2020 09 19

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Vaidina Marius Repšys. Menininko atsigręžimo į save istorija

Spektaklio scena.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rugsėjo 27 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvies jau į trečią šio sezono premjerą – biografiniais faktais paremtą spektaklį „Vaidina Marius Repšys“. Kūrėjai sako, kad šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą. Marius Repšys – aktorius, taigi scenoje jis vaidins.

Bet kaip suvaidinti save? Spektaklio režisierius – Mariaus brolis Mantas Jančiauskas, dramaturgas – Rimantas Ribačiauskas, dailininkė – Barbora Skaburskė, kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo projekcijas kuria Kristijonas Dirsė, šviesų dizainą – Vilius Vilutis.

Spektaklio premjera rugsėjo 27 d. įvyks Jonavos kultūros centre, rugsėjo 30 d. spektaklis bus rodomas Alytaus miesto teatre, o spalio 17 d. – Anykščiuose. Negalintieji nuvykti į premjerinius rodymus kviečiami įsigyti bilietus tiesioginei spektaklio transliacijai internetu, kuri vyks rugsėjo 27 d.

Artėjant premjerai pokalbis su broliais aktoriumi MARIUMI REPŠIU ir režisieriumi MANTU JANČIAUSKU.

Kalbamės labai gražioje erdvėje, Bernardinų vienuolyne, kur šiuo metu vyksta repeticijos. Kokia kelionės į būsimą spektaklį pradžia?

Mantas Jančiauskas: Kadangi šiuo metu Lietuvos nacionalinis dramos teatras rekonstruojamas, o pasiūlytose repeticijų erdvėse buvo numatyta labai daug spektaklių, natūraliai kilo mintis, kad reikia rasti kitą erdvę. Prisiminiau savo draugą kunigą Arūną Peškaitį, o vieną dieną susipažinau ir su Bernardinų vienuolyno gvardijonu Andriumi (br. kun. Andriumi Nenėnu), su juo pradėjome kalbėtis apie erdves, apie tai, kad mes ieškome vietos repeticijoms.

Kai jis pasiūlė konkrečią erdvę, labai apsidžiaugiau. Iš pradžių erdvės dvasinė aura nebuvo svarbi, bet jos pojūtis atsirado vėliau, kai papuolėme į bažnyčią. Ėjome po skliautais, pro skulptūras, kilome senais, gražiais mediniais laiptais, kol papuolėme į mums skirtą erdvę.

Šiandien į pasimatymą atėjau porą minučių anksčiau. Stoviu gražiame vienuolyno kieme ir girdžiu artėjantį gausmą. Iš karto supratau, kad Marius atvažiuoja. Taip ir buvo: į kiemą įriedėjo mašina, sprogstanti nuo repo muzikos. Marius išlipo ramus kaip belgas ir švelniai nusišypsojo. Iš pradžių atrodė, kad vienuolyno langai išsilakstys nuo tokios invazijos. Taip, važiuojant į vienuolyną, nebūtina klausytis vargonų muzikos, bet šis kontrastas paliko įspūdį.

M. Jančiauskas: Mes kartais rūkydami lauke kalbam, kalbam, ir prasprūsta kokie keiksmai. Ir staiga apsidairom: a, mes čia, vienuolyne.

Portretas.
Režisierius Mantas Jančiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ar ne paprasčiau per kitų dramaturgų personažus pabandyti išreikšti tai, kas skauda? Pamenu, dar prieš kokius metus Tu, Mantai, ieškojai medžiagos broliui. Buvome surinkę nemažai šaltinių, prozos, kuri tiktų inscenizacijoms, bet ratas apsisuko, ir grįžote į pradžių pradžią – Marių. Gal taip atsitiko dėl to, kad labai stipri Tavo, Mariau, aktorinė prigimtis: esi plastiškas, muzikalus, atviras, originalus, turi puikų humoro jausmą. Ir visa tai galima teatre išreikšti remiantis savo galiomis, nebijant ir tekstą per tai parašyti.

