Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Užrašai iš jūros. Apie kranto užkeikimus ir jūros burtus

Eduardo Bereikos nuotrauka

„Tik nepalikit manęs krante“, – kartoju it burtažodį po nosim. Net ir likus vos keliems paskutiniams žingsniams iki denio vis dar sunku patikėti, kad šįkart pavyks atsišvartuoti. Kad vėl nesukliudys pandemija, darbai ar kiti kranto užkeikimai. Trejus metus laukėm, planavom, praradom, buvom numoję ranka ir išbyrėję; teko iš naujo susirinkti, iš naujo patikėti, iš naujo bandyti.

„Tik nepalikit manęs krante“, – rašau žinutę paskutinė iš įgulos per svilinantį Atėnų karštį besibraudama Alimos marinos, antro pirso, 256 vietos link.

Tuščios.

„Nebijok, buvom išplaukę prasimankštint, sugrįžtam“, – gaunu atsakymą, kuriuo nedrįstu tikėti, kol galų gale išties neįšoku į kokpitą, nepaslepiu sausmaišio giliai kajutėj, o po kojom nepajuntu lengvo siūbavimo.

Šturmė, trys sluoksniai po ja, šilta kepurė ant galvos, visuomet aplink šiurpuliukais besisukiojantis šaltis ir kartkartėmis aplankanti sena pažįstama jūrligė – taip atrodė mano buriavimas pastaruosius kelerius metus. Myliu jį tokį – su visais „šlapia, šalta ir nepatogu“, visais iššūkiais, pamokom ir pasūdyta romantika. Tačiau labai norėjau prisiminti, koks jausmas basomis pėdomis glostyti nuo pietų saulės įkaitusį denį bei kokiais turkio atspalviais spindi tikrai sūrių jūrų vanduo. Bent trumpam.

Aistės Noreikaitės nuotrauka

Sumerkusi kojas į gaiviai gilų mėlį suprantu, kad buvau užmiršusi daug daugiau – buvau užmiršus, ką reiškia iš tiesų ilsėtis. Kai visas laikas vien tavo. Kai vienintelės problemos – kiek kartų maudytis jūroje ar kokią jūros gėrybę ragauti vakarienei. Kai už nugaros lieka ne tik kranto dulkės, bet ir paširdžių akmenys bei sielos šešėliai. Kai iš po ilgo žiemos miego vėl ima busti gyvenimas.

#2

Abrakadabra. Būtent taip kažkada skambėjo visi tuo metu nauji buriuotojiški terminai ir sąvokos. Kaip reikia pakilti ar kur turėčiau kristi, kodėl šotą reikia tempti, o ne gerti, ką reiškia glisuoti ir kodėl jachtoj kavamalės taip niekada ir neprimala kavos atrodė labai rimti klausimai, o buriuotojai – mokantys ne tik dar vieną svetimą kalbą, bet ir gebantys kurti galbūt žmogiškus, bet stebuklus.

Po dešimtmečio pažinties su jūra buriuotojiška kalba tapo artima kaip gimtoji. Kūnas ant denio dažniausiai jau pats žino, kaip elgtis, kad jaustųsi jaukiai. Mintis įprastose situacijose vis dažniau teisingai nuspėja, kokį sprendimą priimtų, jei spręsti reikėtų man. Imu vis tvirčiau jausti, kad visos vėjo dovanos – nesvarbu, pažįstamos, ar naujos, baisios ar malonios – man sãvos.

Aistės Noreikaitės nuotrauka

Tiesa, jūros abrakadabra niekur nedingo ir, tikiuosi, niekada nedings. Juk kas gali būti smagiau nei vidury Viduržemio surengta improvizuota navigacijos pamoka, kai iš kažin kur ištraukiamas popierinis jūrlapis ir lyg niekur nieko tariama: „Na tai susižiūrėkim, kur mes čia dabar esame.“ Arba didelėmis akimis ir sulaikytu kvėpavimu sprendžiamas galvosūkis, kaip pergudrauti prie krantinės pasitikusį ir prie kranto kaimynų nenumaldomai spaudžiantį šoninį vėją. Kas gali būti smagiau už viduj kirbantį gyvą norą žingsnis po žingsnio suprasti, kaip vienas ar kitas a-bra-ka-da-bra įvyko sėkmingai ir kaip jį reikėtų pakartoti, jei šturvalas būtų mano rankose.

O kur dar po štilio lyg ant mielių augančių vėjo mazgų, naktį nepranašautai į liuką pradedančio barbenti lietaus, rytais ant kajutės sienų žaidžiančių vandens atšvaitų, negyvenamos įlankos saulėlydžių ar vakaro marinos šurmulio magija. Visa tai kaskart ištinka ir įsirėžia lyg pirmą kartą – stipriai, giliai, negrįžtamai.

Tačiau labiausiai man patinka burtas, kuriam nereikia jokių burtažodžių, jokių ypatingų sąlygų, užtenka vos kelių jūrmylių ir jis kaskart suveikia, besąlygiškai. Jis dosniai apdovanoja tuos, kurie jam nuolankiai pasiduoda ir negailestingai baudžia tuos, kurie manosi galintys jo išvengti. Tai burtas, išsklaidantis visus kranto kerus, paliekantis kiekvieną nuoga siela ir dovanojantis progą kas kartą būti tik savimi, galbūt pažeidžiamam, bet tikram – be kranto triukšmų, be vidinių kaukių, net ir be sau pačiam patogių melų.

