Vertėjas Valdas V. Petrauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

V. V. Petrauskas: „Vertimai yra nacionalinės literatūros sudėtinė dalis, turtinanti gimtąją kalbą“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras pradeda naują pokalbių ciklą, kuriame kviečiama susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

VALDAS V. PETRAUSKAS Šv. Jeronimo premija buvo apdovanotas 2007 m. už talentingai išverstus Gabrielio Garcíos Márquezo, José Saramago, Margaret Atwood, Isabel Allende romanus, ilgametį geriausios Lotynų Amerikos ir kitų kraštų literatūros skleidimą Lietuvoje, svarų indėlį į vertimo meno plėtotę, vertėjams svarbių žodynų rengimą.

Su Kanadoje gyvenančiu vertėju kalbėjomės apie kelią, atvedusį prie vertimo, mitą apie kūrėjus turintį persekioti įkvėpimą, poezijos vertimo (ne)įmanomumą ir reikšmingiausius darbus. 

Kodėl pasirinkote studijuoti būtent prancūzų kalbą ir lyginamąją literatūrą? Ar jau tada turėjote planų, ką veiksite baigęs studijas? 

Sunku pasakyti, kas nulėmė pasirinkimą. Galbūt tai, kad tuo metu, kai siunčiau dokumentus į Vilniaus universitetą, dirbau geologinėje žvalgyboje Rusijoje. Kaip tik tada, 1959-aisiais, laikinai gyvenau Karaliaučiuje, kur buvo turtinga, kažkodėl stebuklingai išlikusi biblioteka (tiek pastatas, tiek turinys), ir tuos pusę metų, kiek ten teko gyventi, skaičiau tik prancūzų literatūrą, padrikai, godžiai, be jokios sistemos: Jeaną Giono, Mauriceʼą Barrèsą, Alfredą de Vigny, Pierreʼą Loti, Paulą Bourget, Prosperą Mérimée, Georgesʼą Bernanosą, Octaveʼą Mirbeau, Victorą Margueritteʼą, Eugèneʼo Sue „Paryžiaus paslaptis“… Ypač žavėjausi be galo turtinga François Mauriaco kalba… 

Louis-Ferdinando Célineʼo „Kelionę į nakties pakraštį“ atmečiau vos pradėjęs skaityti – iki šiol man neapvažu imti į rankas tokias nevalyvas knygas. Iki Marcelio Prousto, deja, tuomet dar buvau nepriaugęs. Ko gero, tai ir nulėmė mano pasirinkimą. O ką veiksiu baigęs studijas, taip pat jau buvau apsisprendęs… Beveik. Dar domino matematinė lingvistika, susirašinėjau su profesoriumi Raimundu Piotrovskiu, kuris juokaudavo, kad mudu giminės, o giminė turi padėti giminei… Bet Dievas nusprendė kitaip, pakreipė į grožinį vertimą. Tik kelias į vertimą buvo palyginti ilgas, per kopas…

Kas atvedė prie vertimo? Ar kada nors vaikystėje skaitydamas knygas galvojote, kad norėtumėte tapti vertėju?

Mano vaikystė prabėgo su knygomis… Skaičiau viską, kas pakliūva, nuo tada, kai išmokau skaityti, lietuviškai, lenkiškai, truputį vėliau mano pirmoji mokytoja ir auklėtoja pani Stanisława pramokė mane prancūzų kalbos, ir pirmoji knyga buvo, žinoma, „Les malheurs de Sophie“, garsiosios Mme La Comtesse de Segur „romanas“. Gal 14 ar 16 metų netikėtai pajutau, kad lietuviški vertimai labai prasti, tiesiog nemalonu skaityti, skamba nenatūraliai, tuomet perėjau prie pasaulinės literatūros rusų kalba.

Nesigirdamas galiu pasakyti, kad perskaičiau beveik visą pasaulinę klasiką rusų kalba, ir tai buvo taip nuostabu, jog jau tada ėmiau svajoti iš naujo išversti geriausius kūrinius, kad jie teiktų malonumo skaitant. Ir mano svajonė išsipildė, kai trečiame kurse, išdrįsęs pagaliau nueiti į „Vagos“ (tuomet Valstybinę grožinės literatūros) leidyklą, atlikau bandomąjį vertimą, išverčiau kelis Georges Sand romano „Consuelo“ puslapius, ir redaktorė Rožė Jankevičiūtė patikrinusi pripažino, kad galiu būti įrašytas į vertėjų sąrašą… Beje, ji ir buvo mano tikroji krikštamotė: vėliau, po kelerių metų, redagavo mano pirmąjį vertimą Antoineʼo de Saint-Exupery „Karo lakūną“ ir kantriai mokė mane tikrojo vertimo meno. Duok, Dieve, kiekvienam vertėjui turėti tokią Krikštamotę!

