2022 01 12

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

2022 01 12

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

V. Landsbergis: „Tai filmas apie Lietuvą ir jos žmones.“ Taigi tai filmas ir apie mane

„Ateina lemiamos valandos...“ Tokie žodžiai 1991-ųjų sausį nuskambėjo iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio lūpų vieną juodžiausių dienų mūsų istorijoje. Tos lemiamos valandos, įamžintos režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinėje juostoje „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m.), panardino mane, išankstinės filmo peržiūros dalyvę, į laiką, kurį iki šiol vadinu stebuklu. Į laiką, kuomet teko išgyventi pačias šviesiausias ir pačias tamsiausias mano gyvenimo valandas. Į laiką, kuomet vienodu ritmu pulsavo daugybės žmonių širdys. Į laiką, kai „rydavome“ naujienas, kai atsivėrė metų metais slėpti prisiminimai ir sukrečianti mūsų tautos kančių istorija. Kas gyveno tais laikais, jų nebeužmirš.

Keturių valandų ir devynių minučių trukmės filmas atspindi trejų metų įvykius, prasidėjusius 1988-ųjų birželį įvykusiu pirmuoju Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingu ir pasibaigusius Lietuvos priėmimu į Jungtines Tautas 1991-ųjų rugpjūčio 24 d. Šie įvykiai visiškai pakeitė Lietuvos, ir, drįsčiau pasakyti, pasaulio veidą. Palengva įsisukęs verpetas, įtraukdamas vis naujų veikėjų, šiandien, žvelgiant iš laisvės paukščio skrydžio, man primena garsųjį M. Ravelio „Bolero“, kurio pagrindinė tema vystosi pamažu apaugdama vis naujais instrumentais iki galingo, įtraukiančio visus ir viską, pergalingo skambesio.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

Šis filmas kalba ne apie vieną žmogų. Tą pastebi ir pats V. Landsbergis, save vadinantis pasakotoju, vedančiu jį klausinėjantį S. Loznicą praeities takais. „Tai filmas apie Lietuvą ir žmones. Kokie gali būti žmonės. Nes tokie jie kasdien nebūna. Bet tada buvo ypatingas metas ir dvasia, Apvaizdos šviesa ir žmonės buvo kitokie nei šiandien“, – sako V. Landsbergis.

Žvelgdama į ekraną prisiminiau tuos veidus mitinguose. Tai nebuvo „liaudies masė“, apie kurią mus mokė sovietinėse mokyklose, pabrėžiant lemiamą tų „masių“ svarbą istorijos vyksme; gi asmenybė nereiškė nieko. Lyg nebūtų buvę Lenino, Stalino ar Brežnevo kulto. Rikiuodavomės demonstracijoms du kartus per metus ir nešini raudonais transparantais tvarkingomis eilėmis žygiuodavome pro tribūnose rankomis mojuojančius sovietinius bonzas, mūsų sovietinio gyvenimo dirigentus, įkvėpėjus ir tvarkytojus. Pamenu, vienoje Spalio švenčių demonstracijoje pasirodžiau apsimuturiavusi ilgu šaliku ir tuoj pat gavau velnių nuo mūsų mokyklos „dyriko“, liepusio kuo greičiausiai tą laisvamanybės atributą likviduoti.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

Bet 1988-ųjų įvykiai viską vertė aukštyn kojomis. Per Lietuvą žygiavo Roko maršas, visur pleveno trispalvės, šurmuliavo mitingai. Žmones įsupo euforija. Pamenu savo tetą, buvusią partsekretorę, kuri entuziastingai mums pasakojo, kaip plodama rankomis bėgo pasitikti į jų miestelį užsukusių Roko maršo dalyvių. Pamenu, kai pas mus atvykę svečiai iš Rytų Vokietijos apstulbę dairėsi aplink, negalėdami patikėti tuo, ką mato, ir stebėjosi mūsų drąsa bei kalbomis. „Ne, pas mus taip dar nebus…“ Grįžę namo jie tiek gyrė Lietuvą, kad aplinkiniai stebėjosi: „Negi ten geriau negu Bundes Republik?“ Taip, geriau negu Bundes Republik, sakė mūsų draugai, net nenujausdami, kad vos už poros mėnesių tas laisvės vėjas atpūs ir pas juos, sugriaudamas Berlyno sieną.