Marius Repšys: Imti kitų parašytą medžiagą nėra paprasčiau dėl to, kad ją perskaityti reikia turėti labai daug laiko. Čia iššūkis ir yra: mes tiek improvizavome, tiek prikūrėme ir iš to norime atrinkti kelias linijas, kurias galima plėtoti. Darbo dar labai daug, intensyviai dirbame. Man didžiausia dovana, kad visa tai galiu daryti su broliu Mantu. Visada yra du lazdos galai. Man atrodo, kad toks būdas yra ir sunkesnis, ir įdomesnis.

M. Jančiauskas: Aš tam tikrą etapą praleidau, skaitydamas kūrinius, ieškodamas tinkamos medžiagos. Galvojau ir apie tai, koks gi tas kelias turėtų būti? Ilgainiui tie kūriniai tapo kaip tam tikri mintį įkvepiantys šaltiniai, o ne pats pamatas. Mes tiesiog apsisprendėme, kad turinio Mariaus galvoje labai daug, ir tiesiog norėtųsi jį kokiu nors būdu konvertuoti į sceną.

Kiek kainuoja atsivėrimas? Po knygos „Heraklis Nr. 4“ pasirodymo ilgą laiką vyko įvairūs susitikimai, net tam tikri seansai, kurių metu žmonės klausinėjo Tavęs tokių dalykų, į kuriuos gydytojai nepajėgūs atsakyti. Po tokių pasidalinimų vidinė įtampa turėtų dar padidėti.

M. Repšys: Aš nesu nei reanimacija, nei greitoji pagalba, nei anesteziologas, todėl niekuo negaliu padėti. Bet žmonėms atrodo, kad galiu. Aišku, tai tam tikra prasme ir inspiravo šio spektaklio atsiradimą. Pati tema labai įdomi – psichiatrija, žmogaus kūnas, kaip visa tai glaudžiai susiję su dvasia. Kas yra dvasingumas, protas, kritinis mąstymas…

Tavo asmeninė patirtis susipynė su įvairiais sudėtingais personažais. Kartais galima išgirsti apie ligą, kuri yra kaip duotybė, o kartais labiau akcentuojama aktorinės profesijos nelengva kasdienybė. Vis dėlto kas labiausiai Tave žlugdo šiame gyvenime?

M. Repšys: Kiekvienais metais skirtingai suvoki tam tikrus dalykus. Ir teatre taip pat: tarkim, „įėjimas“ į vaidmenį ir „išėjimas“. Jeigu po spektaklio eini alaus gerti ir, tarkim, veiki kaip tas Vandalas (po spektaklio „Išvarymas“), tai aišku, taip paprastai iš vaidmens „neišeisi“. Bet jeigu tu sau griežtai pasakai: „Einu namo miegoti“, tai ir viskas. Šie dalykai labai pavojingi. Yra tokių atvejų, kai aktoriams liūdnai baigdavosi. Bet šito būtina išmokti: „Čia – vaidinu, o čia – nevaidinu.“ Riba labai plona, būtina save valdyti, kontroliuoti.

Kraštutinių situacijų nutinka, kai viskas susideda – ir aktorinės problemos, ir kiti interesai. Bet tai tikrai ne dėl teatro kaltės. Kiekvienas už save atsakingas ir privalo savimi pasirūpinti. Jeigu tu rūkai, tai gali vėžiu susirgti, ir būsi pats kaltas. Lygiai tas pats ir su proto higiena, ir su dvasios higiena, ir su viskuo, kad ir ką darytum.

Portretas.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Portretas.
Režisierius Mantas Jančiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Šachmatų lenta ir užrašai.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Portretas.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Groja pianinu.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Groja pianinu.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Su skrybėle.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ne kartą teko girdėti nuomonę, kad profesionalo negali žlugdyti jo profesija. Sunku būna visų profesijų žmonėms, bet tai yra gyvenimo dialektika.

