V. Papievis: „Atrodė, kad tramdomaisiais marškiniais apvilktas Paryžius niekada iš jų neišsiverš“

Šventė, kuri nesibaigia, virto mirusiu miestu – tokia paralelė, padiktuota Paryžiuje jau beveik tris dešimtmečius gyvenančio rašytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato VALDO PAPIEVIO, tiksliausiai apibūdina šio miesto ritmo kismą.

O kaip Paryžiuje per karantiną, nulemtą COVID-19 pandemijos, jautėsi pats rašytojas?

Tik prasidėjus karantinui visiškai atsitiktinai internete perskaičiau Jūsų romano „Ėko“ fragmentą, kuris pasirodė gana apokaliptinis, tačiau priminęs kaip tik būtent tokį Paryžių, kokį teko kovo viduryje palikti – ištuštėjusį ir be apčiuopiamos žmogiškosios gyvybės ženklų. Kaip į šitą tekstą žiūrite dabarties įvykių akivaizdoje? Kas jį apskritai anuomet įkvėpė parašyti?

Tai buvo laikas, kai man labai norėjosi rašyti, bet nieko parašyti negalėjau – tik padrikos mintys ir padriki jausmai, jokių vaizdinių, nė sakinių. Ir pasiguodus viena pažįstama dailininkė pataria: „Kodėl negalėtum škicuoti kaip aš? Rašyti bet ką. Paprasčiausiai kurti vaizdus, portretus vien tam, kad rašytum.“

Vieną dieną pasiėmiau kompiuterį ir išėjau ant laiptų prie savo kaimyninio Cluny – Viduramžių meno – muziejaus. Rašysiu apie tai, ką matau aplink save. Betgi aplink nieko nevyksta. Rugpjūtis, kai Paryžius tuščias kaip niekada – visi išlėkę atostogauti. O ir turistų po 2015-ųjų lapkričio pasikėsinimų beveik nebėra. Ir staiga jausmas, kad viskas byra į nieką, tuštuma ne tik manyje, bet ir visuose mumyse. Intuityviai ėmiau rašyti apie fiziškai griūvantį miestą, tik vėliau supratau, jog tai – mūsų vidinio griuvimo metafora. Griuvimo, seniai prasidėjusio. Tarsi savaime prie personažo atsirado šuo, kurio vardas Ėko, buvusio gyvenimo aidas, o gal tik ataidas. Taip pasirašė tarytum apsakymas, lyg be pabaigos.

Nežinau, o gal nebeprisimenu, kaip ir iš kur atsirado literatūrinė mistifikacija, jog tai – romano fragmentas. O gal tai ir nebuvo mistifikacija – iš tikrųjų šį savo récit norėjau pratęsti. Bet kiek gali rašyti apie griūvantį miestą, po kurį tavo personažas su šunimi klaidžioja? Jaučiausi pats save įsistūmęs akligatvin. Kas toliau?

Ir staiga praėjusį rudenį apėmė nuojauta, kad šiame mieste, mūsų viduje jau sugriuvusiame, dar kažkas atsitiks. Net ne nuojauta, o keistas nerimo virpulys, tik po odos plaukelius vaikštantis. Nors nė įsivaizduoti neįsivaizdavau, kas dar tokio po teroro išpuolių, Dievo Motinos katedros gaisro Paryžiuje, o ir pasaulyje galėtų nutikti. Kaip turbūt nė vienas iš mūsų.

Taip, visi kalbėjome apie klimato kaitą, betgi tai – tolima ateitis.

Bet tų dienų nerimas iš mano vaizduotės išplukdė kitų veidų, tie kiti personažai ėmė gyventi savo gyvenimus.

Staiga – karantinas.

Negaliu neprisiminti ir kitos gana pranašiškos Jūsų minties: „Didžiausi dalykai tavo gyvenime vyksta, kai nieko nevyksta.“ Manau, ji kaip niekad aktuali šiandien. Kaip dabar šią frazę pakomentuotumėte?

