2020 06 05

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

V. Mačernio kūryba – su genijaus dvelksmu

Vytautas Mačernis – studentas. 1939–1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Šiandien, birželio 5 dieną, Vytautui Mačerniui būtų suėję 99 metai. Kitais metais Lietuva plačiai ir su meile paminės amžinai jaunu išlikusį savo mylimą, didelio talento poetą. Visa negausi jo kūryba persmelkta tikru ir natūraliu jauno genijaus dvelksmu. Tikiu, kad 2021 metai bus paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais.

Dvidešimt ketvirtuosius ėjusio Vytauto gyvybę Žemaičių Kalvarijoje pakirto rusų tanko paleisto užtaiso skeveldra. Jau nebėra gyvų jo amžininkų bei artimųjų, kurie jį prisimintų kasdienybėje, palinkusį virš rankraščių, mačiusių jį vaikštantį su knyga gimtosios Šarnelės palaukėmis.

Prieš penkerius metus mirė poeto sesuo Valerija Šilinskienė, jaunystės laikais bene geriausiai iš artimųjų supratusi jo sielą. Ištekėjusi kurį laiką gyveno vyro tėviškėje, vėliau nusipirko namą ir įsikūrė Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.). Netoli Valerijos namų, už kalnelio, stovi koplyčia „Jėzus sutinka šv. Veroniką“, prie kurios 1944 metais spalio 7-ąją žuvo brolis Vytautas. Už keturių kilometrų – gimtasis Šarnelės vienkiemis, ligi šiol vadinamas Mačernine, kur kalnelyje už sodybos palaidotas poetas. Dabar čia, Šarnelės vienkiemyje, gyvena ir ūkininkauja poeto brolio Aloyzo sūnus Vytautas Mačernis. Teisingiau – jo šeima, nes pats Vytautas uždarbiauja Anglijoje.

Prisimenu vienintelį apsilankymą poeto sesers Valerijos namuose Žemaičių Kalvarijoje. Tą vasarą buvo minimas poeto devyniasdešimtmetis, surengta literatūrinė ekspedicija į Vytauto Mačernio tėviškę Šarnelę. Pirmiausia užsukome į nepaprasto grožio Žemaitijos miestelį su garsiosiomis Kalvarijų koplyčiomis. Susiradome linksma mėlyna spalva dažytą medinį namą. Čia, vėsioje, vasarą nekūrenamoje virtuvėje su ilgais, plačiais suolais ir baltai apdengtu stalu susitikome su poeto seserimi Valerija.

„Sunku apsakyti, kaip Vytautas mylėjo tėviškę. Užlipęs ant tos kalvelės, kur dabar guli, apžiūrėdavo savo laukus. Jis ten kartais rašydavo ir skaitydavo. Seniau nebuvo medžių, aš iš kiemo matydavau jį ten sėdintį, – žemaičiuodama pasakojo V. Šilinskienė. – Po Vytauto mirties visus jo rankraščius užkasiau po žeme daržinėje. Buvo tuščias jos galas. Su bernu palaidojom į vieno metro gylį. Užėjo rusai. Toje vietoje pasistatė virtuvę, kūreno ugnį. Kareiviai pylė vandenį. Po kiek laiko atvažiavo Bronė Vildžiūnaitė ieškoti Vytauto rankraščių. Atkasėm, bet viskas buvo subėgę vandeniu. Ji bandė juos džiovinti, bet buvo neįskaitoma.“

Valerija daugelį metų prižiūrėjo anksti žuvusio brolio Vytauto kapą. Išleidę į gyvenimą vaikus, abu su vyru Zenonu atsikėlė į Žemaičių Kalvariją, kad arčiau būtų gimtoji Šarnelė, kur yra brolio amžinojo poilsio vieta. Dažnai čia atvažiuodavo abudu – patvarkyti kapelį, palaistyti gėles.

