Rašytoja Vanda Juknaitė. Evgenios Levin nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

V. Juknaitė: „Pats didžiausias išbandymas žmogui yra išbandymas laisve“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais.

Lietuvai atšventus Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuos metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.

Prozininkė, dramaturgė, eseistė VANDA JUKNAITĖ Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija 2008 m. įvertinta „už santūrų humanizmą ir lietuvių literatūros lauko išplėtimą“. Su rašytoja kalbėjome apie Lietuvos per 30 nepriklausomybės metų pasiektas pergales, kai kuriais atvejais ištikusius pralaimėjimus, nemarias žmogiškąsias vertybes, rašytojo santykį su kalba, visuomene ir kitas temas.

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

Lengviausia man būtų kalbėti ne apibendrinimais, o apie konkrečią tikrovę, kurią gerai pažįstu. Dabar ir prieš 30 metų bendra išlieka nepaprasta žmonių savitvarda. Kaip ir pandemijos situacijoje, taip ir išsilaisvinimo kovoje buvo visiška nežinomybė, kas bus rytoj. Ėjome į darbą, kovojome, bet daugelis namie turėjom prisidžiovinę duonos tradicinei kelionei Rytų kryptimi. Neįmanoma patikėti, kad atsispyrėme šimtą kartų galingesnei jėgai. Reikėjo ištverti blokadas, ištverti viltį, kad pasaulis mus pripažins. Anoj Lietuvoj nelaisvė buvo labai pažeidusi žmonių savigarbą. Dabar ji apgijo, atsikūrė, nors vis dėlto su atkritimais. Per 30 metų Lietuva pasikeitė nerealiai. Žmonės išmoko džiaugtis ir šypsotis. Žinoma, atsirado ir noras tik džiaugtis ir tik šypsotis.

Kokios, Jūsų manymu, didžiausios šalies per šiuos 30 metų pasiektos pergalės, o kai kuriais atvejais galbūt ir ištikę pralaimėjimai?

Nėra didesnės pergalės už valstybingumo atkūrimą ir jo išsaugojimą net trisdešimt metų. 1991 m. sausį galvojom, kad nors dešimt metų išsilaikyti būtų stebuklas. Didžiausia klaida, man atrodo, pati didžiausia nesėkmė, kad leidome sunykti kaimams ir miesteliams. Čia yra emigracijos šaknys. Pasakysit, visame pasaulyje taip vyksta. Vakar tai buvo tiesa. Šiandien į klausimą, ar gamta mūsų, ar mes gamtos, yra vienareikšmis atsakymas. Visiškai atvirkščias, nei įsivaizdavo apsišvietęs žmogus. Korona užantspaudavo neatšaukiamai, esame gamtos, ir kitaip nebus. Be gamtos, be sutarimo su ja, be kaimų ir miestelių liekame bešakniai. Leisti žemei dirvonuoti, nedirbti jos, gauti išmokas, kad nesėji, kai milijonai žmonių žemėje badauja, yra nusikaltimas žmogiškumui.

Kadangi prakalbote apie tautos, žmogaus šaknis, norisi paliesti tapatybės klausimą. Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Esminis tapatybės dėmuo yra kalba. Negalėčiau rašyti jokia kita kalba, negalėčiau versti. Kalba man yra pasaulio suvokimo būdas. Ta kalba yra lietuvių. Turim daug puikios poezijos, jos neįmanoma išversti į jokią kitą kalbą.

Tada kraštovaizdis. Padūmavę žaliai mėlyni miškai, upės, ežerynai, miestelių bažnyčios, tėvų, senelių kapai, dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai, kaimynai, kursiokai. Čia visa sava. Beje, mano tėviškė ribojasi su sentikių kaimu. Vietos mano tėvynėje užtenka ir užteks visiems.

Šiandien visa žmonija užsidėjo kaukes. Atvirais veidais liko tik visiški vargšai, negalintys, neturintys galimybių saugoti nei savęs, nei kitų. Koks bus žmonijos, žmogaus veidas, kai „korona“ leis nusiimti kaukes – nuogas ir atviras, ar vėl su keturiais grimo sluoksniais?

Pakalbėkime apie literatūrą. Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigusios atmintin?