M. Repšys: Profesijos vis dėlto skiriasi: tarkim, santechnikas, taisantis unitazus, grįžęs namo jų jau netaiso, o didelius vaidmenis vaidinantys aktoriai išgyvena nuolatinę įtampą.

M. Jančiauskas: Tai yra susiję su pačiu aktoriumi, kas yra jo galvoje. Vieni gali atskirti, kiti – ne. Vienas požiūris gali būti: „Mes čia dirbame ir tik dirbame.“ Yra daug žmonių, kurie į teatrą žiūri kaip į darbą, ir į vaidybą – kaip į darbą. Ateini, suvaidini, o po spektaklio viską „nukerpi“, – taip irgi įmanoma. Bet kitas dalykas, kaip veikia tas susitapatinimo mechanizmas. Kitaip tariant, kada gali įkvėpti oro, kada gali „išeiti“ iš vaidmens. Panašūs procesai vyksta ir su režisieriais, kurie nuolat galvoja apie spektakliui pasirinktą temą. Kaip ištrūkti iš medžiagos poveikio? Net kalbant apie laiką: kai dirbi šešias valandas, kuri vaidmenį ar vaidini spektaklyje, po to turi bent tris valandas pailsėti. Bet, deja, tas pats šleifas, ta pati darbo energija tebesitęsia ir toliau, daug ilgiau nei tos trys „poilsio“ valandos. Čia ir yra profesionalumas – sugebėjimas atsirišti.

Pirmą kartą lietuvių teatre įvyks toks atviras nusikryžiavimas. Kam reikalingas toks didžiulis savęs apnuoginimas?

M. Repšys: Mes su Mantu kalbėjome apie kai kurias vietas, kurios gali pasirodyti per daug atviros. Nesinori apie kai kuriuos žmones kalbėti lyg teisiant juos. Todėl kai kurių scenų atsisakėme. Tai, kas būna labai atvira, gali būti net atgrasu, bet svarbu, kaip tu tai pateiksi. Mums dirbti labai smagu, tad norėtųsi, kad smagumas virstų dar ir geru rezultatu.

Bent jau dirbant su Mariumi tai yra labai subtilūs dalykai. Vienas dalykas – mes esame viena šeima, kitas – Marius yra aktorius, aš – režisierius, ir mes susitinkame bendram darbui. Bent jau aš patiriu labai gražų vidinį jausmą, kai galiu tikrai jausti žmogų. Ir tu nuo to nepabėgsi, broliškas ryšys yra broliškas ryšys. Ir jis – krauju pažymėtas.

Su kuo Tu, Mariau, kalbiesi, kai bandai atrasti tiesas – su savimi, ar su Aukščiausiuoju?

M. Repšys: Mano gydytoja sako: „Jeigu tu kalbiesi su Dievu, tai dar nieko, bet kai Dievas su tavimi, tai jau nieko gero.“ Tai kol kas dar aš kalbuosi su Dievu.

M. Jančiauskas: Nors Marius yra pagrindinis šio spektaklio epicentras, bet tuo pat metu mes ieškome universalių dalykų, kurie daugeliui žmonių būtų tam tikri atspirties taškai. Svarbu, kad tai nebūtų tik faktai apie Marių.

Kurdami spektaklį apie ką daugiau galvojate: apie struktūrą, apie tam tikrus profesinius dalykus, ar vis dėlto ir toliau leidžiatės į Mariaus išgyvenimų erdvę?

M. Jančiauskas: Svarbu ir tai, ir tai. Apie Marių galvoju ir kaip apie žmogų, ir kaip apie aktorių, ir kaip apie brolį. Sunku vienareikšmiškai pasakyti.

Kaip formuojasi spektaklio tekstas, kuris vis dar pildosi?

M. Repšys: Mes labai daug įrašinėjame. Yra kamera, diktofonas…

M. Jančiauskas: Tekstas gimsta labai skirtingai. Pavyzdžiui, yra situacija, kurią mes improvizuojame, po to visa tai įrašome, tekstas iššifruojamas. Arba užrašomas tekstas, o tada improvizuojamas.

