V. Padimanskaitės tapybos paroda „Durys“ Bernardinų galerijoje

„Durys man yra skirtis tarp jaukaus ir pažįstamo ir tarp svetimo ir nežinomo. Kartais rakinu duris, kad grįžčiau, o kartais pro jas išeinu. Šioje parodoje rodau paveikslus, kurie nutapyti bandant atsispirti, ieškant naujų motyvų bei derinių. Kai pastebiu, jog jau esu grįžusi namo ir besėdanti patogiame krėsle, iškart suimu save už pakarpos ir vėl leidžiuosi į klajones.

Man rūpi vaizdiniai žaidimai, atradimai, sąskambiai, tad sugalvojau pažiūrėti, kas liks, kai atsisakysiu jau pamėgtos simbolikos. Kai nenupiešiu augalinių motyvų, kai nepasirinksiu įprastai naudotos faktūros, kai pakeisiu – šiuo atveju smarkiai padidinsiu – formatą. Kai rinksiuosi ne vien tas spalvas, į kurias pastaruosius penkerius metus tiesėsi ranka, bet ir iki šiol ignoruotus pilkšvus, pastelinius tonus.

Panorau pažiūrėti ir apsičiupinėti, ar, atsisakius pagrindinių įprastų priemonių, drobėje dar lieka kokia nors atpažįstama ir identifikuojama Vandos dalis, o jei lieka, tai kokia – didesnė ar mažesnė. Siekdama išsiaiškinti, kartais užsimirštu ir plaukiu kaip kokie vasaros debesys – vieną sekundę matyti vienoks pavidalas, kitą – kitoks, o ilgiau užsižiūrėjus – tik abstrakcijos ir beformiai draiskalai.

Vis dėlto, man regis, šiuose paveiksluose nėra viskas taip nevaldoma – kaip ir anksčiau, paisau kompozicinių niuansų, nors ir sumažindama siužeto svarbą, konstruoju akiai priimtiną vaizdą, bet kuo jis įkrautas, kokia elektra ar kita varomąja energija, teks klausti menotyrininkų, prašyti, kad jie savo meno radarais ir kitais prietaisais paveikslus pamatuotų, patikrintų, ar gyvi“, – pasakoja V. Padimanskaitė.