V. Kiminius: „Tikiu birbynės ateitimi“

Vytautai, kalbamės Peeterio Vähi Koncerto birbynei pasaulinės premjeros proga, tad papasakokite apie šį kūrinį, koks ir apie ką jis Jums? Nusakykite, ko jis reikalauja iš Jūsų – birbynininko?

Kompozitoriaus kūryba apibūdinama kaip gana eklektiška, jį įkvepia įvairiausi stiliai ir žanrai (nuo rokenrolo iki Indijos klasikinės muzikos). Koncertas birbynei tai iš dalies atspindi. Šis kūrinys iš tiesų yra daugialypis, jame yra rimties, lietuviško, pagoniško muzikos lobyno ir rytietiškų šokių.

Man pačiam šis kūrinys atrodo labai programiškas, todėl, manau, kad jį atliekant yra labai svarbi vaizduotė. Koncertas birbynei trunka beveik pusvalandį, tad būtina ištvermė, privalu teisingai paskirstyti jėgas repeticijai ir pasirodymui. Aišku, labai svarbūs techniniai niuansai: instrumento paslankumas groti techniškai sudėtingas vietas, garso valdymas, intonacija ir t. t.

Kaip muzikas atskleiskite, ką reiškia Jums atlikti kūrinį pirmą kartą? Kokių minčių, emocijų Jums kyla galvojant apie Peeterio Vähi Koncerto birbynei gimimą?

Tai yra didelė garbė ir atsakomybė. Vis dėlto šiam instrumentui, nors jis dar ganėtinai jaunas, didelės apimties koncertas nebuvo rašytas jau kelis dešimtmečius. Todėl labai svarbu, kad šį instrumentą atrastų ir pažintų iš naujo kitomis spalvomis. Pirmiausia tai yra atsakomybė – parodyti šio instrumento gerąsias savybes ir jos galimybes. Taip pat garbė, kad po tiek laiko tylos turiu galimybę atlikti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kompozitorių rašytus kūrinius.

Kokią įtaką Jums, kaip muzikui, turi kitų birbynininkų grojimas? Kiek Jūsų asmenines interpretacijas inspiruoja, kaip kūrinys yra atliekamas kitų, kaip pavyksta būti autentiškam, pajusti ir perteikti būtent savo santykį su kūriniu?

Man visada įdomu, kaip groja kolegos. Kūrinių analizei ir interpretacijai skiriu gana daug laiko ir dėmesio, todėl perklausau įvairius atlikimo variantus.

Norint būti autentiškam ir pajusti savo ryšį su kūriniu, reikia laiko. Pastebiu, kad vieną ar kitą kūrinį atliekant, tarkim, po metų pertraukos, į jį žiūriu visai kitaip. Vis dėlto gyvenimas nestovi vietoje – naujos patirtys, pažintys, scenos partneriai, pedagogai daro įtaką mano grojimui, todėl nenuostabu, kad kūrinių interpretacijos taip pat keičiasi.

Kaip Jūs, muzikas, jaučiate ir nusakytumėte koncertą – kas tai yra, ypač dabarties – išskirtinio meto – kontekste, kai pajausta ypatinga reikmė gyvai susitikti ir išgyventi kūrybą, muziką, ja dalintis dabar ir čia?

Gyvo garso koncerto klausymasis yra katarsis. Visada iš koncertų salės išeinu ramesnis, pailsėjęs, pasisėmęs naujų idėjų. Žinoma, per karantiną ir po jo žmonės patiria daug streso, todėl koncertas yra puiki proga sustoti ir įsiklausyti. Ir ne tik karantino kontekste, bet ir apskritai, šiuolaikinio lėkimo, skubėjimo, darbų gausos kontekste, labai rekomenduoju paklausyti mėgstamos muzikos gyvo garso koncerto.

Pasidalinkite ypatingiausiomis koncertinėmis patirtimis.

Kalbant apie šį koncertą, nors jis neseniai įvyko, bet jis bus man tikrai įsimintinas. Pirmiausia, atlikau pasaulinę premjerą. Kitas dalykas – „Vilniaus festivalyje“ birbynė dar nėra skambėjusi. Todėl tokie įvykiai man labai reikšmingi. Visi koncertai yra kažkuo ypatingi, ko nors išmoko.

Menate savo pirmąjį koncertą?

Pirmasis viešas koncertas įvyko Šilutės menų mokykloje pirmoje klasėje. Tuo metu mano mokytojas buvo Vytautas Vaičionis. Pamenu, kai reikėjo pradėti groti, aš pradėjau juoktis. Nežinau, ar tai buvo tokia jaudulio iškrova, ar kas, bet man pasidarė labai juokinga. Aišku, po to susikaupiau ir viską pagrojau.

Koncertai yra repeticijų vaisius, tad pasidalinkite savo repeticijos suvoktimi.

Taip, labai teisingai. Pasiekti per repeticijas tai, ką nori parodyti koncerto metu, yra didžiulis darbas. Kartais tai labai sunku. Viskas priklauso ir nuo aplinkybių: scenos partnerio, su kuriuo groji, nuo repertuaro sudėtingumo, kokio ilgio kūrinys ir pan.

Birbyne vadinate nacionaliniu instrumentu. Kalbamės P. Vähi Koncerto birbynei premjeros akivaizdoje. Vytautai, Jūsų manymu, kodėl birbynė Lietuvoje nėra išpopuliarinta iki iš tiesų nacionalinio instrumento lygmens?

Na, birbynė buvo patentuota kaip lietuvių liaudies instrumentas. Manau, kad toks įvardijimas yra gana tikslus, bet per siauras, žiūrint iš šiandienės perspektyvos. Birbynininkai groja ne tik liaudies kūrinius, kaip matote, priėjome prie tarptautinio bendradarbiavimo.

Esate muzikos pedagogas, dėstote Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje. Vytautai, nusakykite muzikinio lavinimo, muzikos edukacijos sritį iš vidaus. Ko ir kaip, Jūsų manymu, turėtų būti mokoma muzikos mokyklose?

Užduodate filosofinio lygmens klausimą. Aš manau, kad į viską reikia žiūrėti paprastai. Pirmiausia –užmegzti ryšį su mokiniais, bendradarbiauti su tėvais, įtraukiant juos į vaikų meninį ugdymą. Mokymo metodika – jau kita tema. Manau, mokytojai ją nuolat tobulina ir su kiekvienu mokiniu dirba skirtingai, atsižvelgdami į jo mokymosi tempą, galimybes, į asmenines vaiko savybes. Bent jau aš taip dirbu ir taip ieškau geriausių mokymo sprendimų.

Nusakykite savo, kaip pedagogo, idealią muzikos pamoką.

Man patinka dabartinės pamokos – su visomis mano ir su mokinių klaidomis. Mes iš jų visi mokomės ir tobulėjame. O ir mokiniai gauna gyvenimiškų pamokų – po kiekvienų sunkumų ateina laimė, ramybė, džiaugsmas. Mokytojo darbas tuo ir svarbus – daug kasdienių, bet gyvenimiškai svarbių išgyvenimų.

Ko išmokti, ką patobulinti siekiate šiandien – birbynininkas, muzikos pedagogas?

Viską, ką esu išmokęs, tobulinu kiekvieną kartą, kai tik paimu birbynę į rankas. Arba, kalbant apie pedagogiką, kai klasės duris praveria mano mokiniai.

Vytautai, kaip regite birbynės ateitį, save kaip birbynininką kur ir kaip, kada ir kodėl norėtumėte matyti muzikinės raiškos perspektyvoje?

Tikiuosi ir linkiu, kad tie, kurie groja šiuo instrumentu, tikėtų ja ir savimi. Nesivadovautų stereotipais ar suformuota nuomone. Tobulėti ribų nėra. Muzikai šis posakis labai tinka. Kalbant tiek apie patį instrumentą, tiek apie atlikimo kokybę. Tikiu birbynės ateitimi, žinau, kad ji gali groti didžiosiose scenose ir pristatyti Lietuvą kaip turtingą muzikinį pamatą turinčią valstybę.