„Esu dėkinga savo vyrui Zenonui, kad jis man padeda, nebara už išlaidas – juk abu gauname menkas pensijas, – sakė Valerija. – Reikia samdyti žmogų, kad nuvežtų prie kapo, kaskart perkame gėlių. Ankščiau to kapelio niekas nežiūrėjo. Net tvorelės nebuvo, tad ir palaidi gyvuliai užklysdavo. O man visą gyvenimą tas kapas gildė širdį – taip mylėjau Vytautą. Traukdavo čia pabūti, prisiminti jaunystę – kad ir varganą, bet brangią.“

Literatūros vakaras Panevėžyje. Vytautas Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Iš kairės pirmoje eilėje: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis. Antroje eilėje stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. Vilnius, 1942 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Vytautas Mačernis su Pauliumi ir Juozu Jurkais 1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Vytautas Mačernis su bičiulėmis 1944 m. vasarą. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Valerija būdavo nepatenkinta, kad atsiranda perdėm uolių kapo tvarkytojų, kurie sugadina jos darbą. „Buvau Vytauto galvūgaly pasodinusi vijoklinę rožę, labai graži suaugo, bet kažkas ją išpjovė, mat sumanė pastatyti didelį kryžių. O jis visai nederėjo prie kuklaus paminklėlio. Tiems katalikams parūpinau Dievo mūkelę ant paminklo, o kryžių iškėlėme. Jeigu jie nori, tegu įkelia į pušį, bet čia jis netinka“, – kalbėjo griežtoką ir tiesų motinos būdą paveldėjusi Valerija. Prisipažino, kol esanti gyva ir turinti sveikatos, brolio kapaviete nori rūpintis ir tvarkyti pati.

Anksčiau Šarnelė buvo didelis kaimas. Čia gyveno visi didžiažemiai ūkininkai. Todėl visi ir buvo ištremti. 1945-ųjų pavasarį poeto motina Elžbieta Mačernienė buvo ištremta į Kareliją. „Aš viena nuo keturiolikos metų vargau su keturiais broliais, – prisiminė Valerija. – Ir bado, ir visko matėme. Gyventi leido savo namuose, davė du kambarėlius, o kituose gyveno svetimi. Turėjome karvę, upelis buvo netoli – prisigaudydavome žuvų. Vasarą grybaudavome, uogaudavome. Vis ne svetur, o namie.“ Tačiau 1950 metais ir ji buvo ištremta į Krasnojarską, kur išvargo devynerius metus. Čia susipažino ir susituokė su Zenonu. Pirmoji duktė Vitalija gimė tremtyje. Grįžus į Lietuvą, šeimoje atsirado dar trys vaikai – Virginija, Antonijus ir Naktis. Jauniausiajai dukrytei vardą parinko iš brolio eilėraščio, kuris buvo cikle „Žiemos sonetai“: „Pasiilgau savo mylimos dukrytės,/ Ji vadinasi Naktis./ Jos plaukiukai tamsūs, ant akių užkritę/ Kaspiniukais papuošti…“

„Tik plaukų spalva neatitiko, nes mūsų Naktelė buvo šviesaus gymio, o taip viskas kaip tame eilėraštyje. Dukra augdama buvo meili ir valiūkė“, – kalbėjo Zenonas – mielas, ramus, taikus žmogus, prisimindamas, kiek abu su Valerija turėjo vargo, parinkę netradicinį vardą dukrai, kol sutvarkė jos gimimo dokumentus: darbuotojai nenorėjo registruoti tokio negirdėto ir keisto vardo. Dabar Naktis Vaitkienė gyvena Kuliuose, su vyru užaugino ir išleido į gyvenimą sūnus Vytautą ir Liną bei dukrą Alvydą.

Mačernių šeimą nuolatos persekiojo nelaimės. Būdamas pačioj jėgoj ir labai reikalingas gausiai šeimai, žuvo tėvas Vladislavas Mačernis, našlaičiais palikęs 13 vaikų. Jį subadė penkiametis bulius, kurį laikė savo ūkio bandoje ir su kuriuo būdamas išgėręs mėgdavo „eiti imtynių“ – paimdavo bulių už ragų ir galynėdavosi. Tačiau vieną kartą toks žaidimas su buliumi baigėsi tragiškai. Tai atsitiko dar prieš karą. Po šešerių metų, 1944-aisiais, žuvo Vytautas. Jauniausias sūnus Antonijus mirė būdamas 33 metų. 1948 metais ties Plateliais žuvo į mišką pasitraukęs Vladas Mačernis – vyriausias Mačernių sūnus. Likę gyvi buvo ištremti į Sibirą. Poeto motina buvo tremiama net du kartus. Tačiau išlaikė tremties negandas ir grįžo į Šarnelę, kur mirė 1972 metais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras: staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos poetinės karjeros zenite vos dvidešimt ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažin kaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nesuvokiama paslaptimi, tam tikra ženklų bei užuominų sistema, kurios esimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant. Todėl man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale jau tada buvo kažkas būdinga visiems anksti mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas gyvam tebesant – tarsi paties likimo atlyginimas, ciniškas atlyginimas už tai, kad jam tik taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais“.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Poetas nuolat sugrįžta į tą žemę – į gimtą namų tylą, kuri yra Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę. Šarnelė – kelio galas.

