prioritetinę grupę?“ Y vis dar bando nukreipti tulžies latakėlį keleto apykreivių pušelių link, apie pavasarį paveblenti, bet kažkaip nesiveble… 

Bičiulio veidas paraudęs, iš po nusmauktos kaukės purslojasi „degradai“ ir „debilai“ ir dar šis bei tas, ką reikėtų po tinkleliu nuo uodų bent prislėpt, vaizdas ne iš maloniųjų, jaunesni būdami ir susimušdavo, bet tai dėl garbės ir prie butelio, o dabar… Na, ką dabar… Y tik supranta, kad šis pasakų kraštas niekada nebebus toks, koks buvo, jei net geriausias kažkada buvęs bičiulis užsiveda, vos išvydęs TV bokštą tolumoje… 

Šalis, sėkmingai žingsniuodama vakcinacijos kryptimi, dalindama per žinias pasiskiepijusių laimės ir mirusiųjų procentus ir vis dažniau per kalbančias galvas skelbdama sukursianti naujojo pasaulio pasą, su palengvėjimu atsikrato abejojančiųjų, galvojančiųjų kitaip, ir tada lieka va tokie – liepsnojantys įtūžiu, beveik mirštantys dėl to, kad negauna, kas jiems priklauso pagal nuopelnus, ligą, amžių, profesiją etc. Lieka jie tokie ir jau patys nebegali nustoti šaukę, Munkas pakuojasi drobes… O juk turint tiek jėgų, dar kiek pataupius, ir be skiepo pakaktų pergyventi visus suskiepytuosius… 

Taip galvoja Y, kol X, išvardinęs visus niekšus giminėje ir kaimynystėje, vikriai taikiniu pasirenka kitą išrinktųjų sektorių. „O tie aukštieji visi, dantis už dantį, petys už petį, irgi sušoko pirmieji, prieš rinkimus tą, o po rinkimų aną…“

Y supranta, kad bordinė bičiulio spalva nereiškia politinių pažiūrų ir ryžtasi užtraukt automatinį stabdį įsibėgėjusiam frazių ešelonui: „Betgi tu pats sakei, kad reikia atgal į gamtą be kaukių, be drabužių, be skiepų, ar nesakei?“ 

Pauzė.

Vis dar pauzė.

Y girdi, kaip tolumoje žviegia, cypia krovininio sąstato stabdžiai, kitoje dangaus pusėje galima įtarti praplasnojus niūrų bombonešį. Tačiau kažin ar X visa tai girdi, jis vis dar žvelgia į aštrią televizijos bokšto adatą… Galų gale užsitraukia kaukę lig nosies skylučių ir nušnypščia: „Seniai šitai buvo. Dar per pirmąjį, …škias, karantiną…“ Traukinys po truputį stoja. 

Y naudojasi proga, mostelėjo į šalimais esantį suoliuką. Jie prisėda. Tik prieš tai X pasitikrina, ar nuo jo bus regėti bokštas. 

„Žinai, – prataria Y, – aš irgi nepapuoliau į jokią grupę. Bet gal ir gerai. Man reikia laiko suprast, kas vyksta.“ X, rodos, net negirdi savo bičiulio. Jis žiūri į adatą. Y nujaučia, kad šneka labiau sau, bet kada gi dar pakalbės, nelabai yra su kuo. Dabar visi viską žino. Vieni kitų už tą žinojimą nekenčia, gal net patys nepastebėdami. Ir gal tai labiausiai trikdo. O gal tiesiog liūdna, jog pakanka metų kitų pabūt visiems nepatogumo zonoje, kad suprastum, jog pasaulio istorija kartojasi visais savo nemaloniaisiais pavidalais, tiksliau – jie labai arti. Ženklų pilna. Iš brūzgynėlių viena po kitos puldinėja sužvėrėjusios temos, iš ekranėlių lenda kategoriškosios leksikos prisisiurbę tribūnai, didesniuose ekranuose irgi ne geriau. Ir nėra tos teisybės, nėra. O visi viską žino. Gal dėl to ir nėra. Va, du draugai kalba, bet po vieną. Tokie paskutiniai nepaskiepyti Europos pagonys, tik vienas dėl to niršta, kitas – nelabai. Gali būti, kad jau greit nebeveiks jokios komunikacijos priemonės – jos belieka tik kalbėjimui, bet ne susikalbėjimui. O gal taip ir visada buvo, tik dabar išryškėjo. Taip lyg mąsto, lyg kalba Y, o jo bičiulis X, atgavęs spalvą, bet vis dar negali atitraukti akių nuo televizijos bokšto. Taip ir išsiskyrė bičiuliai tąkart. Y nuėjo namų link, o X liko sėdėti ir žiūrėti.