EPA nuotrauka

Slaptieji 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo–Ribbentropo pakto protokolai buvo pasmerkti SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavime, į kurį išlydėjome savo delegatus. S. Loznica meistriškai atkūrė archyvinius kadrus, fiksuojančius nesumeluotas deputatų veidų išraiškas ir labai skirtingus jų pasisakymus. Nepavykus patvirtinti A. Jakovlevo komisijos parengto išvadų dokumento apie slaptųjų protokolų egzistavimą, dokumento priėmimu suinteresuotas M. Gorbačiovas paprašė A. Jakovlevo dar padirbėti. Šiam griežtai atsisakius, situacija pakibo ore, nes konservatyviausieji suvažiavimo deputatai teigė, kad negali tikėti tuo, ko nėra matę. Ir čia, kaip pasakoja V. Landsbergis, prie mikrofono priėjo kažkoks senukas, net ne deputatas, prisistatęs archyvaru, ir pareiškė, kad žino, kur laikomas tikras dokumentas, liudijantis apie slaptųjų protokolų perdavimą į V. Molotovo nurodytą archyvą. Tad SSRS liaudies deputatų suvažiavimui 1989 m. gruodžio 24 d. teko dantis sukandus pripažinti tuos protokolus kaip teisiškai nepagrįstus ir negaliojančius nuo pat jų pasirašymo momento.

Ką gali vienas nežymus žmogus, išdrįsęs stoti prieš galybę? Apie archyvarą senuką sužinojau tik iš filmo, tačiau apie Vilniaus Kuro aparatūros gamyklos darbininką, nepabojusį išsakyti SSRS valdovui slapčiausias lietuvių mintis, išgirdau dar 1990-ųjų sausį. Į Lietuvą atvykusį M. Gorbačiovą pasitiko minios žmonių, vyko spontaniški pokalbiai gatvėse, susitikimai su mokslo, meno ir kultūros žmonėmis. Nuvykęs į Kuro aparatūros gamyklą, M. Gorbačiovas pamatė paprastą darbininką Zenį Lisauską, rankose laikiusį plakatą su užrašytais žodžiais: „Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė“. M. Gorbačiovas jo paklausė, kokią nepriklausomybę šis turi galvoje. Z. Lisauskas atsakė: „Leninas sakė, kad nacija nacijai neturi diktuoti. Aš gimiau nepriklausomoje Lietuvoje ir turiu mirti nepriklausomoje Lietuvoje…“ Toks pokalbis išmušė iš vėžių Gorbačiovą, jis ėmė mostaguoti rankomis ir grasinti, kad bus sunku.

1990-ųjų kovo 11-ąją visa Lietuva buvo prilipusi prie televizijos ekranų, o aktyviausieji būriavosi prie Aukščiausiosios Tarybos, lydėdami į pastatą einančius deputatus. Ore dvelkė nuojauta, jog kažkas bus. Prieš lemiamą balsavimą dėl Lietuvos nepriklausomybės į tribūną pakilusi buvusi politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė palaimino ir padrąsino deputatus nukankintų ir ištremtų lietuvių vardu – atrodė, jog jos lūpomis kalba visa Lietuva…