Be abejo, svarbiausiu gyvenimo darbu laikau Cervanteso „Don Kichotą“ ir kelis apsakymus, įėjusius į antologiją „Šelmių romanai ir apysakos“, taip pat antologiją „Renesanso novelės“, „Rolando giesmę“. Be abejo, ir Gabrielio Garcíos Márquezo romanų vertimus, ypač „Šimtą metų vienatvės“, kurio teko versti du skirtingus leidimus. Turbūt neišskirčiau nė vienos knygos, kuri nebūtų man brangi: jos visos – tai lyg mano šeimos vaikai.

Koks yra Jūsų darbo ritmas? Ar būna tokių dienų, kai viskas slysta iš rankų? Ar įkvėpimo laukimas tėra mitas? 

Mano darbo ritmą nusako Vaižganto Mykoliuko išmintis: kai aš noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju. Labai malonu atsiplėšti nuo darbo ir praleisti dieną gamtoje mėgaujantis dolce farniente (aut. pastaba: „palaimingas nieko neveikimas“), o paskui vėl grįžti prie vertimų atgal į dolce vita (aut. pastaba: „saldus gyvenimas“), nes vertimas man – dolce vita, be vertimo – de la Dolce Vita a la amarga vida (aut. pastaba: amarga vida – „apkartęs gyvenimas“)… O tokių dienų, kad viskas slystų iš rankų, neįsivaizduoju, gal pasitaiko, bet nepastebimai? Ir įkvėpimo laukimas, man rodos, – tuščias burbulas, ir ne tik man: esu apie tai skaitęs ir, be to, girdėjęs iš Romualdo Granausko lūpų: ir įkvėpimas, ir talentas, pasak jo, – nesąmonė, kūryba – tai kruvinas darbas, be atokvėpio, įdedant į jį save visą, bet ir to negana, reikia, kad Dievo būtų duota, o jei Dievo neduota, niekas nepadės, nors ir kaip nertumeis iš kailio. Šventasis Raštas buvo jo įkvėpimo šaltinis, nors tuo jis niekada ir nesigyrė – argi tarp „intelektualų“ Dievas ir Šventasis Raštas gali būti autoritetas?

O kurią savo išverstą knygą laikote svarbiausiu gyvenimo darbu? Ar linkstate labiausiai vertinti tuos darbus, kuriuos atlikti sudėtingiausia? 

Be abejo, įspėjote: vertingiausi ir maloniausi darbai – tai tie, kuriuos padaryti sudėtingiausia. Į juos tenka įsijausti, įlįsti į autoriaus kailį. Pamenu, kai skaičiau paskaitą apie vertimą Monrelyje McGillio universiteto studentams ir pavartojau tą patį posakį entrer dans la peau de lʼauteur, vienas dėstytojas, garsus traduktologijos daktaras ir profesorius, nusišypsojęs bandė paneigti tą mintį tvirtindamas, kad svarbiausia – teorija, traduktologija, kad apskritai neįmanoma įlįsti į autoriaus kailį. Apsiginklavęs citatomis statė smėlio pilis, mezgė teorijų voratinklius, o paklaustas, ar yra išvertęs bent vieną knygą, atsakė, kas jis mokslo žmogus, tiesia kelius praktikams. Teorija, aišku, gerai, bet ji beveik nenaudinga, ypač naujoji traduktologija, operuojanti terminais ir praktiškai niekuo nepadedanti. Teorija naudinga tik tiek, kiek ji pasako, kokie veiksmai leistini vertėjui „nutolti nuo originalo nuo jo nenutolstant“.

Be abejo, svarbiausiu gyvenimo darbu laikau Cervanteso „Don Kichotą“ ir kelis apsakymus, įėjusius į antologiją „Šelmių romanai ir apysakos“, taip pat antologiją „Renesanso novelės“, „Rolando giesmę“. Be abejo, ir Gabrielio Garcíos Márquezo romanų vertimus, ypač „Šimtą metų vienatvės“, kurio teko versti du skirtingus leidimus. Turbūt neišskirčiau nė vienos knygos, kuri nebūtų man brangi: jos visos – tai lyg mano šeimos vaikai, vienodai brangūs, nes į kiekvieną įdėta dalis širdies. 

Ar dar yra likę neišsipildžiusių Jūsų, kaip vertėjo, svajonių? Ar jas nėra vis sunkiau realizuoti, kai leidyklos vengia kūrinių, kurių komercine sėkme abejoja? 

Yra ir nėra. Svajonė – toks konfidencialus dalykas, kad viešai kalbėti apie jas – tai lyg nusirengti Katedros aikštėje ant pakylos ir mosuoti drabužiais kaip transparantu. Tuomet svajonės praranda savo aureolę ir tampa žodžiais, o žodžius išblaško vėjas, ir žmogus lieka tuščias ir niekam neįdomus, ir net pats sau nereikalingas. Vis dėlto negaliu tvirtinti, kad svajonės neišsipildo – daug jų išsipildė, kai pavyko išversti „Don Kichotą“, nors buvo labai daug povandeninių kliūčių, pavydų, šmeižtų, telefono skambučių į visokias instancijas (ne mano, aišku, bet tų, kitų).

Išsipildė svajonė išleisti pirmus Lietuvoje italų–lietuvių ir ispanų–lietuvių kalbų žodynus, nors leidžiant italų–lietuvių kalbų žodyną teko atsisakyti jau paruoštų dešimties spaudos lankų, nes pritrūko popieriaus, kurio reikėjo… talentingų lietuvių rašytojų romanams leisti. O komercinė sėkmė? Penkiasdešimt metų siūliau leisti J. L. Borgeso apsakymus – pagaliau Linas Rybelis išleido vieną knygelę, ir knygynuose nebeliko jos per kelias dienas. Kodėl neleidžia apsakymų, kurių kalnai genialių neversta, – neįmenama mįslė.

Esate pasakojęs apie gudrybes, kurias kartais tekdavo pasitelkti sovietmečiu, jeigu norėdavote imtis autorių, į kuriuos tuometinis režimas žvelgė skeptiškai. Kaip dažnai tekdavo patirti politinių apsunkinimų savo darbe?

Skepsis niekuo dėtas: buvo geležinė uždanga, ir baigta. Pavyzdžiui, Jeano Vercors’o romanas „Medūzos plaustas“, mano suredaguotas, jau turėjo keliauti į spaustuvę, bet velnias autorių sugundė kažką pasirašyti, ir rankraštis nuėjo į archyvą. Tokių rankraščių būta nemažai. Bet knygų leidyba buvo tokia menka, kad pasirinkti autorių buvo nesudėtinga, tik visa bėda, kad leidybos planus sudarydavo labai atsargūs atsakingi dėdės, apie literatūrą, ypač pasaulinę, išmanantys… praleisiu palyginimą. Vienintelis apsunkinimas – ispanų literatūra buvo verčiama iš tarpinės rusų kalbos, stigo ispanų kalbos mokovų. 

Kaip turbūt ir absoliuti dauguma Jūsų skaitytojų, nesu poliglotas, bet skaitydamas Jūsų išverstus savo mėgstamiausio rašytojo Gabrielio Garcíos Márquezo kūrinius ar „Don Kichotą“ esu įtikintas, kad jaučiu tą pačią dvasią ir atmosferą, kaip ir originalo skaitytojas. Tad ar vertėjas yra ir tam tikra prasme kūrėjas, kuris turi nutiesti tiltą į autoriaus karalystę? Kiek galima sau leisti paaukoti (pa)žodinio tikslumo, jeigu jis kenkia dvasiai? 

Jau seniai laikausi nuomonės, kad vertėjas yra savotiškas atlikėjas, ir nuo jo meistriškumo ar savitumo priklauso kūrinio „interpretacija“. Kadangi esu klasikinės muzikos (iki XX a.) maniakas, paklausykime, pavyzdžiui, vieną mano mėgstamiausių kūrinių – Chopino „Fantaisie-Impromptu“ (op. 66), kurį atlieka Daniilas Trifonovas arba Krystianas Zimermanas, arba Dmitrijus Šiškinas, arba Lola Astanova, arba Horowitzas, ir ką gi, išgirsite tą patį kūrinį, bet vis kitokią interpretaciją, ir kiekviena jų bus adekvati kūriniui, tik svarbu, kad atlikėjas būtų Dievo apdovanotas talentu, jei neapdovanotas, pasak R. Granausko, jis veltui stengtųsi – nieko doro neišgirstume, jokios interpretacijos, tik barbenimą.

Kaip jau minėjau, vertėjui tenka įsikūnyti ar bent įeiti į autorių. Ir apie (pa)žodinį tikslumą negali būti kalbos: sumanus vertėjas naudojasi visų vertimo priemonių registru, atkurdamas originalą gimtosios kalbos ištekliais, ir, aišku, pjesės fortepijonui nedera atlikti akordeonu ar barškučiais, kaip dabar mėgstama. Na, o dėl tikslumo: kaip tyčia man pasitaikė vienas tekstas, kuriame įsprausta citata iš kito, jau išversto į lietuvių kalbą. Originale citata skamba gana savotiškai, todėl vertėjas į lietuvių kalbą pateikė, jo nuomone, adekvatų vertimą „paplaukiosiu laivu ir pasižvalgysiu po vandenuotąją pasaulio dalį“, o mano interpretacija taip pat skamba šiek tiek neįprastai „sugalvojau pakeliauti jūromis ir apžiūrėti vandenų pasaulį“. Tesprendžia skaitytojai, katra muzikinė frazė malonesnė ausiai ir katras tiltas veda tiesiau į autoriaus karalystę.

Labai gražu, kad išleidžiama vis daugiau lietuvių autorių, bet, sprendžiant iš kokybės, jie niekada neatstos pasaulinės literatūros šedevrų, niekada neprilygs (nė iš tolo) jų autoriams, ir Lietuva liks civilizacijos pakraštys, vargana literatūros provincija, mintanti savo varganomis sultimis, garsinanti save rusiškais keiksmažodžiais rašomais pseudoistoriniais romanais ir primityviais malolietkų prisiminimais.

Koks santykis tarp rašytojo ir vertėjo? Keliuose interviu esate užsiminęs apie bendravimą su autoriais. Ar tokie vertimai, kai pavyksta bendradarbiauti su rašytoju, yra vaisingesni? Ar daug duoda šiuolaikinio pasaulio teikiamos galimybės lengvai internete susirasti ištraukų iš rašytojų kalbų, interviu, išgirsti jų balsus, gal net pajausti, kokie jie yra žmonės? 

Bendrauti su autoriais privengiu: visų pirma neaišku, kaip jie supras mano norą bendrauti, nes anaiptol ne visi geranoriškai nusiteikę, antra vertus, mano klausimas gali jiems pasirodyti primityvus, ir jie mane palaikys paprasčiausiu mulkiu ir išsityčios, kaip, pavyzdžiui, G. García Márquezas pasišaipė iš brazilės, kuri vertė jo romaną pati nesuvokdama, ką daro, ir tikrai nusipelnė pašaipos. Man taip pat teko pajusti jo pašaipų toną, nes, kai pasigyriau išvertęs jo „Patriarcho rudenį“, paplojo man per petį ir nusikvatojęs pasakė, kad galiu džiaugtis – jis nepažįsta nė vieno žmogaus, kuris mokėtų lietuviškai, jo romanai apskritai neišverčiami ir jis pripažįstąs tik vieną vienintelį vertėją, Gregory Rabassą, kurio angliškasis „Šimtas metų vienatvės“ pranokstąs originalą. 

Šiuo metu, kai internete tiek daug medžiagos, įvairių pokalbių, svarstymų, konferencijų, susitikimų knygų mugėse, pažinti autorių labai paprasta, be to, vaisingiausia pažintis su autoriumi užsimezga po dvidešimties vertimo puslapių. 

Koks žmogus Jums yra vertėjo etalonas? Ar apskritai vertėjui reikalingas autoritetas, į kurį jis lygiuotųsi? 

Teko pažinti daug vertėjų, bet apie vertėjo etaloną niekada nesu pagalvojęs. Net nesuprantu, ką tai galėtų reikšti. Teko dirbti „Vagoje“ su puikiais vertėjais, tokiais kaip Rožė Jankevičiūtė, Juozas Naujokaitis, Vytautas Petrauskas, ko gero, jiems ir pritiktų etalono ir autoriteto titulas. Jų nuomonė man visada būdavo vertingiausia, mokiausi redaguodamas R. Jankevičiūtės verstą A. Camus „Marą“, J. Naujokaičio Maupassantʼo „Stipri kaip mirtis“ ir „Mont Oriolis“, B. Clavelio „Žiemos vaisiai“ – tai buvo pačios vaisingiausios pamokos. Persirašydavau ištisas originalo ir vertimo pastraipas. Tik taip įmanoma mokytis vertimo iš meistrų. Ir ne tik perimant jų vertimo variantus, bet ir sugalvojant savo, kartais gal net geresnį, nes, pasak Dominyko Urbo, ketvirto „Vagos“ banginio, ir kytra višta kartais uodegą įsidilgina. 

Esate rašęs, kad poezijos vertimus visada skaitote kartu su originalu. Ar dažnai nutinka taip, kad perskaičius vertimą apima nusivylimas, nes sugadintas šedevras? 

Apie poezijos vertimus turiu vienintelę ir nepaneigiamą nuomonę: poezijos vertimas neįmanomas. Įmanoma versti epus, herojines poemas, tokius kaip „Kalevala“, „Nibelungų giesmė“, Nekrasovo „Kam Rusijoj gyventi gera“, „Faustas“, Williamo Shakespeareʼo dramas, Pierreʼą Corneilleʼį, bet lyriką versti tuščias darbas: poetas versdamas tik atsiskleidžia pats, o verčiamas autorius lieka raudoti kažkur pagiry.

Negana to, kai verčiama iš pažodinių vertimų, apskritai nuklystama į lankas. Dirbdamas „Vagoje“ esu rengęs „įžymiems“ poetams pažodinių vertimų iš ispanų, italų ir kitų kalbų, ir ką?.. Pasirodžius knygai pastebėdavau, kad mano pažodiniai beveik nepakeisti pateikiami kaip autoriniai vertimai. Apie dabartinę poeziją nekalbu: ją versti gali ir penktokas tokiu metodu, kaip verčiama dabar: kuo pažodiškiau – tuo geriau. Antra vertus, ir pati poezija vargu ar verta to vardo, nes kai kuriuos „kūrinius“ galėtų paskelbti ir Naujosios Vilnios kai kurių įstaigų įnamiai.

Ne, ne nusivylimas apima, o juokas, nes poetas lyg ir rimtas, o jo vertimai… Kai kuriems poetams tikrai nevertėjo taip suniekinti savo vardo skelbiant savo vertimus. Gal jie ir skamba poetiškai lietuvių kalba, bet su originalu turi tik tiek bendra, kad autorius užrašytas originalo kalba. Labai įdomus ir vertingas bandymas, įsiamžinęs lietuvių meninio vertimo pavelde, pasivaržyti su tokiais vertimo (tariamais?) asais kaip Aleksys Churginas – originalu lietuviškai prabilęs „Faustas“. Daugiau, deja, nieko neteko pastebėti. Beje, A. Churgino vertimą iš prancūzų kalbos Pierreʼo Corneilleʼio „Sidas“ esu pats „redagavęs“, t. y. perskaitęs lygindamas su originalu, ar nėra praleista eilučių, ir A. Churginas mane, tuomet jauną redaktorių, „mokė“, kaip pridera versti poeziją – visiškai ne taip, kaip įsivaizduoju, o taip, kaip verčia jis. Šia proga savo žodį galėtų tarti tik Antanas A. Jonynas, deramai įvertinęs gerbiamo patriarcho paveldą.

Leidyklos pastebi, kad vis daugiau išleidžiamų knygų yra lietuvių autorių. Daugėja literatūros gurmanų, kurie knygas skaito originalo kalba. Kiek vertimai bus svarbūs ateityje?

Labai gražu, kad išleidžiama vis daugiau lietuvių autorių, bet, sprendžiant iš kokybės, jie niekada neatstos pasaulinės literatūros šedevrų, niekada neprilygs (nė iš tolo) jų autoriams, ir Lietuva liks civilizacijos pakraštys, vargana literatūros provincija, mintanti savo varganomis sultimis, garsinanti save rusiškais keiksmažodžiais rašomais pseudoistoriniais romanais ir primityviais malolietkų prisiminimais. To niekada neatsitiks – Prancūzija, Italija, Lenkija, JAV, šalys, turinčios tiek senas literatūros tradicijas, tiek gausybę genialių kūrėjų, kasmet leidžia šimtus, tūkstančius pasaulinės literatūros vertimų, ir gana aukštos kokybės.

Ne veltui pripažįstama, kad verstinė literatūra – nacionalinės literatūros sudėtinė dalis, turtinanti gimtąją kalbą. Malonu skaityti knygas originalo kalba, bet tokių skaitytojų procentas vis viena bus nedidelis, be kita ko, kaip sako vertėja Inga Tuliševskaitė kalbėdama apie vaikų literatūrą, „ar visi vaikai pajėgtų originalo kalbomis perskaityti Astridos Lindgren, Tove’ės Jansson, Ericho Kästnerio, Giannio Rodario ar Alano Alexanderio Milne’o knygas, o skaitydami puikius jų vertimus gali džiaugtis jose aprašytais nuostabiais pasakiškais pasauliais“. Tą patį galima pasakyti ir apie suaugusiuosius: juk žmogus nesugebės išmokti keliolikos kalbų, kad galėtų susipažinti su įvairių tautų literatūra.