Aistė Noreikaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

#3

Staiga suprantu, kad aplink nebegirdėti nė vieno pažįstamo balso. Tiesą sakant, nebegirdėti nieko, tik siauromis baltomis gatvelėmis besisukiojantis vėjas. Apsidairau aplink – tuščia. Juk kol kas nebuvo jokių didesnių posūkių ar kryžkelių, kur būčiau galėjusi pamesti kitus? Visąlaik kelias vedė tik tiesiai? O gal ne?

Patraukiu ten, kur paskutinįkart mačiau dingstant pažįstamą nugarą. Vingis po vingio, posūkis po posūkio pėdinu užburtus labirintus primenančiomis salos gatvelėmis. Kartkartėmis balto mūro namų properšoj atsiveria saulėje blizganti jūra. Kartkartėmis stabteliu, mėgindama nesėkmingai kur nors aplink išgirsti pažįstamą balsą.

Jaučiu, kaip paširdžiuose bunda su nuostaba besigalynėjantis nerimas. It užkerėta negaliu atitraukti žvilgsnio nuo vieno už kitą gražesnių spalvotais žiedais nusagstytų krūmų, negaliu nespėlioti, kas laukia už kito baltos gatvelės vingio, negaliu akimis neglostyti improvizuotais ornamentais baltuose mūruose išsidėsčiusių dangaus mėlynumo langinių ir durų, negaliu sustoti, negaliu išeiti.

Kol staiga atsiremiu į labirinto pabaigą – apačioj skardis, prieš akis – vėjo šiaušiama jūra, už nugaros – tos pačios begalinės užburtos gatvelės. Kurioj kalno pusėj atsidūriau? Kaip grįžti ten, kur pradėjau? Odisėjas po mitų ir kerų valdomą salyną klaidžiojo dešimtmetį, kol rado kelią namo, kiek užtruksiu aš?

Aistės Noreikaitės nuotrauka

Tačiau taip besvarstančią mane nuo mitinės lemties išgelbėja tai, kas išties mus gelbsti visada – pakeliui sutikti draugai, kurie nenumoja ranka, nepabijo išsklaidyti kerų ir neleidžia prasmegti begaliniuose labirintuose, nesvarbu, tikruose ar įsivaizduojamuose. Su tokiais tyliai ant denio besileidžiant nakčiai nebaisu dalintis labirintų istorijomis, dienos kaitroj šokti į atvirą jūrą ir plaukte lenktyniauti kranto link, paslaptinguose kraštuose ragauti neregėtas gerybes ir nedvejojant leistis ieškoti nuotykių į Poseidono valdas.

#4

Ankstų rytą pažadina kapitono beldimas į duris: „Išplaukiam už 45 minučių. Jei pavyks – ir anksčiau“, – sako. Visą naktį jachtų stiebuose ūbavęs vėjas taip ir nepailso, todėl pas mus ant denio – rimtis. „Jei viskas gerai, iki vakaro turėtume pasiekti žemyną. Jei ne, slėpsimės už salos ir lauksim.“

Mes ne vieni – klastingai gūsiuotu jūros keliu žemyno link traukia būrelis jachtų. Tačiau dauguma – plikais stiebais, vedami tik motoro. „Paburiuojam?“, – tikrindamas įgulos ryžtą klausia kapitonas ir sutikęs pritariančius žvilgsnius duoda komandą iškelti bures. Atsargiai, mažesnes, iš lėto.

20-25-30 vėjo mazgų – maloniam turistiniam plaukimui pritaikyta 45 pėdų lėtapėdė jachta net virpa iš įtampos. O gal smagumo? Juk ne kasdien įsibėgėja iki 10 mazgų greičio, ne kasdien laipioja jau kelis metrus siekiančiomis iš paskos vis atsivejančiomis bangomis, ne kasdien ant jos denio susirenka šiomis atšiauresnėmis sąlygomis nesibaisintys, o besidžiaugiantys svečiai. Ir visai nesvarbu, kad kažkam – tai pirmas kartas atviroj jūroj, kad kažką pakerta įsliūkinusi jūrligė, kad kažkas pirmąsyk mato lyg siena už nugaros išaugančias vandens kalvas.

Aistės Noreikaitės nuotrauka
Eduardo Bareikos nuotrauka
Eduardo Bareikos nuotrauka
Aistės Noreikaitės nuotrauka

Susikaupę nuolankiai skinamės kelią žemyno link. Nulenkę galvas mintyse prašom Poseidono palankumo, bet atviromis akimis ir širdimis priimam viską, ką jis mums šiandien paruošęs.

Norinčiųjų įplaukti į uostą – visa eilė. Sulaikius kvapą stebiu, kaip į kampuotus molo akmenis dūžta mus iki kranto atginę ir nenugalimi atrodę vandens kalnai. Siauras, be galo siauras atrodo tas akmenimis įmūrytas kelias į saugią užuovėją. Ant jo slenksčio įsismaginęs vėjas šonu guldo prieš mus plaukusią jachtą, ši, šiaip ne taip ištrūkusi iš vėjo spąstų, ištirpsta marinos stiebų gausumoj.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų eilė.

Tai trunka vos kelias minutes, tačiau jos kupinos tokios įtemptos tylos ir tokio spengiančio susikaupimo, kad, rodos, talpina amžinybę.

Paleisk, – mintyse kartoju jūrai, – paleisk ir mes sugrįšim.

Tvirta kapitono ranka nesudreba. Tiesia linija įplaukiam pro vartus. Triukšmingai lūžtančios bangų kalvos lieka už nugarų. Kaip ir visa ši savaitė, kupina saulėlydžių, juoko, jūros druskos plakuose, naujų skonių ir šmaikštaujančio vėjo.

Prieš akis – krantas. Širdyje – jūrai duotas pažadas sugrįžti.

2022 06. Graikija: Atėnai–Milos–Serifos–Kythnos–Kea–Atėnai

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.