Užrašai iš jūros. Kiek kainuoja mūsų gyvybė?

Greitai, neįtikėtinai greitai – kiaurai šturmę ir visus storiausius sluoksnius – jie rado savo grobį. Vandens paviršių pasiekiau bejėgiškai žiopčiojanti kaip žuvis, nuo šalčio užimtu kvapu ir iš inercijos vandenį plakdama iš išsipūtusios liemenės kyšančiomis galūnėmis.

20 sekundžių. Tiek laiko audringoje jūroje dar prasminga mėginti atkreipti į save tolstančio laivo dėmesį – balsu, rankomis, viskuo, kas tik šauna į galvą. Vėliau tikimybė būti išgirstam ir pamatytam mąžta su kiekviena sekunde. Kol pasiekia nulį. 20 sekundžių, kurias aš iššvaisčiau tiesiog bandydama įkvėpti ir beprasmiškai eikvodama energiją desperatiškiems judesiams.

Iššvaisčiau, nors kuo puikiausiai žinojau, ką reikia daryti. Žinojau, net kad atsidursiu vandeny. Žinojau, kad iš tiesų esu saugi. Tačiau kūnui to neužteko – netikėtas vandens šaltis ir situacinis šokas buvo stipresni. 20 sekundžių, kurios, taip beprasmiškai prarastos jūroje, būtų išskaičiuotos iš mano šansų išgyventi.

Užtruko gal minutę, kol kūnas pasidavė sąmonei, o ši ėmėsi veikti. Susisukus į kokoną nustojau spurdėti ir, plūduriuodama paviršiuje, pradėjau dairytis aplink. Yra taisyklių, kurios galioja ne tik ant denio, bet ir atsidūrus atviram vandeny: „Likit drauge. Pavieniui jus jūra sulaužys kaip šapelius“, – ką tik išgyvenimo jūroje mus mokė patyrusieji.

Kažkur dešinėje užčiuopiu ranką. Įdėmiau apsidairyti neleidžia gelbėjimosi liemenės apimtys, nematau veido, nepamenu vardo, bet žinau – nepaleisiu. Kažkas gyvo ir žmogiško, kažkas sãvo. Pamažu taip susirenkam vienas kitą – be žodžių, apgraibomis, apsiviję vienas kitą rankomis ir kojomis, gindamiesi ir gindami nuo, rodos, iki kaulų jau besismelkiančio šalčio, vagiančio mūsų energijos likučius. Dabar, atrodo, jau galėčiau taip ir pasilikti – liemenės iškelta į vandens paviršių, sustingusi kūdikio poza, žmonių kokono centre, sauganti kiekvieną energijos ir šilumos lašą, bet:

– Plaustas! Plaukiam plausto link!

Vos keli metrai – tik tiek. Tik tiek iki išsigelbėjimo. Keli metrai, keli grybšniai ir pasibaigs šaltis, ištrūksiu iš vandens, sugrįš kietas pagrindas po kojomis. Permirkusiais drabužiais, sunkūs lyg poliarinės meškos, negrabiais judesiais bandome irtis į priekį. Vienas, antras, trečias grybšnis. Pasistūmėjame gal milimetrą. Vienas, antras, trečias grybšnis. Galbūt dar vienas milimetras, nors… galbūt praradom ir tą pirmąjį. Kovojam mūšį su priešpriešine srove, kuri įžūliai praryja grybšnį po grybšnio, neleisdama suprasti, ar iš viso bent kažkiek judam į priekį, ar tik dreifuojam atgal. Kūnas dreba nuo šalčio, raumenys atsisako dirbti toliau, o sąmonę pamažu apninka bejėgiškumas – juk… tik… keli… metrai…

Tačiau jūra taip lengvai nepaleidžia. Net jei ji – kaip šiandien – tik jūros imitacija baseine. Net jei jos „krantas“ išties ranka pasiekiamas, „gelbėjimosi“ operacija akylai prižiūrima ir diriguojama, o visi „už borto“ atsidūrę nelaimėliai ten atsidūrė savo noru, kai kurie net po kelis kartus, ir sėkmingai „išsigelbėjo“ sulipę į gelbėjimosi plaustą, buvo „ištraukti ant denio“ ar buvo „pakelti sraigtasparniu“.

Taip, visa tai – simuliacija, žaidimas, pratybos. Tačiau po jų nieko „tikriau“ nesinori. Niekada. Niekaip. Niekur. Staiga retorinis klausimas: „Kiek kainuoja jūsų gyvybė?“ tampa išjaustas kiekviena kūno ląstele – trys kapeikos, mažytė klaida, pataupyta liemenė, neprisegtas karabinas, neatsargus judesys, nuovargis, abejingumas ar tiesiog nelaimingų atsitiktinumų eilė. Pastarojoje, ko gero, paskutinį žodį visada taria Fortūna. Tačiau iki to paskutiniojo visi žodžiai ir veiksmai priklauso mums – mūsų atidumui, dėmesiui, atsargumui, visoms toms smulkmenoms, kurios gali kainuoti gyvenimą arba padovanoti rytojų.