Po keleto dienų X paskambino ir triumfuodamas tarė: „Gavau!“ Y atsargiai paklausė: „Ką gi gavai?“

„Kaip tai ką, kaip tai ką?“ Ir bičiuliui Y iškyla prieš akis didžiulis mėlynas švirkštas. Ir toliau nebegirdi jis, kaip X pasakoja, kad gavo pažymą, jog yra vienos įstaigos darbuotojas, turintis daug kontaktinės veiklos, kaip jis registravosi, kaip atsiuntė SMS, kaip į FB įdėjo pasiskiepijimo taloną ir koks jis dabar laimingas, nes užsitarnavo tą laimę. Bet kol kiti niekšai nepasiskiepys, tol nebus tvarkos pasauly, ir kad jis jau planuoja kelionę į Jamaiką, jei tik prieš viską nusiteikę „degradai“ ir „debilai“ nesutrukdys, taip pat Y galėjo sužinoti, kokie atsirado po skiepo simptomai ir kokia temperatūra, ir koks šaltkrėtis, ir kaip viską lengva ištverti, kai žinai, kad visas pasaulis bus sveikas… 

Ir negirdėjo Y viso to, nes regėjo tą mėlyną švirkštą, bet draugui X ir nereikėjo atsakymo, nes laimingiems ne visada reikia, kad jų klausytų, ypač kai jau esi pakeliui į Jamaiką ar bent į paplūdimį, o ir paskiepijo ta „jonsūniškąja“, tai nebereikės antro karto su visais antrakarčiais laukt, na betgi tai kaip gerai…

Ir Y suprato, kad kaži ar kada nors susikalbės su X, nebent šitoj šaly, šitame buvusiame pasakų krašte, tikrai nutiks koks nors stebuklas, išsivadės tas žinojimas, kas yra tikra laimė. Taip, ko gero, Y pavydi tokio supratimo X. Pastarasis jau moja iš laivo, atsišvartuojančio į Jamaiką… O štai Y stovi ant kranto ir nežino, vis dar nežino, kam jam ta Jamaika, ir išvis, ar buvo kas nors tikra iki šios dienos… 

Ir prisimena paskutinius bičiulio žodžius: „Tiesa, mačiau, poryt Bobausių apylinkėje jau pradės skiepyti asmenis, dirbančius svarbius visuomenei darbus. Tavo veikla juk svarbi, a ne? Tai va. Sakė, bus visiškas prioritec.“ Kai laimingas, X visad kokį keistą žodį išmeta…

Pauzė. 

Po kiek laiko X atsiuntė atviruką iš paplūdimio. Be kaukės atrodo, žinoma, geriau. Parašė, kad dabar visiškas prioritec saulė ir kad susitelkęs į atsigavimą po sunkmečio mūsų krašte. Stengsis negrįžti kuo ilgiau. Siunčia linkėjimus. 

Y sėdi ant to paties suoliuko miesto pakrašty. Ant atviruko kapteli keletas lašų. Y žvilgteli į viršų. Bus lietaus. Pradūrė vis dėlto, pradūrė. 

Trumpam netgi pasirodė, jog tai ne Y žiūri į bokštą, o bokštas žvelgia tiesiai į jį… Tarsi kiaurai. Ir jis nebegali atitraukti akių. 

Jie abu nebegali.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien