Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

V. Grosmano „Gyvenimas ir likimas“: „Štai taip visa Ukraina ketvirtame dešimtmetyje buvo ešelone.“

Holodomoro aukos. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

„XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje buvo paskelbti Stalino ir Kaganovičiaus laiškai. 1932 m. rugpjūčio 11 d. dokumentas itin iškalbingai atskleidžia, kaip Staliną erzino padėtis Ukrainoje. Šiame laiške iš esmės pagrindžiami tolesni kompleksiniai sprendimai, atvedę į Holodomorą – dirbtinai sukeltą badą, siekiant kuo didesnio aukų skaičiaus“, – rašo ukrainiečių istorikė Tetiana Boriak.

Knygos viršelis

To, kas vyko Ukrainoje 1932–1933 m., šiandien neįmanoma iki galo suvokti (kaip sunku suvokti ir tai, kas Ukrainoje vyksta šiandien). Istoriniai tyrimai atskleidžia vis daugiau tikslių detalių apie Holodomorą, tačiau vien žinoti nepakanka, nes faktai yra per daug baisūs, kad galėtume juos įsisavinti. Vis dėlto galime ir turime sau tarti, kad šių įvykių nevalia pamiršti. O tai padaryti padeda ne tik mokslinės studijos, bet ir įvykių liudininkais tapusių rašytojų grožiniai kūriniai.

Neseniai lietuviškai pasirodžiusiame Ukrainoje gimusio rašytojo Vasilijaus Grosmano (1905–1964) romane „Gyvenimas ir likimas“ aprašomi Antrojo pasaulinio karo žiaurumai. Tačiau knygoje esama ir prisiminimų apie didžiuosius tarpukario badmečius Ukrainoje.

Lapkričio 26-ąją, Holodomoro atminimo dieną (minimą ketvirtą lapkričio šeštadienį), dalinamės dviem anuomet KGB uždrausto istorinio romano ištraukomis, primenančiomis apie keturis milijonus gyvybių nusinešusį sovietų dirbtinai sukeltą badą.

Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis, romaną „Gyvenimas ir likimas“ išleido „Alma littera“.

***

– Iš kur, didvyri, būsi?

– Aš belaisvis, – atsakė Semionovas.

Senis pasakė:

– Mes visi belaisviai.

Nikolajaus laikais jis tarnavo armijoje, buvo artileristas ir, demonstruodamas neįtikėtiną atmintį, ėmė vardyti Semionovui artileristų komandas. Komandas jis ištardavo kimiu balsu, rusiškai, o apie jų vykdymą raportuodavo skambiai, jaunatviškai, ukrainietiška tartimi, matyt, įsiminęs savo ir viršininko balso intonacijas, skambėjusias prieš daug metų.

Paskui jis pradėjo koneveikti vokiečius.

Jis papasakojo Semionovui, – iš pradžių žmonės tikėjosi, kad vokiečiai „anuliuos“ kolchozus, o pasirodė, vokiečiai suprato – kolchozai ir jiems geras dalykas. Suskirstė po penkias, po dešimt trobų, tos pačios grandys ir brigados. Teta Christia tęsiamu, liūdnu balsu pratarė:

– Oi, kolchozai, kolchozai!

Semionovas pasakė:

– Ką gi, aiškus dalykas, pas mus visur kolchozai.

Ir tada senutė Čiuniak pasakė:

– Tu tylėk. Prisimeni, kaip atėjai pas mane iš ešelono? Štai taip visa Ukraina ketvirtame dešimtmetyje buvo ešelone. Visas dilgėles suvalgėme, žemę valgėme… Duoną ligi paskutinio grūdelio atėmė. Mano žmogus numirė, o kaip jis kankinosi! Aš ištinau, balsą praradau, vaikščioti negalėjau.

Semionovą pribloškė, kad senoji Christia badavo kaip jis. Jam vis atrodė, kad badas, maras bejėgiai prieš gerosios pirkios šeimininkę.

– O gal jūs buožės buvote? – paklausė jis.

– Kokie ten buožės. Visi žmonės kentėjo, blogiau nei per karą.

– O tu iš kaimo? – paklausė senukas.

– Ne, – atsakė Semionovas, – aš tikras maskvietis ir mano tėvas maskvietis.