Kovo 12-ąją vaikščiojau gatvėmis ir niekaip negalėjau suprasti, kas nutiko. Gatvės tos pačios, automobiliai, autobusai, sunkvežimiai, jomis riedantys, buvo su tais pačiais rusiškais numeriais, bet kažkas vis dėlto buvo ne taip. Žmonių veidai jau buvo kitokie. Tvyrojo džiaugsmas su šiokio tokio nerimo ir netikrumo šešėliu – mes laukėme Maskvos reakcijos. O Gorbačiovo reakcija į Lietuvos AT pirmininko V. Landsbergio kreipinį „Jūsų prakilnybe“ Lietuvos parlamentarų siūlyme „užmegzti nuolatinius gerus politinius ir ekonominius dviejų valstybių ryšius“ buvo audringa. Mūsų dangų raižė sovietinės armijos lėktuvai bei sraigtasparniai ir mėtė lapelius, raginančius atsisakyti laisvės, bauginančius nepritekliais. Buvo užimami pastatai, kariškiai gatvėse nuolat demonstravo šarvuočius. Vėliau imtasi ekonominės blokados, kuriai koją pakišo kiaurai sovietinę armiją persmelkusi korupcija: kuru kariškiai prekiavo išsijuosę. O mūsų šeima ir bičiuliai jį „susiorganizuodavo“ iš Baltarusijos.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

Ta keista padėtis tęsėsi iki 1991-ųjų sausio. Prieš Aukščiausiosios Tarybos valią kainų pakėlimą paskelbusi K. Prunskienės vadovaujama vyriausybė sukėlė didžiulį rusakalbių gyventojų nepasitenkinimą. Sausio 8 d. didžiulės minios, vadovaujamos „Jedinstvos“, apgulė Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Per radiją paraginti ginti savo išrinktos valdžios atskubėję vilniečiai susirėmė su įsiutusia minia. Mano sutuoktinis iki šiol atsimena, kaip susikabinę už parankių su kitais gynėjais prasiskverbė tarp puolančiųjų bei pastato sienos ir stūmė juos atgal. Deputatė Birutė Nedzinskienė paskelbė apie priimtą nutarimą atšaukti kainų pakėlimą, tačiau įvykių atsukti atgal jau nebepavyko.

Žmonės suprato, kad reikia gintis. Prie Aukščiausiosios Tarybos pradėjo rūkti laužai, visa Lietuva skubėjo saugoti laisvės. Sausio 10-ąją SSRS prezidentas M. Gorbačiovas, apkaltinęs LR Aukščiausiąją Tarybą siekiu atkurti buržuazinę santvarką, pareikalavo panaikinti visus priimtus „antikonstitucinius” aktus. Sausio 11 d. prosovietinių jėgų įkurtas vadinamasis Nacionalinio gelbėjimo komitetas paskelbė, jog „imasi atsakomybės už Respublikos likimą“. Tą pačią dieną buvo užimti Spaudos rūmai, krašto apsaugos pastatai įvairiuose Lietuvos miestuose, užgrobtas Vilniaus geležinkelio mazgas. Sustojo traukinys, vežęs vaikus iš Černobylio. Sausio 12 d. vadovauti kariuomenės veiksmams į Vilnių atvykęs SSRS gynybos ministro pavaduotojas generolas V. Ačialovas ir kariuomenės sausumos pajėgų vadas V. Varenikovas paskelbė karinę parengtį. Jau naktį Vilniaus gatvėmis judėjo šarvuočiai ir karinis transportas. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos ir radijo komiteto, Televizijos bokšto ir tarpmiestinės telefonų stoties.

Rasos Baškienės nuotrauka

Tą naktį likau viena namie su keturmečiu sūneliu. Visa šeima budėjo prie tarpmiestinės telefonų stoties. Apie pirmą valandą nakties išbudino baisus trenksmas ir šūviai. Sūnus išsigandęs klausinėjo, kas vyksta. Aš jau neprisimenu, kokiais žodžiais jį raminau, prisimenu tik paskutiniuosius Eglės Bučelytės žodžius gęstant televizijos ekranui, prisimenu, kaip nukrėtė šiurpas išgirdus, kad kunigas Robertas Grigas pasirengęs suteikti Atgailos sakramentą moterims Aukščiausiojoje Taryboje. Jaučiausi lyg spąstuose, pradėjo pykinti, purtė didžiulė baimė ir nežinia dėl artimųjų, jie parsirado tik paryčiais…

Prisimenu savo mamą, kuri tą sekmadienio rytą atėjo pas mus, apsivilkusi savo storiausiais kailiniais. Mes jau žinojome, kas nutiko, žinojome, kad yra sužeistųjų ir žuvusiųjų. O ji ramiai pasakė, kad eis prie Aukščiausiosios Tarybos, nes reikia gintis. Jai ten nuėjus netrukus visai šalia pražlegsėjo tankų kolona, žmonės ėmė giedoti „Marija, Marija…“ Tačiau puolimo nebuvo. Dabar jau niekas neabejoja, kad tankus ir „Alfa“ grupės desantą sustabdė tik faktas, jog šturmo atveju bus „daug mėsos“…

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

Tą naktį, norėdamas sustabdyti žudynes, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis bergždžiai stengėsi prisiskambinti Michailui Gorbačiovui. Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius kartu su visais Lietuvos katalikų vyskupais nusiuntė telegramą M. Gorbačiovui, protestuodami prieš sovietinės karinės vadovybės neteisėtumą ir žiaurumą, mušant ir žudant taikius Lietuvos piliečius. Vėliau M. Gorbačiovas prisipažins leidęs kariškiams elgtis „taip, kaip jie supranta“.

Stojus sąlyginei ramybei mąstydavau apie savo baimę žūti, dėl jos mane graužė kaltės jausmas. Nes žuvo ir buvo sužeista daug jaunų žmonių, mano bendraamžių. Galvodavau, ar pajėgčiau žvelgti į nutaikytą šautuvo vamzdį… Tomis dienomis ateitis atrodė visiškai neprognozuojama, tad mintyse save rengiau bet kam. Laidojome mūsų žuvusiuosius, stovėjome didžiulėse eilėse prie Sporto rūmų, norėdami atiduoti jiems paskutinę pagarbą. S. Loznica apie šias laidotuves sakė, kad jas stebint jau nebekilo jokių abejonių, jog tauta eis iki galo.

Apimtiems tokios šizofreniško neapibrėžtumo būsenos mums buvo lemta gyventi daugiau nei pusmetį. Rugpjūčio 1-ąją, itin karštą vasaros dieną, laidojome nužudytuosius Lietuvos muitininkus. Rugpjūčio 19-ąją sužinojome apie pučą Maskvoje; buvo baisu, bet, per televiziją pamačius tuos kelis „pučistus“ papilkėjusiais veidais ir drebančiomis rankomis, baimė dingo. Ją pakeitė pyktis – tai ką, šitie tipai vėl mus temps atgal į praeitį?!

Numalšinus pučą, įvykiai skriejo nesuvokiamu greičiu. Kariškiai išvyko iš užimtų pastatų, pasaulis pripažino mūsų nepriklausomybę, 1993-iųjų rugsėjo 1 d. sovietinė kariuomenė apleido mūsų žemę.

***

Ar nesigailite, kad jūsų gyvenimas taip susiklostė, filmo pabaigoje Pasakotojo paklausė Režisierius. Atsakydamas Pasakotojas tik pacitavo vienos vaikiškos knygutės herojaus – meškiuko Rudnosiuko mintį: „Viskas būtų buvę neblogai, jei ne tas gyvenimas…“

Pasaulinė režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ premjera vyko praėjusių metų lapkritį Tarptautiniame kino festivalyje IDFA, Amsterdame, kur pagrindinėje konkursinėje programoje pelnė du apdovanojimus – pagrindinį festivalio prizą, taip pat už geriausią montažą buvo apdovanotas šio filmo montuotojas Danielius Kokanauskis. Lietuvos kino teatruose juosta bus pradėta rodyti sausio 13-ąją.