Pastaruoju laiku labiau galvoju apie kalbą, ne apie literatūrą. Man regis, literatūra yra galynėjimasis su kalba, bandymas, kartais žūtbūtinis, pasakyti žodžiais tai, ko neįmanoma pasakyti žodžiais. Autorius iš esmės yra kalba, kalbos išradėjas, kurio sakinio nesupainiosi su jokiu kitu. Per laisvės 30-metį labai išlaisvėjo literatūros kalba. Ji tapo labai įvairi, galima sakyti, galinga. Maža, bet galinga. Čia vardinti reikėtų daugybę autorių. Ištarsiu tik keletą, dėl pavyzdžio, kad neatrodytų, jog kalbu iš kepurės. Marcelijus Martinaitis, Romualdas Granauskas, Viktorijos Daujotytės žemaitiški eiliuoti tekstai, Tomo Venclovos poezija, ypač šiuo požiūriu pribloškiantys jo pasaulinės poezijos vertimai. Ir daugelis kitų, jaunų ir jaunesnių. Tai turtas ilgiems dešimtmečiams.

Tačiau su kūrybiniu rašymu sparčiai suvešėjo žurnalistinė literatūros kalba. Jau nekalbu apie viešąją kalbą, kur žmonės išsiverčia su kelių dešimčių žodžių žodynu. Kalba tapo iškūnyta, abstrakti, nusususi. Jei žodis ir žmogus nesutampa, toks žodis nepajėgia prasimušti pro bevardį kalbos gaudesį.

Viename interviu esate išsakiusi mintį, jog viešojo gyvenimo žmonės, taigi ir rašytojai, menininkai yra „šarvuoti žmonės“, tarsi su geležine oda ar žieve. Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį? Ką rašytojui suteikia, o kai kuriais atvejais iš jo ir pareikalauja ar net atima žinomumas, buvimas viešu asmeniu?

Užvakar į šiuos klausimus būčiau galėjusi atsakyti vienaip, vakar būčiau atsakiusi, kad visuomenėje autoritetą pakeitė įvaizdis ir viešųjų ryšių specialistai, gaminantys nugrimuotas pamėkles. Šiandien visa žmonija užsidėjo kaukes. Atvirais veidais liko tik visiški vargšai, negalintys, neturintys galimybių saugoti nei savęs, nei kitų. Koks bus žmonijos, žmogaus veidas, kai korona leis nusiimti kaukes – nuogas ir atviras, ar vėl su keturiais grimo sluoksniais?

Ar tikite, kad literatūra gali keisti gyvenimą? O gal neturite nei tokių vilčių, nei pripažįstate tokią būtinybę?

Žmonės yra truputėlį įdomesni už knygas. Knyginės tiesos jau atidėtos į šalį. Žmonės dar su manim.

Galbūt keista apie rašymo reikšmę klausti žmogaus, kurio didžiąją gyvenimo dalį sudaro kūryba, tačiau surizikuosiu: kokia yra rašymo prasmė Jums pačiai? Ką Jums reiškia pats rašymo procesas, o ką – rezultatas, parašyta knyga? Iš ko ir kaip gimsta Jūsų kūriniai?

Rašau, kai netenku kantrybės ar apskritai prarandu pusiausvyrą. Kai matau kažką labai svarbaus, ir niekas apie tai nekalba arba kalba netiesą. Todėl mano rašymas visada neaiškaus žanro. Nors tam, kad tave suprastų, turi rasti tam tinkamų žodžių ir kalbėjimo būdą. Savo knygų iš pradžių labai gėdijuosi, nes viešas kalbėjimas vis dėlto labai apnuogina.

Vaiko širdis yra Dievo širdis. Iš jos galima išmokti mylėti, nerūšiuoti žmonių, neturėti išankstinės nuostatos, neteisti, nemeluoti, neveidmainiauti. Gal todėl jie mums taip trukdo.

