Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Užrašai iš jūros. Apie vandenynų žvėris

„Ambersail 2“ – varžybų akimirka. Girmanto Neniškio nuotrauka

„Tu neužsimerk – pasilenk, tarsi būtum pasiruošus nerti“, – sako ramiu balsu, lyg stovėtume ant baseino krašto, o aš mokyčiausi atlikti grakščius salto ore. Nespėju sureaguoti – per jachtos nosį atsirita nauja banga, druskingu vandeniu nuplaudama mintį. Tuomet dar viena. Dar. Ir dar. 15 mažų spalvotų figūrėlių ant denio nuolankiai lenkia galvas prieš putotas bangų keteras.

Pasikinkę vandenynų žvėrį, skrodžiam rudeninę Baltiją 16-17-20-25 mazgų greičiu. Žvėris greitas. Žvėris piktas. Žvėris neprijaukinamas. Jei ištiesi ranką, bandydamas paglostyti, – nukąs. Jei paleisi nuo grandinės – nulėks neatsigręžęs, prieš tai dar nusipurtęs visus, drįsusius sulipt jam ant kupros. Atsargiai priliečiu jo šaltą karboninį šoną – lyg įsielektrinęs, virpa nuo įtampos.

Tvirtai prisisegusi prie stačia įkalne virtusio denio, prisėdu jachtos gale. Dar niekad laive nesijaučiau tokia maža ir bejėgė. Nuo bangų šturmo nesaugo ir bangolaužiu paverstos, priešvėjiniame borte sukrautos burės. Keteros atletiškai peršoka tą tariamą sieną ir džiaugsmingai čiumpa į glėbį visus, ką sutinka. Šalti jų pirštai randa savo kelius už apykaklės, smelkiasi drėgme per šturmės medžiagą, lašas po lašo išvagia kūno šilumą. Svajoju apie vasariškos kaitros įšildytus mėlynus vandenis ar bent pūkinę kaldrą.

Per 30 mazgų vėjo greičio ir 90-100° vėjo kampo – tai sąlygos, kuriomis žvėris laksto labai šlapiai, labai nepatogiai, bet labai greitai. Taip ryte, prieš atsišvartuojant, mums pristatė šiandienos perspektyvas. Tuomet, klausydama Pilies uostelyje stūgaujančių gūsių ir mintyse sudėdama savo jūrines patirtis, bandžiau įsivaizduoti, kas laukia. Dabar, tvirtai įsitvėrusi „pavadėlio“, kad nenulėkčiau velniop, juokiuosi iš savo rytinio naivumo.

„Ambersail 2“ – varžybų akimirka. Girmanto Neniškio nuotrauka

Viso to, kas čia vyksta, negali įsivaizduot. Tą reikia patirti. Šitas greitis, dydis ir jėgos atima žadą. Įsispraudus kamputyje purtau galvą: ne ne, man per stipru, per šiurkštu, per daug. Bet pakeliu galvą į tuos, kurie lyg niekur nieko žiūri tam žvėriui į akis ir savomis rankomis gena jį Baltijos bangų šlaitais: Galbūt, jei gali jie, galiu ir aš? Nepaisyti druskos graužiamų akių, kiaurai košiančio rudens vėjo ir žvėrį piestu statančių bangų. Milimetras po milimetro stumti savo ribas į priekį. Susidraugauti su žvėrimi, kurio negali prijaukinti.

– Kaip tu? – klausia iš druskingų purslų išnirusi galva.

– Mėgaujuos SPA procedūromis, – sakau pasitikdama dar vieną porciją bangų masažo ir natūralaus jūros vandens gurkšnį. Šįkart su šypsena.

Krantą pasiekiam vos po 6 val. 37 min. Sako – rekordas, nors girdžiu tai vos viena ausimi. Pliki skaičiai nebylūs. Ką jie gali pasakyt apie vėjo gūsio užgniaužtą kvapą, kai atgręži veidą skriete skriejančios jachtos judėjimo kryptimi? Apie lengvą virpulį pilve, kai įsibėgėjusi ji pasileidžia šliuožti bangų šlaitais? Apie nuostabą matant, kaip bendri įgulos veiksmai bent akimirkai pažaboja aikštingą žvėries būdą? Apie nuo šalčio sustingusius pirštus, kūno nebepaleidžiantį drebulį ir pastangas bangoms neatiduoti savo valios?

Galų gale – apie tą keistą ilgesį, kuris įsliūkina nakčia, jau susisukus į pūkinę šiltą kaldrą, apie kurią buvo tiek svajota silpnumo akimirką? Baksnoja jis paširdžius iki pat paryčių. Įsimink, sako, tą vidinę gyvybės ugnelę – ji surusena tik tada, kai drįsti žengti ten, kur nei lengva, nei drąsu, kur nepatogu ir nauja.

„Ambersail 2“, Klaipėda–Gdynia

Žvilgsnis į žvėries sielą

Šturmė siūbuoja ant kabliuko. Rankose garuoja porcija šilto maisto. Rodos, poilsio minutė. Tik kūnas vis dar parengties režimo: širdis plaka greičiau, nei įprasta, raumenys įsitempia kaskart išgirdus balsus ant denio, žvilgsnis neramiai laksto, mintis budri.

Ne, vachta ne mano. Aš jos apskritai neturiu. Kaip ir pozicijos laive. Burės pakils ir nusileis be mano pagalbos, taktiniai sprendimai bus priimti, manevrai įvyks, jachta jautriai sureaguos į kiekvieną vėjo pasisukimą, o iš burių bus išspaustos visos jų galimybės. Mano darbas kitas – matyti, girdėti, jausti.

„Ambersail 2“ – varžybų akimirka. Sailing Energy nuotrauka

Stoviu ties vartais į vidinį šio žvėries pasaulį. Dieną ir naktį, per vendus, halsus, štilių, vėją, per klaidos nusivylimą ir pergalės džiaugsmą, starto jaudulį ir paryčių nuovargį, per kiekvieną „nebegaliu“ ir „vyrai, nagi, op op op“, per tyloje nugesintą kartėlį, išsprogstančių emocijų pliūpsnius, nesutramdomą linksmumo juoką.

Nedarau nieko. Kita vertus, darau viską vienu metu. Drauge su visais. Visada. Mintyse.

Lyg nematomas sargybinis, švelniai pridėjusi du pirštus prie žvėries sielos, jaučiu kiekvieną pulso dūžį, atodūsį ir urzgimą. Ieškau tinkamos formos, žodžio, vaizdo. Žinau, kad vieša erdvė gali atskleisti jos grožį, leisti pažinti, patirti, netgi pamilti. Lygiai taip pat ji gali sugriauti, nuvertinti, paminti. Užtektų vienos klaidos, netinkamo žodžio, nevykusio žvilgsnio.

Todėl aš čia. Kiekvieną akimirką. Kiekviename veiksme. Kiekvienoje emocijoje. Stebiu ir sprendžiu, kurias iš jų galima dovanoti tiems, kurie dabar prie televizijos ir kompiuterių ekranų, prie naujienų portalų ir socialinių tinklų, o kurios priklauso tik mums – tik tiems 15, šiuo metu akis į akį gyvenantiems su žvėrimi, tramdantiems jo siutą, įkinkantiems veržlumą, atiduodantiems jam save ir tampantiems jo sielos dalimi.

Apie žvėries prigimtį

Raudonas konkurentų siluetas už mūsų. Lipa ant kulnų, kvėpuoja į sprandą, bet už mūsų. Startas pavyko. Visi glaudžiai susėdę ant borto krenuoja. Priešpriešinis vėjas maloniai glosto veidus, nuo jachtos nosies kartkartėmis atsirita vėsių purslų gniutulėlis.  Viena ausim klausom, ar iš kokpito neatskries komanda manevrui. Įdėmus vairininko žvilgsnis įsmeigtas į priekį, ranka švelniai glosto žvėrį, šis klauso. Raudonas siluetas pamažu tolsta nuo mūsų. Nors ką tik visu savo grėsmingu dydžiu buvo čia pat.

„Ambersail 2“ – varžybų akimirka. Girmanto Neniškio nuotrauka

The VO65 is a racing yacht designed for the sole purpose of competing in ocean racing events, – skelbia mažytė lentelė, pritvirtinta kažkur kajutės kampe. Atviri horizontai bei įkandin lekiantis lygiai toks pat greitas ir piktas alter ego – žvėries stichija. Gal dėl to atrodo, kad jis iš pasitenkinimo net šiepia dantis. Lekiantį distancijoje, siekiantį pergalės, nepasiduodantį konkurentui – tokį jį reikia pažinti, kad bent šiek tiek suprasti.

O kaip jis pasileistų, jei čia būtų ne Baltija, o iš tiesų vandenynas? Jei tai būtų ne dvikova, bet viso būrio lenktynės aplink pasaulį? Jei mes čia būtume susirinkę ne keletui dienų, o savaitėms ir mėnesiams?

Galintis į tai atsakyti kapitonas patenkintas šypso jachtos gale. Jis ten buvo, matė, patyrė. Gal dėl to žvėris jo klauso – nes jis jau moka klausytis žvėries. Šito moko ir mus. Jei manevrus atliksim laiku ir sparčiai, žvėris nesipriešins; jei parinksim preciziškai teisingus vėjo kampus, atsižvelgs į mūsų norus; jei nepatingėsim dieną ar naktį visą savo turtą bei save pačius perkelt į antvėjį – dovanos vieną kitą papildomą mazgą. Jei mes negailėsim savęs, žvėris parodys viską, ką gali jo prigimtis.

Sudėti ramų bluostą lenktynių distancijoje sunku. Kūnas prie nuolatinio judesio jau apsiprato, ausis prie žvėries „urzgimo“ – taip pat nuovargis lipdo akis, bet sąmonė būdrauja. Tikriausiai vis laukia signalo nubusti ir veikti. O gal jau nujaučia artėjantį finišą ir nenori prarasti tų mažų „čia ir dabar“, kuriuos dar gali spėti patirti. Adrenalino mėginant nakties tamsoje įžiūrėt konkurentų siluetą. Tolumoj pakibusios namų uosto pašvaistės. Rugsėjo žvaigždžių lietaus virš denio. Jaukių pokalbių prie naktipiečių košės ar tekančios saulės. Ryto atšvaitų nuovargio paženklintuose komandos draugų veiduose.

Artėjant finišo link vėjas rimsta. Su juo – ir žvėris. Kiek pailsęs po lenktynių su nakties tamsoje pasislėpusiu varžovu, juda įtempęs paskutines jėgas. Jūrmylė po jūrmylės. Jau neabejojam, kad būsim pirmi, bet prie silpno pavėjinio kurso vis tiek tvarkingai būriuojamės jachtos priekyje. Kad žvėriui būtų lengviau. Kad lenktyniautume iki paskutinės minutės. Kad laimėtume ne tik prieš konkurentus, bet ir prieš save.

 „Ambersail 2“ vs „Sailing Poland“, Gdynia–Klaipėda

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.