Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m. Edvardo Malinausko archyvo nuotrauka

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti.

Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių Lietuvos įvairių tautybių piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“

Profsąjungai priklausęs Vladas Rupšys (viduryje) su bendraminčiais, XX a. 4-as deš. Vytauto Rupšio archyvo nuotrauka
Vytautui Rupšiui likimas buvo gailestingas. XX a. 4-as deš. Vytauto Rupšio archyvo nuotrauka
Adolfas (kairėje) ir Vladas Rupšiai šią bendrą nuotrauką skyrė savo mylimai sesei Sofijai. XX a. 4-as deš., Stasio Vaitkevičiaus fotostudija „Grožybė“ Kretingoje. Edvardo Malinausko archyvo nuotrauka
Darbėnų jaunimas mėgo žiemos fotosesijas: Albertas Rupšys – vidurinėje eilėje pirmas iš kairės. XX a. 4-as deš. Edvardo Malinausko archyvo nuotrauka

Pasibaisėjęs nekaltų žmonių žudynėmis M. Krygeris, kuriam teisininko vardas buvo brangiau už grėsmę savo gyvybei, 1941 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į Šiaulių, Telšių, Raseinių, Tauragės, Mažeikių ir Kretingos apskričių viršininkus, siūlydamas jiems sustabdyti nepagrįstus lietuvių suiminėjimus ir žudynes. Iš M. Krygerio kreipimosi: „…Susipažinęs su įvykusiais ir tebevykstančiais Šiaulių apygardoje lietuvių areštais randu, kad daugelis suėmimų, nors šiuo metu suėmimai yra tolygūs perdavimui sušaudyti, yra padaryti be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suėmimai padaryti labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas… Tarp suimtųjų lietuvių yra tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, darbininkų, moterų, nepilnamečių jaunuolių ir dargi vaikų (15–16 metų). Daugelyje vietų suimtiesiems nepadarius jokių kratų, jau yra įvykdytos mirties bausmės…“

Kai kurie apskričių viršininkai M. Krygerio aplinkraščio nuorašus išsiuntė policijos nuovadų viršininkams, ir tai padėjo išsaugoti ne vieno nekalto žmogaus gyvybę. Greitai šis dokumentas pateko į gestapo rankas. M. Krygeris buvo suimtas, vienerius metus praleidęs nacių kalėjimuose vos išvengė žūties ir tik drąsių kolegų teisininkų dėka 1942 m. vasarą vėl atgavo laisvę.

