Užsiožiavęs

Prisiminimai ir fotografija perpublikuojami iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Nikitos Chruščiovo laikais Algis, jau gerokai paplaukiojęs jūromis, buvo įsidarbinęs „Moksleivio“ redakcijoj. Tada jis man labai draugiškai patarė:

– Mūsų komjaunuoliškas amžius jau eina į pabaigą. Jeigu kokių nors kvailysčių ir pridarėm, įsipareigokim naujų nepadaryti ir stokime į partiją. Protingų veikėjų, kaip tu žinai, mums labai trūksta.

Aš nebūčiau drįsęs šitaip teigti. Ypač po uždraustų mano „Ožkenų“ Klaipėdos teatre. Gal iš tikrųjų Algio pasiūlytu būdu galėčiau nuplauti savo „nuodėmę“. Pagalvojęs aš jam atsakiau:

– Netrukus užbaigęs atnešiu „Moksleiviui“ vieną savo apsakymą. Kol jį išspausdins, aš įteiksiu pareiškimą ir dėl partijos.

Minėtasis mano apsakymas rėmėsi iš lagerių grįžtančių rusų, buvusių karo belaisvių, pasakojimu. Vienas iš jų savo bendrakeleiviui traukinyje gyrėsi, kad, paleistas iš kasyklų kalnuose, įsidarbino mėsos kombinate, į kurį būdavo atvaromi ilgoj kelionėj jau sulaukėję gyvuliai. Avys, ožkos ir veršiai prie skerdyklos aptvaro pajusdavo kraujo, mėšlo ir dūmų kvapą, tiesiog lipdavo vienas per kitą, ilgai nesileisdavo suvaromi. Net paėmęs morką ar duonos kriaukšlį tu jų nesuviliosi.

– Tai ką jūs darydavot? – paklausė kitas, taigos medkirtys, skerdikui pripildęs stiklinaitę.

– Mes globodavom ir vaišindavom tą, kuris, tai bandai vadovavęs, įžengdavo pirmas. Galbūt jaunas, žioplesnis, o gal norėdamas susilaukti mūsų malonės… Toks gyvulys mums buvo labai reikalingas. Mes jam buvom paskyrę net atskirą gardą. Išleisdavom, kai prie vartų čebanai atvarydavo mums naujų gyvulių. Iš tikrųjų mes to provokatoriaus nekentėm. Ne vienas turbūt pagalvojo: „Na, svolačiau, kartu su šalnom ateis ir tavo valanda…“

Ožys, mano apsakymo herojus, pajutęs skerdyklos kvapą, pasprunka čia suvarytų avių ir ožkų nugarom. Skerdyklos pyragais nusipenėjęs, išleistas lengvai nurungdavo varžovus, pamylėdavo atvykėlės baikščias ožkeles ir netrukus nuvesdavo jas į skerdimo cechą. Čia vienas darbininkas užsimojęs kuoka apsvaigindavo gyvulį, antras turėjo nutekinti kraują, o trečias nudirti gyvuliui kailį. Bet mano apsakyme „Ožys“ skerdikas su savo peiliu nenuleido tam provokatoriui kraujo. O kailialupys, kaip niekur nieko, pakabino ožį ant konvejerio.

Kaip buvau pažadėjęs, savo pasaką „Ožys“ aš nunešiau į „Moksleivio“ redakciją ir dar Algio paklausiau, ar savo pareiškime dėl partijos turiu paminėti „Septynias ožkenas“, dėl kurių buvo sušauktas partijos plenumas.

– O čia kas? – pavartė mano rankraštį Algis. – Dar viena ožkena?

– Gal ir bus, jeigu išspausdinsit…

Neišspausdino. 

– „Ožys“ – ne moksleiviams, – vėliau paaiškino Čekuolis. – Redakcija (o gal jis pats?) perdavė „Jaunimo gretoms“.

Man parūpo sužinoti, ką ten kas pagiedos. Gal patars ką nors sušvelninti, pridurti ar patrumpinti… Bet „Gretose“ mano „Ožio“ niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs. Apieškojo stalčius, rankraščio nerado, o vyriausiasis redaktorius išvykęs į komandiruotę. Aš buvau nusprendęs palaukti. Ir čia man paskambino „draugas“ iš CK ideologinio skyriaus. Nesupratau – pakvietė ar pareikalavo, kad nurodytu laiku apsilankyčiau. Pamaniau, kad, man stojant į partiją, iškilo kokių nors neaiškumų, prireikė rekomendacijų ar žinių apie Amerikoj gyvenantį brolį.

Per gerai galvojau. Centro komiteto ideologinio skyriaus vedėjas (V. Radaitis) iš karto mane „demaskavo“. Esą aš laikiau juos naivuoliais ir bandžiau įsibrauti į partiją. Su tokiom pažiūrom! Su tokia, atsiprašant, kūryba!.. Jie jau kreipėsi į mūsų Rašytojų sąjungą, siūlydami ilgai nesvarsčius pašalinti mane iš tarybinių rašytojų gretų. Tam tikri organai tegul nustato, ant kokio ožio ir į kieno ragus įsikibęs aš mėginau visus apmulkinęs išjoti…

Toliau manęs laukė pašnekesys su Rašytojų sąjungos sekretorium Eduardu Mieželaičiu. Ant jo stalo gulėjo mano rankraštis, nežinomais keliais atkeliavęs „Ožys“.