M. Repšys: Rimantui Ribačiauskui, kuris tuos tekstus tvarko, labai patiko mano knyga „Heraklis Nr. 4“, todėl tai, ko nežino, ima iš ten. Darbo mums visiems tikrai daug.

Kaip formuojate pačią spektaklio dramaturgiją?

M. Jančiauskas: Mes įsivardiname tam tikrus dalykus, kurie tapo dramaturginiu spektaklio pamatu, ir tuomet stebime, kaip Mariui improvizuojant scenoje tie dalykai keičiasi. Juos bandome užfiksuoti, – taip viskas ir vystosi. Yra Mariaus istorija, yra tam tikra chronologija, kuri daugiau teminė, o ne faktinė. Mes nesistengiame papasakoti Mariaus gyvenimo, kaip jis gimė, kas su juo atsitiko ar panašiai. Tai yra daugiau menininko ligos ir atsigręžimo į save, į savo vidų istorija.

Ar nesunku save vaidinti?

M. Repšys: Repetuodami mes keliame tokius klausimus, kas yra „vaidinti“ ir kas –„nevaidinti“. Netgi šachmatais žaidžiant tu kažką vaidini. Net būdamas blogoje pozicijoje blefuoji – vaidini, kad viskas gerai. Bet spektaklyje yra viena scena, kurioje vaidinu save.

M. Jančiauskas: Tai sunkus klausimas. Mes su tuo susiduriame nuolat. Bet koks atkartojimas, kai yra užduotis, kai veiksmas vyksta scenoje, kad ir ką Marius darytų, iš dalies yra vaidyba: ar jis yra Marius, ar jis vaidina savo prisiminimą, ar dar kokią nors situaciją. Jeigu jį stebi dar keletas žmonių, tai ir yra vaidyba, nors ir personažas nekuriamas.

Spektaklio scena.
Rež. Manto Jančiausko spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ repeticija. Aktorius Marius Repšys. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Mariau, šio spektaklio režisierius – Tavo brolis. Kiek tai padeda, kiek trukdo?

M. Repšys: Na, mes pasipykstame, bet labai minimaliai. Su kitais režisieriais kitaip būna. Aš jau pavargau nuo to, kad režisieriai į nagą spaudžia. Nežinau, kiek tai galima kentėti. Aš tokiu principu nebenoriu dirbti: režisierius – Dievas ir su aktoriais daro, ką nori. Ne, mes esame lygiaverčiai kūrėjai. Kas dar išpildys režisieriaus užgaidas, jeigu ne aktorius? O kaip gali išpildyti, jeigu juo netiki ar netgi nekenti? Kaip aš galiu dirbti, jeigu to darbo nekenčiu? Bet turi pamilti tą darbą ir su režisieriumi rasti kontaktą.

M. Jančiauskas: Bent jau dirbant su Mariumi tai yra labai subtilūs dalykai. Vienas dalykas – mes esame viena šeima, kitas – Marius yra aktorius, aš – režisierius, ir mes susitinkame bendram darbui. Bent jau aš patiriu labai gražų vidinį jausmą, kai galiu tikrai jausti žmogų. Ir tu nuo to nepabėgsi, broliškas ryšys yra broliškas ryšys. Ir jis – krauju pažymėtas. Nežinau, koks bus rezultatas, bet mes su Mariumi labai atvirai ir su didele meile dirbame. Čia net nelieka aktoriaus ir režisieriaus. Rodos, repetuojame įprastai, bet yra dar kažkas už viso to.

Mariaus subtilus humoro jausmas. Ar spektaklyje mes tai pajusime?