Pagrindinis žydų, sovietinių aktyvistų ir kitų žmonių žudynių Kretingos apskrityje organizatorius 1941–1942 metais buvo Tilžės gestapo globotinis, Kretingos apskrities policijos vadas ir Kretingos apskrities saugumo policijos viršininkas Pranas Jakys (gim. 1900–?). Padedamas Kretingos policijos pareigūnų Gabrieliaus Bražinsko ir Vinco Smilgio, jis pasižymėjo ne tik Kretingos miesto, bet ir kitų Kretingos apskrities miestelių žydų žudynėse, grobė jų turtą, kai mažesniuose miesteliuose ir kaimuose „teisingumą“ vykdė vietiniai aktyvistai. 1998 m. išleistoje šventojiškės Sibiro tremtinės Onos Piktuižytės-Giedrienės (1909–1996) atsiminimų knygoje „Išvaryti iš Rojaus“ ji aprašė, kas pirmosiomis karo dienomis vyko Šventojoje. Vietiniams aktyvistams areštavus sovietinius aktyvistus ar jiems prijaučiančius ir juos išvežus į Klaipėdą vietos okupacinės valdžios žinion, jie po kelių dienų vėl sugrįžo namo, vokiečiams paaiškinus, kad, kai reikės, jų kaltę išsiaiškins gestapas. Bet to neužteko. Keršto vedami „greitai vėl areštavo Daukšą, Albužį, Jordaną, Garbenį, du komjaunuolius Pilybą ir Cinkų bei pardavėją Genę Kiauleikytę. Visus apkaltino dalyvavus komunistiniuose mitinguose, kalbėjus juose, gyrus tarybų valdžią. Pilybą greit sušaudė be teismo patys šventojiškiai. Vaikinas bėgęs, šaukęs: „Broliai lietuviai, už ką mane žudote!“ Kitą dieną tėvai vaikščiojo po laukus, ieškojo sūnaus lavono. Rado griovyje apmestą velėna. Iš po jos kyšojo kojos… Greit po to sušaudė ir latviuką Cinkų. Tėvai jį surado po kopų smėliu. Palaidojo Būtingės kapinėse. Pardavėją Genutę išgelbėjo vienas pačių aktyvistų – Pijus, bijodamas, kad kitą naktį ir ją sušaudys. Pasakodavo, kad jis ją paleido ir liepė dingti iš Šventosios. Kitus suimtuosius išvežė į Kretingą, kur taip pat sušaudė. Taip žuvo neseniai namo iš Klaipėdos grįžę Garbenis, Daukšas, Albužis ir kiti… Taip slinko pilnos siaubo karo dienos. Šventojiškė Perkumienė, mokėjusi vokiečių kalbą, važiavo į Palangą prašyti vokiečių valdžios, kad uždraustų Šventosios aktyvistams be teismo žudyti žmones. Valdžia į Šventąją atsiuntė policininką Kontautą tvarkai palaikyti. Miestelyje pasidarė ramiau.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Archyviniuose dokumentuose išlikusiuose liudininkų parodymuose randama, kad Darbėnuose žmonių suėmimai prasidėjo jau pirmą SSSR-Vokietijos karo dieną. Bronė Puškorienė pasakojo, kad ji prieš karą Darbėnuose dirbo bibliotekos vedėja, o jos vyras buvo kooperatyve pardavėjas. Abu jie buvo nepartiniai, bet pas juos atvykę suimti baltus raiščius ant rankovių ryšėję ginkluoti vyrai juos vadino komunistais ir iš Vaineikių gatvės į miestelio centrą vedė iškeltomis rankomis. Jos motina labai prašė policijos viršininko juos paleisti, jie buvo paleisti ir tai išgelbėjo jiems gyvybes. B. Puškorienės liudijimu, Darbėnuose komunistų nebuvo, o jie tiktai atvažiuodavo iš Kretingos. Kita liudytoja Zubienė, karo metais buvusi Vlado Rupšio žmona, pokario metais liudijo, kad jos vyrą Vladą, kuris buvo nepartinis, ginkluoti vyrai su baltais raiščiais suėmė birželio 28 d. ir jį uždarė Darbėnų policijos rūsyje. Tą pačią dieną buvo suimti ir kiti jo broliai: Gediminas, Kęstutis ir Albertas. Visus juos Darbėnuose laikė tik vieną dieną, Kretingoje jie buvo įkalinti Šv. Antano namelio rūsiuose – čia jie išbuvo savaitę. Jų artimiesiems, ne išdavusiems sulaikytiesiems drabužių ir maisto, vieną dieną buvo pasakyta, kad jiems jau nieko nebereikia, ir jie suprato, kad broliai yra nužudyti. Juos, 4 brolius, ir kitą darbėniškį Ylakį bei kitus išvarė su kastuvais dienos metu į žydų kapines išsikasti duobės. Po poros valandų jie grįžo, o vakare, saulei nusileidus, juos sušaudė. Kas jie, broliai Rupšiai, ir už kokius jų įvykdytus nusikaltimus jie nusipelnė aukščiausios mirties bausmės?

Darbėnuose XX a. įsikūrusi gausi Kazimiero ir Magdelenos Rupšių šeima, kurioje iš gimusių 12-os vaikų išaugo 8-i, gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, juos nuomodavosi pas kitus žmones. Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo reikalingos – sumūryti namą, ūkinį pastatą, krosnį su kaminu ir pan. reikėjo daugeliui. Gausią šeimą – joje išaugo 6 broliai it 2 seserys – ir maitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti aukštesnio mokslo nebuvo lėšų.

Paaugę broliai – trys iš jų pavadinti senovės kunigaikščių vardais – Darbėnuose garsėjo savo darbštumu, amato išmanymu, darbėniškiai juos mielai samdydavo atlikti įvairius darbus, jų rankomis akmenimis išgrįsta ne viena miestelio gatvė. Kaip ir kitas jaunimas, dalyvavo miestelio visuomeniname gyvenime, kaip ir visi jauni žmonės, svajojo apie savo šeimą, vaikus. Jie, be savo darbštumo ir amato išmanymo, garsėjo ir vienas kito palaikymu, draugiškumu ir kad buvo laisvamaniai, kas to meto Lietuvos provincijoje buvo reta, ir tokie žmonės ne visų buvo mėgstami, kai Lietuvoje iki karo nebuvo net ir civilinės metrikacijos. Iš jų savo šeimas iki karo buvo sukūrę 3 broliai – vyriausias jų Gediminas, Vladas ir Vytautas. Gediminas susilaukė sūnaus Romo, Vladas dukters Mildos. Šeimas svajojo sukurti ir kiti broliai. Deja…