– Gal paaiškinsi man, ką tu šituo savo kūriniu norėjai pasakyti, – nepiktai paklausė Miežiu vadinamas poetas.

– Aš čia norėjau pavaizduoti kai kuriuos zoologinius įpročius. Tam tikrą gyvulių keturkojų, o gal net ir dvikojų psichiką. Be jokios politikos.

– O aš beveik sutinku su tais, kurie sako, kad čia nėra nieko, išskyrus politiką. Ir dar priešišką mūsų pažiūroms.

– Tai ką man daryti? Tegul nespausdina…

– Spausdins. Tik jau ne šitą… – Miežis parodė į mano rankraštį. – Parašysi straipsnį. Prisipažinsi, kad buvai suklaidintas. Atsikvošėjai, supratai, kad tarybų valdžia tau, kaip sakoma, davė ir dribtelėjo.

– Man turbūt nieko neišeis. Aš nemokėčiau šitaip veidmainiauti.

– Tai ką – pats manai, kad mes čia visi veidmainiaujam?! – piktai paklausė Mieželaitis.

Nebežinojau, ką jam atsakyti. Stvėriau savo rankraštį nuo stalo, suplėšiau ir sumečiau į šiukšlių pintinę po Mieželaičio stalu.

– Dabar jau galiu eiti? – paklausiau.

– Eik, – atsakė Miežis. – Tik šitaip nesuplėšyk savo ateities.

Vėliau Rašytojų sąjungoj kažkas prasitarė, kad Mieželaitis išgelbėjo mane nuo labai rimtų nemalonumų. Bet supratau, kad aplankyti per karą dingusio brolio į Ameriką manęs jau neišleis. Belieka džiaugtis, kad Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teatrai dar neatsisako mano pjesių.

Praėjo trejetas metų, Algimantas Čekuolis, kuris jau dirbo Kanadoje Propagandos ir naujienų agentūroje, parvažiavęs atostogų man, kaip senam draugui, pasakė vieną konfidencialią naujieną: saugumas klausė, ar jis gali laiduoti, kad manęs, atvykusio pas brolį, amerikonai negundys pasilikti.

– Aš jiems pasakiau, kad tu nesi toks kvailas. Ką jis ten bekalbėtų, visi mato – Kazys, Lietuvoj išsimokslinęs, tapo rašytoju, o brolis Amerikoj – šaltkalvis.

Algis patikino mane, kad aš netrukus gausiu leidimą keliauti. Taip ir atsitiko. Gavau leidimą ir JAV vizą dviem mėnesiams. Amerikos lietuviai mane priėmė labai svetingai. Įvairių miestų lietuvių bendruomenės kvietė apsilankyti. Sovietų atstovybei buvau laiku pranešęs, kad mano viza pratęsta dar vienam mėnesiui. Taigi į Vilnių laiku nesugrįžau. Ten kažkas sunerimo. Gal dėl to gavau Čekuolio telegramą, kad mano knygai vaikams „Ei, slėpkitės!“ suteikta valstybinė premija. Manau, kad ji buvo skirta kaip vilionė sugrįžti.

Šiaip ar taip, Algiui aš buvau dėkingas ir jaučiausi skolingas. Gal ir be reikalo. Praėjus keletui metų, Algimantas Čekuolis, parskridęs jau ne iš Kanados, o iš Portugalijos, man atviraudamas pasakė:

– Tai tu man išrašei kelialapį į užsienį… 

Aš iš nuostabos net nepaklausiau kada ir kaip. 

– Atsimeni, – paaiškino Algis, – kai aš parvažiuodavau atostogų, tu man pradėdavai įrodinėti, kad čia Lietuvoj arba net visoj Tarybų Sąjungoj – vien tik apgaulė, propaganda, blatas ir kitokia velniava… O aš tau pradėdavau aiškinti, kad Vakaruose nė kiek ne geriau, tik viskas užpudruota, laisve vadinama kvailybė, o iš tikrųjų įsisenėjusi pinigų valdžia. Mes dar stengiamės to kapitalistinio blogio išvengti. Tu dar norėdavai ginčytis, o sienos – žinok – čia viską girdėdavo. Supratai?

Supratau. Man teliko pasakyti ačiū už tokį atvirumą. Juk žmogus žmogui, net norėdamas gero, linkęs kai kada pameluoti.

Ne taip seniai užsirašiau į kirpyklą, bet nuėjau šiek tiek per anksti. Kirpėja man pasiūlė pavartyti žurnalą „Žmonės“. O ten radau įdomų interviu su Algimantu Čekuoliu. Jame jis teigė, kad jo tėvas (kurį pažinojau) buvo partizanas. Algiui buvo sunkoka prasimušti, bet jis, kaip mokslo pirmūnas, studijavo ne Maskvoj, o Leningrade ir t. t. Man nuo šitokio kūrybinio „meno“ net plaukai pasišiaušė. Visa laimė, kad mane apkirpo.

Šiaip ar taip, Algimantas Č. per savo sumanumą ir žinias yra daug pasitarnavęs Lietuvai.

[related