M. Jančiauskas: Neįmanoma jo humoro nenaudoti.

M. Repšys: Per repeticijas pajutau, kad esu labai ekspresyvus. Reikės tą ekspresiją mažinti.

M. Jančiauskas: Reikia mažinti, nes tuoj Jonavai neliks. (Jonavoje įvyks spektaklio premjera – D. Š.)

Šio spektaklio reklamoje skaičiau: „Gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro.“ Bet ar tai tiesa?

M. Repšys: Teatras labai veikia gyvenimą.

M. Jančiauskas: Norėčiau atsakyti – ir taip, ir ne.

M. Repšys: Teatras mano gyvenimą tikrai paveikė.

Kaip šitam spektakliui formuojamas scenovaizdis, kaip kuriama muzika? Kokias užduotis pasiūlėte dailininkei Barborai Skaburskei ir kompozitoriui Mantvydui Leonui Pranuliui?

M. Jančiauskas: Spektaklyje scenovaizdis atsirado bekalbant su Barbora Skaburske apie turinį ir erdvę, kuri tiktų Mariui, kuri sietųsi su jo praeitimi, tačiau tuo pat metu kurtų ir naujas galimybes. Erdvė ir daiktai yra prisiminimų dalis. O muzika taip pat veikia kaip jo vidaus išraiška.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mariau, prieš maždaug dešimt metų Tu dalyvavai laidoje „Man ne dzin“. Dažnai prisimenu Tavo siužetus, kuriuose atkreipdavai dėmesį į žmonių abejingumą vienai ar kitai nemaloniai situacijai. Tu savo pastebėjimais pasakydavai tokių skaudžių tiesų! Būdamas aktorius, Tu turi tam tikrą tribūną apie tai kalbėti garsiai ir viešai, tačiau kaip žmogus esi priverstas dažnai nusivilti. O ką Tu šiandieną pastebi?

M. Repšys: Šiuo metu esu smarkiai susikoncentravęs į darbą. Laukia dvi premjeros teatre, vaidmenys trijuose filmuose. Bet, nepaisydamas to, pastebėjau, kad pastaruoju metu žmonės labai nemandagūs, nevertina kitų laiko ir kitų nuomonės. Pavyzdžiui, kažkada mane pakvietė į laidą, aš atsisakiau, bet nesulaukiau jokio laiškelio atgalios. Tiesiog nieko neatsakė. Į kažkokį renginį atsisakiau eiti, nors buvo net įsakmus tonas: „Privalai ten dalyvauti“, bet, kai pasakiau, kad negaliu – taip pat tyla. Ir tokių situacijų labai daug. Žmonėms rūpi tiktai jų interesai, o kiti žmonės jiems nesvarbu. Ir tokių situacijų begalės: pasakai, kad negali, ir iškart – kapų tyla.

O Tu, Mantai, apskritai esi labai pilietiškas žmogus. Per pirmąją koronaviruso bangą savo gyvenamajame rajone iškabinai skelbimus, nurodęs savo telefono numerį ir siūlydamas pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Ir dabar, vos tik prasidėjo įvykiai Baltarusijoje, Tu buvai vienas iš akcijos ant Tauro kalno organizatorių. Tai labai svarbu.

M. Jančiauskas: Man labai rūpi tai, kas vyksta aplinkui. Jeigu turėčiau daugiau laiko, tai daugiau visur dalyvaučiau ir bandyčiau savo buvimu padaryti bent mažiausią įtaką. Eičiau į mitingą priešais Baltarusijos ambasadą ar dar kitur. Man atrodo, labai svarbu dalyvauti aplinkoje. Tiesiog kartais paprastas žingsnis, buvimas kartu yra labai svarbi akcija.

Spektaklio „Vaidina Marius Repšys“ premjera įvyks rugsėjo 27 d. Jonavos kultūros centre, rugsėjo 30 d. – Alytaus miesto teatre, spalio 17 d. – Anykščių kultūros centre. Negalintieji atvykti į premjerinius rodymus kviečiami įsigyti bilietus į tiesioginę spektaklio transliaciją internetu rugsėjo 27 d. 19 val.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.