Sako, kad tokio Paryžius, koks buvo griežtojo karantino sąlygomis, nė per karą nebuvo, tokio jo kartų kartos nematė, gal toks jis išvis niekad nebuvo. Nieko nevyksta, viskas uždaryta, sustingę, pavasaris, oras gražus, bet ant Liuksemburgo sodo žolės tik per tvorą gali pagulėti. Upės srovės nesustabdysi, bet ir upę, pasirodo, gali uždaryti. Taip, iš tiesų, lyg nieko nevyksta, kartu vyksta labai daug. Sykiu laiko pabūti su savimi irgi, atrodo, buvo atsiradę daugiau. Įsiklausyti į save ir pasaulį, apsvaigti nuo grožio, vystančio ir kaskart atsinaujinančio, atsidurti akistatoj su laikinumu – tai išbandymas. Palaimingas ir be galo sunkus. Kaip ir klausimas: ką aš čia veikiu, ką mes visi su tuo, kas aplink mus, darome?

Liūdna tik tiek, kad jokių koordinačių ašių neperbraižėm ir neperbraižysim. Be šio laikino viruso, kurio mes vis tiek kaip nors atsikratysime, yra ir ekonominis – finansinis vėžys, jau turbūt neišgydomomis metastazėmis išsikerojęs. Tik ką aš čia šneku, juk šis vėžys – turbūt mūsų ir pasaulio, kurį susikūrėme, – išgyvenimo sąlyga.

Nors ir kaip būtų liūdna, vis dėl to nemanau, kad šis karantinas ką nors būtų pakeitęs – ar išoriniai apribojimai, tokie, kokie buvo ar tebėra, gali pakeisti mūsų vidinius gyvenimus? Ne aplinkybėmis, o iš esmės. Tie, kurie bėgome į savo gyvenimus, taip į juos bėgsime, tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuo jų bėgome, taip nuo jų bėgsime, tie, kurie pro juos bėgome, taip pro juos ir prabėgsime.

Kaip ir kuo gyvenote, kaip jautėtės kaip kūrėjas, kai, rodos, buvo apribota viskas, net išėjimas pasivaikščioti palei mėgstamą Seną?

Per du mėnesius griežtojo karantino nemačiau nė vieno žmogaus, išskyrus sesę ir praeivius gatvėse ar pirkėjus – parduotuvėse. Su šiais nepažįstamaisiais tik prasilenki, daugiausia – pasisveikini, linktelėdamas galva. Bet uždarius visas žaliąsias erdves man jų galbūt daugiau nei žmonių trūko – su žole, medžiais ar upe internetu nepabendrausi. Galiausiai ir internetu su žmonėmis man truputį pabodo bendrauti.

Ilgainiui susigyvenęs su tokia nepakeliama būties lengvybe pasijutau, lyg būčiau išvažiavęs į Užburtą kalną. Į sanatoriją, kurioje aš – vienintelis pacientas. Iš pradžių buvo truputį baugu, po to vis labiau pradėjo patikti. Ir kai iš jos mane kažkas nusprendė paleisti, aš jau nebenorėjau iš jos išvažiuoti. Ištiko Sraigės sindromas.

Ar perfiltruojate tai, kas vyko ir tebevyksta, per savo kūrybos prizmę? Kokias mintis, jausmus tai kelia?

Kai pradėjau rašyti „Ėko“, sakiau sau, kad per daug leidau įsibėgėti vaizduotei. Gerai, tebus tai distopija. Pirmomis karantino dienomis vaikštant visiškai tuščiomis Paryžiaus gatvėmis kartais kildavo įspūdis, jog vaikštau po savo paties parašytus puslapius. Sykiu: oi, kaip toli tikrovė pralenkė tavo vaizduotę. Tuo pat metu smelkė mintis: „Kad gyvenome laimingus laikus, sužinome tik jiems pasibaigus.“ Bent jau iš pradžių atrodė, kad uždarytas, užkaltas, tramdomaisiais marškiniais apvilktas Paryžius niekada iš tų tramdomųjų marškinių jau neišsiverš.

Ar iš apribojimų gali kas nors gimti? O gal rašote naują kūrinį?

Negalėjau susikaupti skaityti. Muzika erzino. Filmų taip pat negalėjau žiūrėti – vėl tas pats ekranas, prie kompiuterio ir taip praleidžiu valandų valandas. Viskas, ką galėjau daryti, buvo valkiotis gatvėmis. Arba rašyti. Gal iš pykčio ant tikrovės, antrą kartą pralenkusios mano vaizduotę? Buvau sumanęs „Ėko“ tęsinį, užsidegė katedra, visa, ką buvau susigalvojęs, su griūvančiu špiliumi irgi sugriuvo. Susigalvojau, kaip galėčiau kitaip tęsti, virusas mano susimanytą voratinklį iš naujo išardė.

Bet veikiau ne, jokio pykčio nebuvo. Tikrovei mano vaizduotę ant menčių antrą kartą paguldžius nusiraminau – rašiau tik tam, kad rašyčiau. Ir man jau nebebuvo svarbu, ką parašysiu, rašymas – kaip išgyvenimo būdas. Dar nė neskaičiau, ką tomis dienomis ir naktimis prirašiau.

Per karantiną Paryžiaus gatvėse atsirado labai daug bėgikų. Parkai, sodai uždaryti, jiems liko tik gatvės. Mano gatvė buvo rašyti. Kaip mintyse klausdavau tų bėgikų, o kurgi jūs bėgate – nuo savęs ar į save, taip klausdavau ir savęs – o kurgi tu pats bėgi? Turbūt kaip ir jie – tuo pat metu ir nuo savęs, ir į save. Kitaip sakant, į niekur.

Galbūt šis laikas kaip tik mums buvo skirtas tam, kad, Jūsų žodžiais tariant, atsivertų aukštieji mūsų gyvenimo akimirksniai, egzistenciniai akimirksniai, atsiskleistų gyvenimo grožis, kurių įprastoje kasdienybės tėkmėje tiesiog nepastebime, nes mūsų gyvenimo tempas verčia visa tai tiesiog prabėgti nė nestabtelėjus?

Kad išgyventum tokius akimirksnius, karantinų nereikia. Nors ir kokį gyvenimo tempą būtum sau susikūręs, užtenka sekundę sustoti, į save įsiklausyti ir apsidairyti. Tik tiek, kad šis visą pasaulį apskreitęs drugys prie kiekvieno iš mūsų priartino mirtį. Teroro aktai, gaisrai, uraganai – kažkur ten, toli. Ir staiga mirtis ima vaikščioti po tavo paties odos plaukelius, švelnus priminimas: ji – prie pat, ji – tavyje.

Nors ir kaip būtų liūdna, vis dėl to nemanau, kad šis karantinas ką nors būtų pakeitęs – ar išoriniai apribojimai, tokie, kokie buvo ar tebėra, gali pakeisti mūsų vidinius gyvenimus? Ne aplinkybėmis, o iš esmės. Tie, kurie bėgome į savo gyvenimus, taip į juos bėgsime, tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuo jų bėgome, taip nuo jų bėgsime, tie, kurie pro juos bėgome, taip pro juos ir prabėgsime.

Ar kada nors susimąstėte, kad Paryžius iš nesibaigiančios šventės gali tapti mirusiu miestu?

Prisimenu pirmosios karantino dienos vakarą, kai naivuolis, kaip man įprasta, išėjau pasivaikščioti. Aplink mano namus – nė vienos pravažiuojančios mašinos, nė vieno žmogaus. Atrodo, kad visas Paryžius – tik tau. Bet nuo tokios begalinės dovanos mane apėmė siaubas, apsisukau ir – namo. Dar niekada taip greitai įvijais laiptais nebėgau į savo palėpę.

Jau sakiau, kad Paryžius, koks du mėnesius buvo, tikriausiai dar niekad nebuvo.

Draugams siunčiau linkėjimus iš mirusio miesto.

Vienintelis iš reanimacijos palatos pasigirstantis vilties pulsas tebuvo kasvakar, aštuntą valandą, pro langus, iš balkonų nuaidintys plojimai – dėkojant visiems, kurie mums padeda.

Hemingvėjus: „Paryžius – šventė, kuri visada su tavimi.“ Enrique Vila-Matas: „Paryžius niekada nesibaigia.“

Atrodė, aidų ataidai.

Ir staiga išgirdau: „It was a beautiful time…“

Ta ant suoliuko sėdinti pagyvenusi moteris, vilkinti balta palaidinuke pūstomis rankovėmis ir juodu švarkeliu, dainą, kurios tęsinio neatsimenu, dainavo taip ilgesingai, kad jautresnės sielos žmogus galėjo ir apsiverkti. Ir kartojo, kartojo. Kai trečią kartą jai baigus ėmiau ploti, ji man nusišypsojo ir tarė:

– Šitas karantinas mano krūtinę ir širdį taip slegia, kad tik dainuodama iš savęs išsilaisvinu.

Ir jai labai grakščiai nueinant jos vos ne balerinos žingsneliai dygsniavo: Paryžius vis tiek liks švente, kuri niekada nesibaigia.