Iš didžiojo pasaulio sugrįžta į riešuto kiautą. Ten, už žemaitiško kaimo ribų, jis ieškojo žinių versmių, išsiilgęs ėjo į susitikimus su išminčiais, godžiai klausėsi besimainančio, daugiabalsio pasaulio bylos; ten – geidė pasotinti savo begalinį smalsumą. Išskėtęs rankas ir sutelkęs mintis jis ieškojo, rinko, kaupė, globė, artino į save – ir nešėsi čionai, į kauburiuotos žemės lopinėlį. Ten – imti, čia – būti. Įsiklausyti į save, į žemę, į visatos aukštybę – ir pasakyti žodį, prabilti.

Tomas Sakalauskas

***

Vaikystę Mačernis praleido daugiausia savo senelės („Vizijose“ vadinamos senole) globoje. Tėvas ir motina, abu visiškai skirtingų charakterių bei palinkimų žmonės, abu ryškūs individualistai, visą laiką jam pasiliko tam tikra prasme tolimi, tarsi anie kilmingi Annabel Lee giminės. Visa tai, ką aš čia pasakoju, pabrėžiu, remiasi ne kokiais objektyviais duomenimis, bet paties Mačernio pasakojimais. Realybė būna visiškai kitokia ir žymiai dalykiškesnė.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Kelias iš Žemaičių Kalvarijos į Barstyčius veda per Šarnelę, dalydamas ją į dvi dalis. Mačernių sodyba dunkso pačiame kaimo gale, šiauriniame pakrašty.

Žemės paviršius, kuris teko senajai Šarnelei, susideda iš kalvų ir daubų. Aplink tuos kalvotus sambūrius plyti platūs duburiai. Šarnelės laukuose jų keletas: Ertenio ežero duburys, prie Šarnelės pilies kalno vėl duburys, o į vasaros rytus – įspūdinga Žemgrindos pelkė. Tuose duburių kloniuose lygu ir erdvu. Pelkėmis iškloti jų dugnai. Tų duburių suremta ir iškyla aukštoka gražių kalvų šeimyna, kuri tarsi priklauso poetui, nes jis šalia jos gimė, augo, gražiausius pajautimus čia savyje atrado ir užrašęs paliko, o vienoje šių kalvelių ir pats jaunas atgulė.

Česlovas Kudaba

***

Vytautas Mačernis rašyti eilėraščius pradėjo gimnazijoje, kur jo pirmuosius kūrybinius žingsnius rūpestingai sekė literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, subtilios dvasinės kultūros žmogus. O pirmąsias filosofines pamokas jam davė kapelionas Petras Patleba, globojęs poetą po tėvo mirties. Jau tada aiškiai jausdamas sielos polinkį į refleksiją, Mačernis stengėsi suformuoti savo etinę ir estetinę programą, kuri tuomet ieškojo atramos krikščioniškoje pasaulėjautoje. Tokiai poeto orientacijai įtakos turėjo iš namų atsinešta tradicija ir kapeliono autoritetas. Jo paskatintas, Mačernis įsitraukia į ateitininkų veiklą, net jiems vadovauja. Mačernis, jausdamas savyje bundančias kūrybines galias, norėjo, anot Alfonso Nykos-Niliūno, savo poezija „gyventi kartu su žmogumi, vadovauti jam ir turbūt net jį išganyti“.

Aldona Kruševičiūtė

***

Šarnelėj užgimė Vytauto Mačernio poezija: iš 209 mums žinomų jo eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėj. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais. Nusigręžęs nuo aistrų, nuo kūno pagundų ir vilionių, su išsaugotų „vakaro jausmų sauja“ jis ryžtasi išeiti į Vakarus – „už Heraklio stulpų, ten, kur pasaulis prasitęsia be žmonių“. Kaip paukštis atsiskiria nuo būrio, išmeta juodas plunksnas ir pasukęs atgal skrenda vienas.

Atsiskyręs ieško žodžio. Surastas žodis tveria pasaulį.

Tomas Sakalauskas

***

Vytautą Mačernį ir jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją iš dalies apgaubė net savotiškos poetinės legendos, kurios turėjo nemažai realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų, poeto bičiulių, pasakojimų. Taip pat ir iš asociacijų, kurias sukeldavo Mačernio laiškai ir jo eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų. Tų nuorašų istorijos pradžia tokia: vokiečių okupacijos metais daugelį Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius daugybę savo eilėraščių padovanodavo bičiuliams. O kai vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą, Mačernis sugrįžo į savo tėviškę – Šarnelės vienkiemį netoli Žemaičių Kalvarijos. Ten gyvendamas kartu su laiškais mėgdavo pasiųsti draugams naujai parašytų eilėraščių. Tai ypač buvo būdinga 1943 – 1944 metų laikotarpiu. Kai kuriems draugams jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi – ypač moksleivių, studentų ir jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu Vytauto Mačernio poezija, rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais, plačiai pasklido po Lietuvą dar iki netikėtos jo mirties…

Eugenijus Matuzevičius

***

Vytautas rašė palyginti nedaug, sunkiai prisiversdamas imtis plunksnos, be to, kaip jis sakydavo, kiekvienas jo kūrinys esąs nuodėmė – išniekinimas to, ką jis mato, nes išreikšta žodžiais jo vizija neturinti nė dalies to grožio, kurį jis mato.

Juozas Jurkus

***

Tikruoju poeto debiutu laikytinos „Vizijos“, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių literatų kūrybos. Juose Mačernis yra tipiškas nepriklausomybės periodo poetų kartos, o kartais ir jos epigonų, kaip Kazys Zupka ir Mykolas Linkevičius, epigonas. Nežiūrint kai kurių ryškesnių įgimto talento apraiškų (autentiškesnis nuoširdumas, daugiau intelektualinės rimties), vis dėlto tai yra tipiška papievių, čiobrelių ir vosilkų poezija, niekur neprašokanti stereotipinių jos štampų lygio. Tad šių pirmųjų eilėraščių perspektyvoje Mačernio žygis į estetinį „Vizijų“ pasaulį įgyja ypatingos reikšmės ir prasmės. Pirmiausia tai buvo išsilaisvinimo žygis.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Tokie žmonės ateina tragiškumo ženklu pažymėti. Vytautas skubėjo dirbti, kurti, mokytis ir tai tarytum patvirtina šį teiginį.

Paskutinio gyvenimo penkmečio kūrybos pluoštelis savo menine verte ir filosofiniu gilumu daug kam būtų ir dešimtmečio pasididžiavimas. Ne tuščiai jis teigė: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitinu geriausiais žemės vaisiais.“ Užtat ji augo greitai ir buvo didelė. Tačiau vienintelis tą valandą paleistas pabūklo šūvis ją kliudė. Per daug aukštas buvo šis dvasinis švyturys.

Prisimenu jį visada susimąsčiusį. Atrodo, lyg šypseną namie pamiršęs. Galbūt mes, jaunesnieji moksleiviai, atrodėme didesnio dėmesio neverti. Smulkus mailius – nenuspėsi kokia žuvis išaugs. Tai ne vyresniojo išpuikimas, bet užsidarymas, susikaupimas. Todėl mes, mažesnieji, anuomet norėdavom pasistiebti, pažiūrėti, kokia gelmė slepiasi jo akyse, laukdavom pakantumo ir dėmesio sau. Bandydavom vaikščioti rimti, susimąstę. Kaip Mačernis.

Ne sykį smalsaudavau, kokias knygeles Vytautas bažnyčioje skaitydavo. Į maldaknyges nepanašias nei formatu, nei storumu. Šalia stovėdamas pamažu įsitikinau, kad jos filosofinio turinio – apie Dievą, žmogaus būties prasmę, pasaulėžiūrą. Buvo aišku, kad jam nebūdinga poteriauti, mechaniškai skaityti prieš šimtmečius sukurtas litanijas, maldas. Jis kitaip stengėsi įsilieti į vykstantį prie altoriaus liturginį aktą, rasti savitą kelią į dievybės supratimą, bendravimą. Dėmesingai išklausydavo sumos pamokslus, ypač tada garsėjusių vienuolių pamokslininkų. Jų platus išsilavinimas ir religinės pažiūros buvo Vytautui įdomios.

Leonas Brazdeikis