Jūsų kūryboje gilinamasi į vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, taip pat sutelkiamas atidus ir jautrus žvilgsnis į beglobių ir negalią turinčių vaikų, visuomenės užribin nustumtųjų psichologiją. 2007 m. išleista Jūsų knyga „Tariamas iš tamsos“, kurioje įamžinti Jūsų pokalbiai su ypatingo likimo vaikais: nereginčiais, negirdinčiais, netekusiais tėvų. Kaip manote, ar šių dienų visuomenėje žvilgsnis į šeimos santykių problematiką, į visuomenėje esančias problemas keičiasi? Klausimas platus, bet kokiomis vertybėmis vis dažniau remiasi šių dienų žmogus ir ar galima spręsti, kokia linkme juda mūsų kasdienybė, žmonių santykiai, ar bent svarstyti, kur link turėtumėte judėti, jei norime būti laimingi, klestėti?

Pats didžiausias išbandymas žmogui yra išbandymas laisve. Juo labiau kai nebežinoma, kas apibrėžia laisvės ribas. Laisvė be ribų netrunka pavirsti pragaištimi. Ne taip seniai Klaipėdoje girta gimdyvė pagimdė alkoholiu apnuodytą kūdikį. Teisininkas, paklaustas apie teismo nuosprendį, be kitų argumentų, pasakė, kad apnuodijimo metu kūdikis neturėjo teisinio statuso, jis buvo moters kūne. Moderniame žodyne žmogus motinos įsčiose vadinasi embrionu, dariniu be jokių žmogaus teisių. Kas yra, ką reiškia žodžiai „surogatinė motina“, kas ji yra kūdikiui ir kūdikis, kurį ji nešioja, jai? Ką reiškia sakinys – „moteris turi teisę į savo kūną“? Kūdikis nėra motinos kūno dalis. Kodėl eutanazija vadinama oria mirtimi? Kodėl „orią mirtį“ naciai rekomendavo proto ir kitokią negalią turintiems žmonėms? Taigi šiais keliais į džiaugsmą ir laimę, panašu, jog nenueisime.

Paminėjau knygą, kurioje nugulė labai įdomūs ir neretai nevaikiško gylio pašnekesiai su vaikais. Iš jų išryškėja, kad vaikai pasaulį tikrai mato kitaip nei suaugusieji. Patyrę daug sunkumų ir negandų, jie nekaltina likimo, jie kabinasi į gyvenimą. Kaip manote, ar suaugusieji galėtų ko nors pasimokyti iš vaikų? Ką Jūs pati sau atradote šiuose pokalbiuose?

Vaiko širdis yra Dievo širdis. Iš jos galima išmokti mylėti, nerūšiuoti žmonių, neturėti išankstinės nuostatos, neteisti, nemeluoti, neveidmainiauti. Gal todėl jie mums taip trukdo.

Vieno interviu herojus Jonas sako: „Reikia būti savimi, ir pasieksi. Paprastumas… nežinau.. su juo niekada nepaklysi. “ Ar pritartumėte, kad gyvenime svarbu paprastumas? Kokios vertybės padeda žengti per gyvenimą?

Ir šiandien pritariu Jonukui. Apie vertybes nieko naujo nepasakysiu – tikėjimas, viltis ir meilė.

Koks gyvenimo nutikimas ir įvertinimas Jums yra svarbiausias?

Vaikų gimimas. Anūkų suteikti vardai: močiutytė, močiutė, močkė, močkytė, momė, močiutkinas.

Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ateities Lietuvą regite?

Lietuvos ateitis bus tokia, kokia yra dabartis, kokia buvo praeitis. Kitokios neįsivaizduoju. Kaip negalėjau įsivaizduoti žmonių, pranokstančių pačius save. Kai Sausio 13-osios naktį Vytautas Landsbergis paprašė išeiti iš aikštės moteris ir vaikus – parlamento link važiuojant tankams – niekas nepajudėjo iš vietos. Kažkodėl esu visiškai tikra, jei aikštėje būtų likę vien vyrai, tankai būtų nepravažiavę pro šalį. Šeima, šeimos atlaikė pagrindinį smūgį atkakliai ir nuolankiai išstatydamos savo pačių gyvybę kaip vienintelį argumentą būti, būti laisviems. Taip pat ir Baltijos kely. Sovietų Sąjungoje 1991 metais buvo beveik trys šimtai milijonų gyventojų, Lietuvoje – vos trys su puse milijono.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien