2021 01 13

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

V. V. Landsbergio „Žalčių karalienė“ – ritualinis mito išgyvenimas

Skulptūra.
Roberto Antinio skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ (1960 m.) Palangos botanikos parke. Wikipedia.org nuotrauka

Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, išgyventą prieš trisdešimt metų ir jau dvidešimt devynerius prisimenamą, verta mąstyti apie laisvę, dėl kurios šiandien Lietuvoje nebereikia kovoti fiziškai, kurią reikia stiprinti minties ir žodžio galia, kuria reikia gyventi puoselėjant, saugant ir skleidžiant giluminę jos idėją bei tas vertybes, kurios sudygsta ir išauga laisvės žemėje.

Prisiminimas yra tam tikras ritualas, kuriuo kas kartą vis iš naujo įprasminame savo tapatybės mitą, kuriame užkoduoti mūsų savasties ženklai, išliekantys per amžius, bylodami mūsų istoriją, išgrynintą dvasiškai.

Mitas yra tam tikra žmonių bendruomenės „nekalbama kalba“, ne pasakojamas gyvenimas, o gyvenimas, kuris yra pačioje bendruomenėje, kiekvieno jos nario esatyje, todėl mitas yra tiesiog savaime suprantamas. Viena mito apraiškų yra liaudies pasakos, kurių temos, istorijos – pažįstamos ir atpažįstamos, jos perduodamos iš kartos į kartą kaip vienijančios patirtys, laiko tėkmėje tampančios tapatybės kodais. Tačiau norint, kad visa tai gyvuotų, pravartu peržiūrėti, pergalvoti, sekti naujai, šiandienos kalba.

Portretas.
Vytautas V. Landsbergis knygos „Žalčių karalienė“ pristatyme 2019 m. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Vytauto V. Landsbergio „Žalčių karalienė“, pokario pasaka (Vilnius: „Dominicus Lituanus“, 2019 m.) yra puikus pavyzdys, kaip tautą vienijančios bendrųjų išgyvenimų patirtys ir folklorinis mitas susipina ir kalba šiandienos jaunajai kartai, primindamas būtąjį laiką, o kartu ir liudydamas dabartį kaip tam tikrą praeities žmonių patyrimų aidą, kuris nuvilnys ir išliks būsimajame laike, kaip pokario partizanų karas, kaip sausio 13-osios Laisvės gynėjų diena, kaip šiandienos įvykiai, įsirašantys istorijos audinyje, tampantys lietuvių tautos mito sandais.

V. V. Landsbergis – daugiau nei dviejų dešimčių knygų autorius, daugiausia rašantis vaikams, ne kartą jo kūriniai pripažinti metų geriausiais: „Rudnosiuko istorijos“ – 1994-ųjų metų knyga vaikams; „Arklio Dominyko meilė“ – 2004-ųjų metų knyga vaikams; „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ – 2011-ųjų metų knyga vaikams.

V. V. Landsbergio „Žalčių karalienė“ (redaktorės Erika Urbelevič ir Ilona Ežerinytė) įvardinta kaip pokario pasaka, nes pasakojama istorija sugrąžina į pokarį – 1945–1956 metus. Lietuvoje šis periodas žinomas kaip partizanų karo laikas, kurio autentiką V. V. Landsbergis atkuria partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiais, taip pat gausiai pasitelkdamas kitą partizanišką lektūrą. Tačiau iš tiesų kūrinyje yra daugiau laiko arba laiko išvis nėra. V. V. Landsbergis savai pasakai telkiasi lietuvių tautos mitą apie Eglę žalčių karalienę, kuris pastaruoju metu sulaukia daug menininkų dėmesio: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2015 m. lapkričio 20 d. įvyko Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ (pirmasis pastatymas – 1960 m.; antrasis – 1976 m.; trečiasis – 1995 m.) naujojo pastatymo premjera, kurios autorius – britų choreografas George’as Williamsonas; 2019 m., minint Eduardo Balsio 100-ąsias gimimo metines, kompozitoriaus sukurto baleto savąją versiją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įprasmino choreografas Martynas Rimeikis; minėtina ir Oskaro Koršunovo teatro „Eglės žalčių karalienės“ akcija-spektaklis, kurio premjera įvyko 2016 m. rugsėjo 29 d. apleistoje buvusioje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Įvairiomis formomis pasitelktas mitas, daugiavariantis turinio įkontekstinimas byloja prasminę vertę ir svarbą, liudija aktualumą ir gyvavimą dabartyje.

Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Eglė žalčių karalienė“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ (įkvėpto Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“) scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Choreogr. George’o Williamsono baleto „Eglė žalčių karalienė“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Choreogr. Martyno Rimeikio baleto „Eglė žalčių karalienė“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

V. V. Landsbergis perkelia Eglės žalčių karalienės mitą į pokario laikus, taip jį priartina ir praskleidžia jame užkoduotų reikšmių ir prasmių slaptį, liudydamas, kad sukurti vaizdiniai byloja ne ką kita, o žmonių gyvenimą, kad įvaizdžiai yra ne tik galimi atpažinti, bet jie ir matomi, patiriami dabarties gyvenimo tikrovėje. V. V. Landsbergio pasitelktas Eglės žalčių karalienės mitas suteikia galimybę skaitytojams pokario pasaka nukeliauti ne tik į XX a. 5–6 dešimtmečius, bet ir į lietuvių tautos pasaulėvokos kūrimosi pradžią, tautos ištakas, patirti tą laiką ir tą erdvę, kada ir kur radosi gyvenimo kūrimo tradicija.

Kanadiečių literatūrologo Northropo Frye’aus teigimu (Kęstutis Nastopka, „Mitinis literatūros matmuo“, „XX amžiaus literatūros teorijos“ (Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006 m, p. 142, 143), mitas grindžia ritualą ir sapną, juos įtraukia į socialinę komunikaciją. Ritualas yra dar ne loginis, dar ne (iki)žodinis, todėl dar nežmogiškas, juos atlieka ir gyvūnai, pavyzdžiui, paukščių tuoktuvių šokiai, o mitus kuria tik žmonės. Tai leidžia mitą įvardinti kaip reikšminį pasakojimą, o reikšmės elementą – mito, ritualo, sapno jungtimi. Pavyzdžiui, sapnas yra subjektyvus individo patyrimas, tačiau jame esti slaptų nuorodų sistema, kurios neretai ar paprastai sapnuotojas nemoka. Už šių nuorodų slypi tam tikra reikšmė – mitinis elementas, kuris „slaptąjį sapno turinį daro prieinamą komunikacijai“ (ten pat). Esminė ištartis: „daro prieinamą komunikacijai“, – kitaip sakant, suteikia galimybę nusakyti žodžiais, kalbà, kadangi pats mitas esti iš kalbos, yra kalboje, arba pati kalbà yra apie mitą, yra iš mito: kadangi suvokimas dažniausiai vyksta kalbant, mąstoma kalbà, tad žmogus, ėmęs suvokti pasaulį, jį įvardijo ir ėmė apie jį kalbėti, kurti, pasakoti mitą.

Tai leidžia patį pasakos sekimo – pasakojimo, kūrybos, literatūros atveju rašymo, procesą suvokti kaip savotišką ritualą, kai iš atskirų elementų – raidžių, žodžių, jų junginių, sakinių, – reikiamai išdėstomų, nuosekliai kartojamų, gimsta tekstas – iš tam tikro chaoso, netolydumo randasi tolydi tvarka. Taip pat ir skaitymas, vėlgi reikalaujantis jungti smulkiausius elementus, sekti jų pasikartojimus, įsiimti ženklų tvarką, imti ja sekti, idant sektųsi; skaitant, tarsi savaime pasakojimas-mitas imtų sektis.

Virsmas žalčių karaliene

V. V. Landsbergio „Žalčių karalienė“ – tai septyniolikmetės merginos Eglės dienoraštis, kurį ji rašo paskatinta mokytojos Aldonos Gustienės: „Išmokit stebėti save. To ir ateinam į šį pasaulį, kad susipažintume su savo siela, kad ją išgirstume. O poezija, dienoraščiai – tai yra mūsų sielos kalba. Jų net nebūtina kam nors rodyti, nebent artimam žmogui. Arba ugniai, ta moka saugot paslaptis.“ (Landsbergis, p. 8) Ilgainiui rašymas merginai vis labiau tampa savotišku gyvenimą įprasminančiu ritualu, tarsi suteikiančiu rašto žmogaus tapatybę. Eglė – dienoraštininkė, kurios tekstai apima prozą ir lyriką, literatūros rūšys tarsi susilydo, susilieja, tampa viena. Neišvengiama savicenzūros – vieni įrašai paliekami, kiti išplėšiami ir sudeginami, tad dienoraštinėje knygoje – tai, kas išvengė ugnies, kam verta likti.

Eglė – jauniausioji dukra, jos vyresnėlė sesuo – Liepa, vyriausioji – dvidešimtmetė Rožė bei du broliai – keturiolikmetis Jurgis ir dvidešimt vienų Adomas. Gyvenamasis pokario laikas pavojingas visiems, bet: „Ypač man ir sesėms. <…> – Pagaus mongolai ir išprievartaus. <…> Vokietija kapituliavo, visur pilna švenčiančių rusų kareivių, stribų. / O ką jie mums padarys? Mudvi su sese net specialiai nuėjom pasižiūrėti į juos, prieš tai apsirengėm škarmalais, veidus išsisuodinom, plaukus susitaršėm, kad kuo bjauriau atrodytume. Nieko ypatinga nepamatėme, tik parduotuvė išplėšta, sandėlis padegtas, pora girtų šlapiaklynių voliojasi už varpinės. / Lyg ir ramu, bet pasiklausius, ką šneka žmonės, išties ima nerimas: / – Laksto girti, važinėja, šaudosi, rėkauja, prie mergų kabinėjasi. / –Vakar saviškius kelis neapsižiūrėję nušovė. / – Linksminasi. Ir stribai su jais išvien.“ (Ten pat, p. 6, 7) Ištraukoje justi jaunos merginos smalsumas, noras pažinti, patirti gyvenimą, pasaulį. Tarsi savaime tai, kas draudžiama, nes svetima, nepažiniai grėsminga, Eglę domina, traukia.

Nepaisant ką tik pasibaigusio karo, valstybės politinės situacijos nestabilumo, netikrumo, ko iš tiesų nepaistyti neįmanoma, kadangi visa tai sukuria gyvenamojoje aplinkoje tvyrančią grėsmės, baimės atmosferą, Eglės tėvų namuose gyvenimas plėtojasi tarsi pagal tam tikrą šeimos esatį išpildančio ritualo veiksmų seką, daugiausia palaikomą tėvo, pragmatiškai žvelgiančio į gyvenimą, labai paprastai, tiesmukai nusakančio tikrovę: „Na ką, laikas mūsų mažę leisti už vyro. <…> Rimtai sakau, visiems! Namie per daug burnų, laikas jau ir patiems duonos prasimanyt.“ (Ten pat, p. 9) Neaišku, kodėl už vyro leisti norima jauniausiąją dukrą; tačiau, matyt, vyresniosios jau ir pačios ieškosi vaikinų, nori tekėti, netgi Eglės prašo, kad ji „susapnuotų“, kadangi Eglė pasakoja sapnuojanti keistus, pranašingus sapnus, kurie ima ir išsipildo.

1945-ųjų gegužės 30-osios dienoraščio įrašas nukelia į vieną tų slaptingai pranašingų realybių: „<…> po lova rangosi žalčių kamuolys. Net šnypščia… Pasiėmusi pagalį bandau juos išvaikyt, tie apsipina pagalį, nepaleidžia. Paskui supančioja ir mane, netrukus jau ir aš rangausi gyvatės kailyje. Ir aš jau tokia pat kaip jie. / Bet nebaisu – visiškai!“ (Ten pat, p. 22) Motina Eglės sapno įvaizdžius aiškina taip: „Žaltys – nemalonumai, o besiraitantys žalčiai – nuostolis arba nepasitenkinimas. Jeigu žaltys šliaužia prie namų ar prie lovos, gresia nelaimė, kalėjimas. Jeigu užmuši žaltį, perspėjimas.“ (Ten pat) Didžiausias prasminis krūvis yra Eglės virsme gyvate, ji tampa kitakitokia. Iš tiesų susapnuotoji realybė – pranašinga, labai greitai ji virsta tikrove.

Vieną rytą į Eglės tėvų namus atklysta du nepažįstamieji, vienas jų – sužeistas. Tėvas ne itin noriai, tačiau priima jį tvarte ant aukšto slėptuvėje po šienu. Motina perriša žaizdą ir paliepia Eglei nunešti pusryčių. Eglė dienoraštyje prisipažįsta net pyktelėjusi, kodėl pasiunčiama ji, tačiau taip mergina pirmą kartą pamato gyvą partizaną. Jų susitikimas pagrįstas jausmine trauka, dvasine artuma, ima megztis tarpusavio ryšys. Eglė, pridėjusi ranką prie kaktos, patikrina temperatūrą, o sužeistasis, neatsimerkęs, sušnibžda: „Kokia švelni, <…> vėsi, gydo.“ (Ten pat, p. 24) Mergina sužino, kad jis yra mokytojas, prieš keletą mėnesių ėmęs partizanauti, prasidėjus pirmiesiems suėmimams. Eglė, perrišdama jaunojo partizano žaizdą, patiria svaiginantį jausmą: „Drebėti, trūkčioti ėmiau, nutirpau ir, regis, išskridau, įsitvėrusi jo rankos.“ (Ten pat, p. 26)

Jaunuolio ištarimas „gydantis prisilietimas“ Eglei primena mamaitės kažkada pasakytus žodžius: „Taupyk save, kol sutiksi sau skirtąjį. Tiktai su juo patirsi tai, ką moteris patirti gali. Paukščiu išskrisi, kai šitoks prisilies.“ (Ten pat) Veikiausiai būtent tai ir patiria mergina. Kitos dienos rytą, namus aplankius rusų kariškiams, sužeistasis partizanas, nepasakęs nei vardo, nei pavardės, nei slapyvardžio, dingsta tarsi vaiduoklis. Nors susitikimas tebuvo vos kelios trumpos akimirkos, tačiau jo pėdsakas gilus, tyliai išnykęs jaunuolis tarytum kartu išsivedė ir pačią Eglę: „<…> kelinta diena vis galvoju apie tą savo sužeistą vaiduoklį, ar viskas jam gerai? Jaučiuosi tarsi apvogta <…>.“ (Ten pat, p. 29)

Kaip Eglės žalčių karalienės mite, taip V. V. Landsbergio pokario pasakoje Eglė su seserimis Joninių pavakarę nuogos maudosi jūroje. Artėjant audrai, vyresnėlės palieka Eglę, kuri tik liūčiai įsismarkavus išbrenda į krantą. Apsivilkusi apatinius, mergina siekia suknelės, šią kareivišku auliniu batu primynęs jaunasis partizanas. Eglė prašo grąžinti suknelę, o vaikinas šmaikštaudamas klausia, ar tekėsianti už jo. Daug negalvojusi Eglė sutinka, ir jaunuolis, gavęs pažadą, grąžindamas suknelę, pavadinęs Eglute, prisako laukti svečių. Eglė nustemba, iš kur jis žino jos vardą, ir pasiteirauja: „O pats gal irgi kokį vardą turi?“ (Ten pat, p. 36) Prisistatęs Žilvino slapyvardžiu, jaunuolis vėl it vaiduoklis pradingsta lietingoje tolumoje.

Po kelių savaičių, liepos 9-ąją, kai Eglė jau buvo pamiršusi keistąsias Joninių maudynes, naktį į duris pasibeldžia būrys partizanų, kuriuos Eglė atpažįsta iš uniformų – visai kaip Žilvino. Juos pamačiusi Rožė nusikeikia: „O tu žalty…“ (Ten pat, p. 37) Keiksmas tarsi pranašauja mite įprasmintą Eglės tapsmą žalčių karaliene. Atvykę partizanai išties kaip žalčiai, nieko nelaukdami, smagiai šėldami nori išsivežti Eglę, pasižadėjusią tekėti už Žilvino – miškų karaliūno, valdovo jūrų ir marių: „Jaunikis pajūry, žavių medūzų ir žuvėdrų apsupty! Akeles baigia pražiūrėti, nuotakos belaukdamas. <…> Gintaro pilis vidury jūros, dukrelė vargo nematys…“ (Ten pat, p. 38)

Tėvai išveda dukras kartu su sūnumis pro galines duris ir liepia keliauti į Darbėnus pas motinos seserį. Tačiau partizanai pasiveja ir „veda namo pasilinksmindami!“ (Ten pat, p. 40) Nieko kito nelieka kaip paklusti piršliui, pasiimti jau sudėtą lagaminėlį ir Eglei keliauti pas Žilviną. Atsisveikinusi su broliais, seserimis, tėvais, mergina išbėga iš namų, o kieme jos laukia išpuošta karieta. „<…> išties pasijutau kaip žalčių karalienė!“ (ten pat, p. 43) – prisipažįsta ji dienoraštyje.

Klaidinga sakyti, kad Eglė išsivežta prievarta. Piršlys jai duoda laišką, kuriame Žilvinas atsiprašo už pagrobimą ir, priminęs duotą pažadą, pasiteiravęs, ar šis „vis dar nenustojęs galios“ (ten pat) – taria, kad, jeigu merginos apsisprendimas pasikeitęs, tereikia pasakyti piršliui, ir „jis parlydės panelę namo.“ (Ten pat) Eglė skaito laišką ir koketuodama tarsi dvejoja, tačiau iš tiesų ji yra apsisprendusi: nerti į gyvenimo kelionę – tapti partizano Žilvino – „žalčio žmona“.

Vidury eglyno miško koplytėlėje įvyksta Eglės ir Žilvino vestuvių apeigos. Zakristijos kambarėlyje Eglė aprengiama partizaniškais drabužiais – karišku „vestuvių“ sijonu, kurio sagos, puoštos vyčiais, – sušukuojama. Dega žvakelės, žibintai, išskobti iš raudonų ir baltų burokų, merginos žodžiais: „Mirguliuoja viskas – lyg pasakoje!“ (Ten pat, p. 47)

Filmuojant rež. Vytauto V. Landsbergio filmą „Vanago portretas“. Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Vanago portretas“ (2019 m.) kadras
Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimų ceremonija. Įsakymą skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimą sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. ant stalo matyti patiesta Trispalvė. Partizanai.org nuotrauka

Rituališka žalčių karalienės būties misija

Po vestuvių jau kitą rytą Eglė su Žilvinu ir piršliu Nykščiu išplaukia į Gotlando salą. Mergina vos septyniolikos metų, dabar jau ištekėjusi moteris, turi išmokti gyventi kitaip, naujomis sąlygomis, nepažįstamoje aplinkoje, idant išpildytų savąją, pačios pasirinktą misiją – būti partizano žmona. Eglės ir Žilvino namai – Gotlando sala – tikrų tikriausias gamtos pasaulis, kuriame buitį ir būtį grindžia paros laiko, metų ciklo tėkmė ir nuolatinės nežinios, netikrumo, laukimo, vylimosi, tikėjimo ir ilgesio jausenos. Dar plaukiant, Eglei pasiteiravus, ką veiks ten, kuo užsiims, Žilvinas atsako, jog pirmiausia – įsikurs, o Nykštys pastebi: „Karalienei esame nužiūrėję puikius rūmus!“ (Ten pat, p. 53) Iš tiesų tai mažas namelis gūdžiame eglyne. Eglės žodžiais: „Kokio nors vaiduoklio arba raganos paliktos griuvenos. Vienas kambarys šiek tiek tvarkingesnis, yra krosnis, kituose iš vis tik šikšnosparniai nakvoja… Net avietės auga vidurį kambario.“ (Ten pat, p. 54, 55) Tačiau su Žilvinu jai visaip gerai.

Vienas svarbiausių namų, buities ir būties, netgi moteriškąją Eglės tapatybę įprasminančių elementų yra tarp akmenų, iš po pat eglės šaknų trykštąs šaltinėlis, nuo kurio kiek tolėliau laukymėje auga du ąžuolai. Tai Eglės „gamtos šventykla“, kurią ji pati ir su(si)kuria: „Radau pakrantėje akmenį, primena bangų nugludintą Rūpintojėlį, susirietusį, kenčiantį. Nunešiau prie šaltinėlio, tuoj ir vietą jam radau – viršum versmės, krante, tarp eglės šaknų. <…> Prie šaltinėlio vis nunešu gėlių, pajūrio kriauklelių, nugludintų stikliukų. Padedu Rūpintojėliui pakojy, puošiu tarsi altorėlį. <…> Taip netikėtai šaltinėlis tampa maža mūsų šeimos šventviete.“ (Ten pat, p. 55, 58)

Susikurtoje šventovėje susipina pagonių ir krikščionių religijos, gamtos pasaulio apsuptyje regima Dievo karalija, bylojanti: jis yra visa kur, visa kas; jis, kyląs, atsirandantis iš tikėjimo, esąs tikėjime. Skaidrus, gydantis vanduo, iš kurio verdama žolelių arbata, gilių kava, kuriuo prausiamasi, kuris užkalbamas ir tampa švęstu, simboliškai trykštąs iš po eglės šaknų, tarsi atitekąs iš Eglės gimtinės, tai jos giminės, tautos syvai, ją girdantys, ją gydantys, jos ištekėjimą ir gyvenimo tekėjimą liudijantys.

Eglė – partizano žmona, tačiau labiau ji vadintina žodžiu „pati“, išryškinančiu tai, kad mergina – moteris, visa daro, sukuria pati, ji svetimoje aplinkoje įkuria namus sau, mylimajam, savo šeimai; dargi ji įsteigia mažą šventovę; abi erdves, reikšmines vietas įprasmina Eglės išmokti, išrasti, susikurti gyvenimo tėkmės, šeimos buities moteriškieji ritualai. Žilvinas padeda, tačiau jis ruošiasi grįžti Lietuvon. Išmokęs Eglę naudotis pistoletu ir prisakęs su niekuo nebendrauti, išskyrus suomį Moiką, arba tuo, kuris lietuviškai paklaus, ar nereikia šviežių bulvių, o atsakius: „ačiū, turime savo“ – pasakys antrąją slaptažodžio dalį: „bet šitos skanesnės, lietuviškos!“ (Ten pat, p. 65) – Žilvinas pirmąkart naktį lapkričio 9-ąją palieka Eglę.

Tuo laiku Eglė parašo eilėraštį, pranašingai kalbantį, numatantį būsimąją tikrovę. Taip pasitvirtina: poezija – kalbos religija, kalba, kaip visa kas joje, ką ji įvardija, gimsta iš tylos, kurioje slypi prasmės kaip paslaptys, kurios atskleidžiamos ištarus, įvardijus, tarsi žodžiu sukūrus. Eglė, aprašydama jausenas, poetine kalba išreiškia tai, kas glūdi pasąmonėje, kas – tik nuojauta, kas – plotmėje iki žinojimo: „Auksinis mėnesio pelekas / Išskrodžia vandenų paviršių / Ir nuplasnoja pulkas gulbių, / Jų lizdą pilnatis, o žodžiai dulkės. // Tik tiek… Suskaičiavau / Išplaukiančius lig vieno. / Ir nieko jau daugiau nebeužmiršiu. / Nebent numirtų mano siela.“ (Ten pat, p. 68)

Prisiminti išvykstančiuosius – išplaukiančius, kad jie gyventų, išsaugoti atmintyje, nes žodžiai, net ir parašyti, gali virsti, virsta dulkėmis – pelenais, juk ir Eglė neretai degina savuosius tekstus, nevertus gyvenimo, o gal kaip tik pernelyg vertingus, kad būtų šiame gyvenime. Eglė nujaučia, kad Žilviną regės vis rečiau, pokalbiai bus menami – mintyse, kalba – be žodžių, iki žodžių, besąlygiškai tikint tuo, kas yra, kas turi būti, visa Dievo valioje, jo palaima.

Nepyk, bet šiuo metu, Eglel, esu tau truputį neištikimas. Pati matai, kad turiu ir kitą mylimąją; kai ji pašaukia, turiu bėgt, tave palikęs… Ir nežinau, kaip judvi sutaikyt – tave ir tavo konkurentę. / – O mudvi puikiai sutariam, <…> puikiai tave suprantu, neturi man teisintis… Ji iš tiesų svarbesnė <…>. Žinojau tekėdama ir dabar žinau, kad mudviejų laimė neįmanoma be Lietuvos laisvės. Netgi nenorėčiau, kad mūsų santykiai apsiribotų sėdėjimu šalia ir žiūrėjimu vienas į kitą… Man patinka ir antrosios žmonos vaidmuo. Važiuok pas savo pirmąją.“ (Ten pat, p. 62)

Ištraukoje atsiskleidžia jaunos moters branda, patriotiškumas, pagarba mylimajam, jo atsidavimui savai užduočiai – kovai už Tėvynę. Tokia mąstysena – partizanų duotybė. Eglės pasirinkimas būti antrąja Žilvinui, jos laikysena – tapati vyro nuostatai, galima traktuoti kaip moteriškoji partizano būties apraiška. Kaip Eglė Gotlando saloje, svetimoje aplinkoje įsikuria primityvius mažuosius šeimos namus, taip Žilvinas turi kovoti už Tėvynės, kad būtų atkurti didieji tautos namai. Tai įprasmina Eglės ir Žilvino laiškai vieno kitam.

Tegul V. V. Landsbergio naujai parašytas Eglės žalčių karalienės mitas tampa skaitymo ritualu, kiekvienam savitu, bet vertingu būtent dėl autentiško patyrimo pereinant nenutraukiamą veiksmų seką. Kaip žmonės virsta medžiais, kaip medžiai virsta žmonėmis, kaip tartas žodis pakeičia gyvenimą, suteikia jam unikalias prasmes, kaip pažadas tampa misija, išpildančia žmogaus pasirinktą ir prisiimtą tapatybę – visa tai skleidžiasi mitologiškoje pokario pasakoje, apie tai kviečia mąstyti autorius – pasakininkas, šiandienos kalba bylojantis amžinąsias žmogaus gyvenimo tiesas.

Filmo kadras.
Rež. Vytauto V. Landsbergio filmo „Vanago portretas“ (2019 m.) kadras
Žaltys ant samanų.
Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix). Mareko Szczepaneko / Wikipedia.org nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Knygos viršelis.V. V. Landsbergio knygos idėja, kaip istorinio pokario laiko – partizaninės kovos būties tiesa ir Eglės žalčių karalienės mito reikšminė gyvastis šiandienoje, manifestuojama ir vizualine kalba. Vytauto V. Landsbergio ir dailininkės Ievos Babilaitės sumanymu knygos viršelyje pasitelkta vienos garsiausių šiuolaikinių Lietuvos tekstilininkių Linos Jonikės instaliacijos „Senis Juzė“ fragmentinė nuotrauka (autorius – Ričardas Grigas). Konceptualia siuvinėtoja vadinamos L. Jonikės kūryba – tai dygsnio ir fotografijos dermė, išpildoma skirtingais technologiniais sprendimais, siekiant mąstyti tapatumą, reflektuoti individualią ir kolektyvinę tapatybes.

Senio Juzės“ instaliacijos nuotraukoje – šovinių tūtos, kurios tarsi apsiuvinėtos raudonu siūlu, išrašant knygos pavadinimą „Žalčių karalienė“. Šovinių tūtos tarytum simbolizuoja „sušaudytąją“ partizanų kovą – mūsų istoriją. Raudonas siuvinėjimo siūlas it kraujo gija, kuria visi esame susiję su pokario laiku – partizanais. Pavadinimo siūlas taip pat įprasmina V. V. Landsbergio kūrinį kaip pokario laiko (per)mąstymą, Eglės žalčių karalienės mito perpasakojimą, perkūrimą. Rašytojas, kuris yra sukūręs ir kelias dešimtis kino filmų, dramos spektaklių, pasitelkęs kalbos kūrybines galias, lietuvių tautos mitui apie Eglę žalčių karalienę dovanojo naują rūbą, įprasmino ją dar tokiame artimame mūsų istorijos – pokario laike, kad ta mitiška būties išmintis gyvuotų vis saugodama ir manifestuodama tautos identitetą.