– Štai, – girdamasis pasakė senis, – jeigu būtum čia buvęs per kolektyvizaciją, būtum pražuvęs, miestietis iš karto prapultum. Kodėl išlikau gyvas? Gamtą išmanau. Tu manai, giles, liepų lapus, dilgėles, balandūnę? Visa tai iš karto švariai surinko. O aš penkiasdešimt šešis augalus pažįstu, kuriuos žmogui valgyti galima. Štai ir likau gyvas. Vos tik pavasaris atėjo, dar nė vieno lapelio nėra, o aš iš žemės jau šakneles kasu. Aš, brolau, viską žinau: kiekvieną šaknelę pažįstu ir žievę, ir gėlytes, ir kiekvieną žolę išmanau. Karvė, avis, arklys, – kas nori iš bado pražus, o aš nepražūsiu, aš geresnis už juos, žoliaėdžius.

– Maskvietis? – lėtai pasitikslino Christia. – O aš ir nežinojau, kad tu maskvietis.

Kaimynas išėjo, Semionovas atsigulė miegoti, o Christia sėdėjo, skruostus pasirėmusi rankomis, ir žiūrėjo į tamsų nakties langą.

Tais metais buvo gausus derlius. Kviečiai augo tankia siena, aukšti, iki peties jos Vasilijui, o Christiai buvo sulig galva.

Tylios, netylančios aimanos girdėjosi kaime, gyvi skeletai, vaikai ropinėjo ant grindų, vos girdimai inkštė; vyrai vandeningomis kojomis klaidžiojo po kiemus, išsekinti alkano dusulio. Moterys ieškojo viralo maistui, – viskas buvo suvalgyta, išvirta – dilgėlės, gilės, liepų lapai, už trobų besimėtančios kanopos, kaulai, ragai, neišdirbti avikailiai… O iš miesto atvažiavę vaikinai vaikštinėjo po kiemus, pro mirusius ir leisgyvius, atidarinėjo rūsius po grindimis, kasė duobes klėtyse, badė metalinėmis lazdomis žemę, ieškojo, išmušinėjo buožių grūdus.

Tvankią vasaros dieną Vasilijus Čiuniakas nurimo, liovėsi kvėpavęs. Tuo metu į trobą vėl užėjo iš miesto atvažiavę vaikinai, ir mėlynakis žmogus, kacapiškai akuodamas, visiškai taip pat, kaip akavo Semionovas, priėjęs prie mirusiojo pasakė:

– Užsispyrė buožės, gyvybės savo negaili.

Christia atsiduso, persižegnojo ir ėmė kloti lovą.

Badu miręs žmogus Charkivo gatvėje 1932 m. Diecezinio Vienos archyvo („Diözesanarchiv Wien“) nuotrauka

***

O štai aukštųjų žurnalistikos kursų klausytojas, kur kadaise dėstė Krymovas, mielas, sąžiningas vaikinas – Koloskovas. Jis atvyko iš kaimo, pasakojo Krymovui apie kolektyvizaciją, apie niekšus rajonuose, kurie į buožių sąrašus įtraukia žmones, kurių namai ar sodai jiems patinka, savo asmeninius priešus. Jis pasakojo apie badą kaime, kaip negailestingai žiauriai buvo atimta visa duona ligi paskutinio grūdo… Jis ėmė pasakoti apie keistą kaimo senelį, kuris žuvo, kad išgelbėtų savo senutės ir anūkės gyvybes, ir apsiverkė. O netrukus Krymovas sienlaikraštyje perskaitė Koloskovo apybraižą apie buožes, kurie užkasa grūdus į žemę, alsuoja žvėriška neapykanta naujo pasaulio daigeliams.

Kodėl jis taip rašė, Koloskovas, verkęs iš širdgėlos? Kodėl tylėjo Mostovskojus? Nejaugi vien tik iš bailumo? Kiek kartų Krymovas kalbėjo viena, o jautė ką kita. Bet kai jis kalbėjo ir rašė, jam atrodė, kad kaip tik taip jis ir galvoja, ir jis tikėjo, kad sako, ką galvoja. O kartais sakydavo sau: „Nieko nepadarysi, taip reikia revoliucijai.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien