V. Krėvės-Mickevičiaus gimtoji sodyba Subartonyse ir čia plakanti dzūkų kaimo širdis

„Su V. Krėvės vardu ir kūryba pirmiausia siejamas jo gimtasis kraštas – pasakomis, legendomis bei padavimais apipinta Dzūkija. Yra įprasta teigti, kad spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvėpė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu – legendine „Dainavos šalimi“. Tačiau tautinis idealizmas ir romantiškas požiūris į lietuviško kaimo pasaulį leidžia tvirtinti, kad didžioji V. Krėvės kūrybos dalis yra kūrybos kaip vadinamosios vietos atminties išraiška: bandymas modernėjančio pasaulio akivaizdoje rekonstruoti lietuviškojo pasaulio vienovę kreipiantis į archetipinius tautos gyvenimo klodus, šiuose gelminiuose lygmenyse atrandant pasaulėjautos sąsajas su kitomis tradicinėmis bei archajinėmis kultūromis“, – publikacijoje „Meninės vaizduotės trajektorijos“ „Metų“ žurnale (2012 m. Nr. 12) svarsto R. Tamošaitis.

2022-aisiais minimos 140-osios rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimimo metinės (tiksli jubiliejaus data – spalio 19-oji, Tautosakos diena). Todėl ir rašytojo gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus, ir Merkinės krašto muziejus, kurio padalinys ši sodyba yra, ir apskritai varėniškių bendruomenė intensyviai ruošiasi jubiliejaus proga prikelti klasiko V. Krėvės-Mickevičiaus legendą.

Artimiausias renginys vyks liepos 6-ąją, Valstybės dieną (V. Krėvės-Mickevičiaus mirties diena – liepos 7-oji), kai bendruomenė, baigusi pinti gražiausią Vaivos juostą V. Krėvės-Mickevičiaus atminimui pagal jo mistinę pasaką „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“, susikibusi už rankų nusidrieks nuo Subartonių sodžiaus iki kapinaičių. Vėliau ta pačia juosta bus apjuostas Merkinės piliakalnis ir vyks šventiniai renginiai Merkinėje.

Dar laukia dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“, taip pat skirtas V. Krėvei-Mickevičiui. Galiausiai spalio 19-ąją, baigiamųjų renginių virtinėje, Subartonyse bus teikiama Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigta Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija – šiemet pirmoji.

L. Raugevičienė, V. Krėvės-Mickevičiaus giminaitė: „Visą gyvenimą nenustojau domėtis Krėvės kūryba“

„Kaip matote, Krėvė niekur neišėjo. Jis yra. Ir yra mylimas visų savo krašto žmonių. Dar ir dabar į muziejų ateina tokių, kurie man pasakoja įvairių atsiminimų, išgirstų iš savo senelių, pažinojusių Krėvės tėvus.

Ši vieta Krėvei buvo be galo svarbi. Motina ir močiutė jam buvo kaip tos tautos ir kultūros versmės. Abi mokėjo labai daug dainų. Močiutė buvo ir audėja, ir juostų pynėja. Šių mylimiausių savo moterų dėka, jų globojamas ir ugdomas, vėliau Krėvė užrašė ir kitų kaimų moterų dainas. Rinko tautosaką pats ir ragino tai daryti kitus, nes jautė, jog tai užmirštama“, – aiškino LAIMUTĖ RAUGEVIČIENĖ, V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus muziejininkė, susijusi su rašytoju ir giminystės saitais. L. Raugevičienė yra V. Krėvės-Mickevičiaus sesers Monikos anūkė.

„Pasakysiu paprastai: aš labai didžiuojuosi, kad mūsų giminė turi Vincą Krėvę-Mickevičių. Jo jauniausioji sesuo, mūsų močiutė, bobulė – mes ją taip vadindavome, Veronika Mickevičiūtė-Lapėnienė, prieš mirtį davė mums priesaką – kad mes, giminaičiai, turėtume saugoti Vinco Krėvės-Mickevičiaus atminimą. Tai mes ir darome“, – prisipažino ponia Laimutė ir pacitavo jai asmeniškai labai svarbią ištrauką iš V. Krėvės-Mickevičiaus „Antanuko ryto“ – apie begalinę bobulės meilę, patirtą ir jos pačios gyvenime.

Antanukas labiausiai myli savo senelę. Nei savo motutės, nei tėvelio, nei ko kito jisai tiek nemyli, kiek savo seną seną senelę. Ir kur nemylėsi! Motutė dažnai Antanuką subara, kai kada net kumštelėja supykusi, o senelė niekuomet jo nenuskriaudžia. Joje Antanukas randa tik meilę, ji didžiausia ir uoliausia jo užtarytoja ir apgynėja.

Tėvelio Antanukas tiesiog bijo. Kodėl, patsai nežino. Gal todėl, kad jį rečiausiai mato, gal todėl, kad tėvelio visi kiti irgi bijo ir klauso kiekvieno jo žodžio.

Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis nori Antanuką nuskriausti, jisai visuomet turį uoliausią gynėją – savo seną senelę. Jei tik Antanukui sunkioje padėty pavyksta pasislėpti už jos sijono, jisai jau ramus, nes žino, kad ten jo nepasieks nei motinėlė, nei net tėvelio sunki ranka. Ten Antanukas visai nesibijo, nors labai būtų įpykusi motutė, baisiai grasytų tėvelis.

Antanukas ir miega su senele vienoj lovoj. Kada ji gula ir keliasi, Antanukas retai tejunta. Bet nūnai jisai tuojau nubudo, kai tik senelė pabudus atsisėdo lovoj ir ėmė klostyti Antanuką iš visų pusių.

(Vincas Krėvė, „Antanuko rytas“, „Vaga“, 1975 m.)

L. Raugevičienė papasakojo iš vaikystės atsiminimą, lydintį ją visą gyvenimą ir paskatinusį tapti V. Krėvės-Mickevičiaus asmenybės bei kūrybos ambasadore – perskaityti visą jo rašytinį palikimą ir viską, kas yra parašyta apie V. Krėvę-Mickevičių kitų. Penkis dešimtmečius kauptos žinios apie žymųjį giminaitį ponią Laimutę paskatino dar ir įsidarbinti jo atminimą saugančiame Subartonių muziejuje.

„Mokiausi antroje klasėje, man buvo aštuoneri. Dabar vaikai skaito vėliau, o mes tada skaitinius turėdavome nuo antros klasės. Ir tarp jų buvo „Kaip Vincukas ganė“. Būtent tada mano mamytė suprato, kad laikas vaikui pasakyti, jog čia kalbama apie žymų rašytoją Vincą Krėvę. Pasakė man: žinok, Laimute, čia tavo tėvelio dėdė. Ir man, antrokei, šie žodžiai taip įsmigo į širdį, kad nuo tos antros klasės visą gyvenimą nenustojau domėtis Krėvės kūryba. Iš pradžių mano domėjimaisi buvo vaikiški, bet jau būdama paauglė buvau perskaičiusi visas jo knygas, kokias radau bibliotekose, kiek tik buvo išspausdinta Krėvės apsakymų, dramų. Tada skaičiau kritikos straipsnius“, – pasakojo V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namo-memorialinio muziejaus darbuotoja.

Jeigu nori sužinoti apie dzūkų kaimą, turi skaityti V. Krėvę-Mickevičių

L. Raugevičienės teigimu, kad V. Krėvė-Mickevičius yra labai svarbus lietuvių literatūrai ir žymus, rodo jo pavardė šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio žmonių sąraše. Kita vertus, ir biografijos faktas – gyvendamas Azerbaidžane, Baku mieste, V. Krėvė-Mickevičius suprato, kaip tuo metu buvo svarbu lietuvių tautai turėti savo literatūrą. Beveik du dešimtmečius praleidęs Baku jis parašė, literatūrologų nuomone, reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam klasiko vardą: „Šarūną“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Partjekabudą“, „Skirgailą“, dramą „Žentas“, novelių rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“. Būtent gyvendamas ne Lietuvoje, o užsienyje – nes, pasak L. Raugevičienės, nuolat prisimindavo gimtąją aplinką ir suvokė jos svarbą tapatybei.

„Kai būdamas profesoriumi parvažiuodavo namo, pasiraitodavo kelnes, ir pirmyn – su piemenukais ir varles gaudydavo, ir po miškus vaikščiodavo. Krėvės kūryboje galime rasti viską, kas būdinga to meto kaimui: pirkios, sodžiaus aplinką, filosofinį kaimo žmogaus portretą, Merkinę, turgus. Jeigu nori sužinoti apie dzūkų kaimą, turi skaityti Vincą Krėvę-Mickevičių“, – ragino muziejininkė.

Mylimiausias miestas – Vilnius

Apie V. Krėvės-Mickevičiaus santykį su miestu iškalbingai byloja jo biografijos faktai. L. Raugevičienė trumpai ir tiksliai sudėliojo aktualius šios temos akcentus.

Siekti mokslų rašytojas buvo skatinamas nuo mažų dienų. Vincuko tėvui, kaimo seniūnui, pasididžiavimas savo sūnumi buvo įaugęs į kraują, todėl natūralu, kad tėvas turėjo ambicijų, jog sūnus taps kunigu. Vincukas buvo išvežtas mokytis į Merkinę, vėliau – į Vilnių. Tuomet – kunigų seminarija. Tačiau po dvejų metų dėl „pašaukimo stokos“ būsimasis rašytojas buvo iš ten pašalintas. Šeimoje šis įvykis virto didžiule tragedija: mama sužinojusi nualpo, o tėvas prigrasino daugiau sūnaus niekada neremsiantis.

„Krėvė, kadangi pirmiausia pradėjo mokytis Vilniuje, šį miestą labai mylėjo. Žinojo kiekvieną jo gatvelę. Domėjosi miesto istorija. Krėvei Vilnius liko turbūt pats mylimiausias. Tačiau ir kitų šalių miestai, kuriuose jis vėliau atsidūrė, padarė jam didelę įtaką – visų pirma todėl, kad buvo turtingos istorijos. Išmestas iš seminarijos Krėvė namo negrįžo – buvo toks pats ambicingas kaip tėvas. Įstojo studijuoti Kyjivo universitete. Dar mokėsi Lvivo universitete.

Baigęs Kyjivo universitetą, pasirinko Baku miestą. Atvažiavęs čia nustebo, kokia turtinga ir sena yra Azerbaidžano ir Baku miesto istorija. Krėvė tiesiog pasinėrė į istorijos, budizmo, islamo tyrinėjimus – viskas jį labai veikė. Bet būtent Baku jis prisiminė savo gimtąją aplinką ir suprato jos reikšmę. Baku miestas Krėvei-Mickevičiui didelę įtaką paliko ir dėl to, kad čia dirbo gimnazijoje mokytoju, buvo pirmuoju konsulu atstovybėje Azerbaidžane. Čia susipažino ir su savo žmona Rebeka Karak.

O vėliau grįžo į Lietuvą, ir kitas jo miestas – Kaunas. Kaunas Krėvės taip nežavėjo, bet laiške savo žmonai, jau atvykęs čia įsikurti, jis rašė, kad Vilnius jam pats mylimiausias miestas, bet kai Kaune gegužę žydi sodai, Kaunas irgi gražus“, – pasakojo L. Raugevičienė.

V. Krėvė-Mickevičius Kaune pragyveno iki 1940 m. Tada vėl persikėlė į susigrąžintą Vilnių ir apsistojo Tauro gatvėje, kur dabar įkurtas šį jo laikotarpį fiksuojantis V. Krėvės-Mickevičiaus butas-memorialinis muziejus. 

Nuo 1944-ųjų – emigracijos periodas. Pirmas sustojimas – Austrija, kur V. Krėvė-Mickevičius netoli Zalcburgo perkeltųjų asmenų Glasenbacho stovykloje įkuria gimnaziją lietuvių vaikams ir joje direktoriauja. 1947 m. pakviečiamas persikelti į JAV: apsigyvena Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėsto rusų kalbą ir literatūrą, lenkų kalbą ir literatūrą, ir dar Lituanistikos institute – lietuvių kalbą ir literatūrą.

„Krėvė išvyksta iš Lietuvos, bet niekada neprisitaiko prie amerikoniško gyvenimo. Nors aplinka jam čia palanki – bendrauja su daug rašytojų, poetų, su Alfonsu Nyka-Niliūnu, Jonu Aisčiu. Vis kalba norintis grįžti į laisvą Lietuvą ir pareiškia valią būti palaidotas šalia savo tėvų Subartonių kaime.

1954-aisiais Krėvė miršta. Ir jo svajonė išsipildo tik 1992-aisiais, kai urnos su jo ir jo žmonos palaikais iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje atvežamos į Merkinės bažnyčią, o vėliau – į gimtųjų Subartonių kapinaites. Dabar Vincas Krėvė-Mickevičius ilsisi šalia savo motulės, tėvulio, seserų, brolių ir stebi aplinką iš viršaus“, – rašytojo esminius biografijos faktus priminė jo palikimą sauganti giminaitė.

V. Krėvės-Mickevičiaus kolaboravimo klausimas

V. Krėvė-Mickevičius trumpai kolaboravo su sovietais. Su tuo susiję jo biografijos faktai dėliojasi taip. Okupavus Lietuvą, 1940 m. birželį–rugpjūtį V. Krėvė-Mickevičius buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras (teigė, kad ji sudaryta teisėtai, kad SSRS įvedė savo kariuomenę tik Lietuvos saugumui sustiprinti).

1940 m. po sovietų Rusijos ultimatumo, sovietų atstovui vadovaujant sudarytoje Liaudies vyriausybėje, būdamas ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, V. Krėvė stengėsi ginti Lietuvos suverenumą. Po derybų liepos 1-osios naktį su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu, patyręs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, grįžęs į Kauną parašė atsistatydinimo iš einamų pareigų prašymą. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

1940 m. rugpjūtį V. Krėvė-Mickevičius buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidacinės komisijos pirmininku. Buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu 1941 m.

Per SSRS–Vokietijos karą naciams okupavus Lietuvą, 1942 m. paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje 1940-aisiais.

1944 m. liepą, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją, perkeltųjų asmenų Glasenbacho stovyklą.

1946 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 31a Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba (pirmininkas Mečislovas Gedvilas) pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės – Sovietų Sąjungos išdavikais“. V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba buvo uždrausta, knygos išimtos iš bibliotekų bei mokyklos programų.

1947 m. V. Krėvė-Mickevičius išvyko į JAV ir čia parašė politinius atsiminimus apie 1940 m. SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir savo veiklą vadinamojoje Liaudies vyriausybėje. Amerikoje V. Krėvė-Mickevičius sukūrė savo paskutinį kūrinį – istorinio-politinio pobūdžio apysaką „Pagunda“, kuri buvo išspausdinta 1950 m. Čikagos „Naujienose“ Vinco Baltaūsio slapyvardžiu (baiminantis SSRS slaptųjų tarnybų agentų).

Muziejininkė L. Raugevičienė, vertindama V. Krėvės-Mickevičiaus kolaboravimo su sovietais problemą, įsitikinusi, kad rašytojas, be jokios abejonės, buvo ir išliko Lietuvos patriotas: „Jis visada galvojo, kaip geriau Lietuvai. Turbūt jo ėjimą į Liaudies vyriausybę šios mintys ir išprovokavo. Be abejo, jis tarėsi su to meto žmonėmis, ką daryti – eiti ar neiti į Vyriausybę. Matyt, patarimai buvo tokie, kad kas nors vis tiek turi eiti, kad vis tiek reikia žinoti, kas ten vyksta. Krėvė Vyriausybėje išbuvo tris mėnesius. Ir kai nuvažiavęs pas Molotovą suprato, kad Lietuva bus inkorporuota į Sovietų Sąjungą, iš Vyriausybės iš karto pasitraukė. Viena jo emigravimo į JAV sąlygų buvo būtent pažadas parašyti atsiminimus apie Liaudies vyriausybę. Juos galima perskaityti jo paskutinėje Amerikoje išleistoje knygoje „Pagunda“.

Iš tiesų norėčiau pacituoti ištrauką iš neseniai išleisto Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščio, kur Mykolaitis-Putinas savo nuojautą ir jausmus aprašo 1941 m. liepos 29-ąją.“

Šiandien iš ryto sužinojome, kad nakčia suėmė V. Krėvę su žmona. Kur juos padėjo, lig šiol dar neaišku. Tikimės, kad jis suimtas tik ištardyti, kadangi užėmė svarbias vietas: pradžioje buvo užsienio reikalų ministeriu, o paskui Aukščiausios Tarybos nariu. Jei su Krėve atsitiktų kas nors bloga, būtų nepataisoma žala tautai ir nepateisinamas kaltinimas kristų tiems, kurių rankose dabar jo likimas. Ypatingai, jeigu jie lietuviai. Vokiečiai gali visko nežinoti, imti reikalą oficialiai, formaliai, bet mūsiškiai negali nežinoti Krėvės nuopelnų lietuvių kultūrai ir kad jis niekad nebuvo bolševikas. Lietuviškoji studentija, tas jautriausias tautinių nuotaikų termometras, keldavo Krėvei ovacijas, kur tik jis viešai pasirodydavo, nes žinojo, kad Krėvė stovi tautinių interesų sargyboje ir kad su jo autoritetu ir bolševikų įstaigos skaitosi.

Bet, deja, šiais laikais visko galima laukti. Į viršūnes iriasi jaunuoliai, kuriems apsvaigo galvos nuo savojo egoizmo.

(Vincas Mykolaitis-Putinas, „Dienoraštis 1938–1945“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022 m.)

Komentuodama V. Krėvės-Mickevičiaus kolaboravimo klausimą, L. Raugevičienė prisiminė ir literatūrologo Alberto Zalatoriaus mintis iš jo 2003 m. išleistos monografijos apie V. Krėvę-Mickevičių: „Krėvė pirmiausia buvo patriotas praktikas, norėjęs ką nors vis dėlto padaryti. Tai jau nebe išdidus ir garbėtroška Šarūnas, tai pragmatiškas ir kenčiantis Skirgaila, bet epocha jau buvo daug klastingesnė už Skirgailos. Gal dėl to, vėliau puolamas, jis per daug neeikvojo jėgų atsišaudyti, kas rodo jo vidinę jėgą, platesnį požiūrį ir nenorą veltis į demagogiją.“

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatorius Kostas Kajėnas.

Dėkojame Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namui-memorialiniam muziejui.

„Bernardinų“ dienraščio projektas „Rašytojai. Tarp kaimo užutėkio ir miesto sūkurio“ – vaizdo pasakojimų ciklas apie kontrastingus kaimo ir miesto pasaulius bei jų įtaką žymių lietuvių rašytojų tapatybei, savitumui, kūrybai. Projektu norima priartinti lietuvių literatūros klasiką prie šių dienų skaitytojų per rašytojų kaimiškosios ir miestiškosios būties pėdsakus, taip pat – pabrėžti mažųjų memorialinių namų-muziejų išlikimo ir tausojimo svarbą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.