Šios darnios draugiškos šeimos laukė ypač tragiškas likimas. Prieš karą nuo ligos mirus šeimos galvai Kazimierui, karo pradžioje 4 broliai buvo nužudyti Kretingoje, vienas brolių – pats jauniausias Adolfas, spėjęs pasitraukti nuo nacių persekiojimo į Sovietų Sąjungos gilumą, žuvo kovodamas prieš juos lietuviškosios 16-osios divizijos gretose, kai motina Magdelena žuvo 1944 m. rudenį Darbėnuose nuo atsitiktines artilerijos sviedinio skeveldros. Vienintelis iš brolių gyvas išliko Vytautas, kurio taip pat laukė jo 4 brolių tragiškas likimas. Jį nuo mirties išgelbėjo jo žmonos Barboros motina Veronika Prušinskienė, apie jo suėmimą pranešusi Darbėnų bažnyčios, prie kurios atstatymo po 1935 m. gaisro jis buvo svariai prisidėjęs – plytelėmis išklojęs grindis – klebonui Anuprui Barzdauskui, dėl kurio autoriteto ir prašymo Vytautas iš sulaikymo buvo paleistas.

1942 m. gruodžio 15 d., neapsikentęs Kretingos saugumo policijos viršininko P. Jakio ir jo sėbrų siautėjimo, kankinant, žudant nekaltus Kretingos apskrities žmones, pasisavinant jų turtą, prievartaujant moteris, fabrikuojant bylas, kad jie yra „komunistai“, „bolševikų šnipai“, „NKVD agentai“ ir pan., kam buvo naudojama ir rusiškomis raidėmis spausdinimo rašomoji mašinėlė, Kauno gestapas jį ir jo bendrininku suėmė, iškėlė baudžiamąją bylą ir įkalino Kauno kalėjime. Nors gestapui apie P. Jakio nusikalstamą veiklą buvo žinoma ir anksčiau, iki tol jį gelbėjo jo „nuopelnai“ žudant žydus ir „komunistus“ bei Tilžės gestapo, kurio agentu jis buvo, aukštų valdininkų priedanga. Tardytojas Jonas Januševičius ir kiti, baigę P. Jakio ir jo bendrininkų bylą, savo ataskaitoje parašė, kad „Kretingos moterys prašė Dievo, kad jas apsaugotų nuo saugumo policijos.“ Karo metais P. Jakiui pavyko išvengti bausmės už įvykdytus nusikaltimus, o jo sėbrai G. Bražinskas ir V. Smilgys 1944 m. buvo gestapo sušaudyti. P. Jakį, kartu su naciais pasitraukusį į Vokietiją ir ten, kad išvengtų teisingumo tapusį Lukiu, kad ir pavėluotai, teisingumas pasiekė 1958 m., kai Vakarų Vokietijos Ulmo mieste vyko teismo procesas, kuriame P. Jakys buvo kaltinamas nužudęs 772 žmones, nors tai buvo tik dalis jo nusikaltimų. Kartu su buvusiais Tilžės gestapo viršininkais ir pareigūnais teisiamas Kretingos budelis buvo nuteistas 7 metų kalėjimo bausme, jam buvo palikta galimybė gyventi, kai tūkstančiai jo nužudytų įvairių tautybių žmonių aukų amžiams liko gulėti Žemaitijos žemėje. Nacių ir jų pagalbininkų nusikalstama veikla viešai pasmerkta, bet nekaltai nužudytieji ne žydai, nepatenkantys į Holokausto istoriją, iki šiol palikti mūsų atminimo užribyje. Jų kūnų užkasimo vietose Kvecių miškelyje ir Kretingos žydų kapinėse, kur jie būdavo nužudyti ar slapta užkasami, prisidengiant žydų žudymų vietomis, jiems nėra pastatyta jokio paminklo ar atminimo lentos, nors Kretingos žydų kapinių gilumoje liūdnai rymo vienišas ir apleistas dar sovietmečiu statytas paminklas aklojo keršto ir nacių nusikaltimų aukoms – jo užrašų dabar neįmanoma ir perskaityti. Po „komunistų“ skraiste nužudytųjų brolių Rupšių ir dar be kaltės kaltų tūkstančių Lietuvos žmonių giminės ir šiandien neturi kur uždegti atminimo žvakės, nors nužudytieji yra eilinės nacizmo aukos. Kodėl?