2021 03 05

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vaikai alkoholikų šeimose – ar įmanoma nuo tokios patirties pasveikti?

Pixabay.com nuotrauka

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apklausos duomenys atkleidžia liūdną tiesą: kas antras lietuvis užaugo šeimoje, kurioje bent vienas jam artimų žmonių kentėjo nuo įvairių priklausomybių, ypač nuo alkoholio. Tai nepraeina be pasekmių: suaugę tokie vaikai jaučia didžiulį nerimą, nepasitikėjimą, kaltės jausmą. Kaip tą įveikti? Kaip gyventi ramiai ir laimingai?

Kauno arkivyskupijos Šeimos centro priklausomybių konsultantė VIRGININA BLAŽEVIČIENĖ sako, kad tokia patirtis įsispaudžia lyg į kietąjį kompiuterio diską, kuriame viskas įrašoma, tad svarbu atskirti, kas yra paties žmogaus, o ką jis perėmė iš tėčio ar mamos.

Virginija Blaževičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria alkoholį vartojančių tėvų vaikai vaikystėje ir suaugus?

Pagrindinė taisyklė: netikėk. Nes šventės atšaukiamos, pažadai pamirštami, tėvų nuotaika nenuspėjama. Jei tėvelis gavo algą ir jis parėjo blaivus, visi plojame katučių. Ir nesvarbu, kad gavau dvejetą. O jei tėvelis parėjo girtas, o aš noriu pasidžiaugti savo paauglystės džiaugsmais, to negalima daryti, nes šiandien atmosfera jau kitokia.

Antra taisyklė – nejausti. Atsiranda išgyvenimo impulsas. Apie vaikystės išgyvenimus sunku kalbėti netgi suaugus, žmonėms pakyla temperatūra, spazmuoja skrandžiai… Ir aš galvoju: gal ir gerai, kad vaikas to išmoko, nes kitaip jis neišgyventų. Kai pas mane ateina vaikai ar paaugliai, tai tik būnu kartu, glostau…

Trečia taisyklė – nekalbėti. Nes gėda. Tokiose šeimose vaikai gyvena nuo ciklo iki ciklo, ir ką apie tai kalbėti? Juk niekas nenori kalbėti apie nemalonius dalykus. O tuomet reaguoja kūnas, puola ligos.

Beveik pusė į psichoterapeutus besikreipiančių žmonių yra išaugę priklausomybių kamuojamose šeimose, o tarp besikreipiančių vyrų tokių yra kone du trečdaliai. Juos kamuoja nerimas, nepasitikėjimas aplinkiniais, noras kontroliuoti save ir kitus, noras kas kartą įrodyti sau ir pasauliui, kad yra verti aukščiausio įvertinimo. Kodėl šios patirtys taip tvirtai įsispaudžia į jau suaugusio žmogaus sąmonę ir pasąmonę?

Kalbėdami apie alkoholizmą turime remtis mokslinėmis žiniomis, kurios tvirtina, jog tai yra elgesio ir psichikos sutrikimas. Vaikai, augantys su tėvais, kenčiančiais nuo alkoholizmo, patiria pasekmių: jie auga su ligoniais. Jausdami nerimą ir nepasitikėjimą, tokie vaikai užauga nežinodami, kas yra normalu ir natūralu. Jie gyvena „amerikietiškų kalnelių“ principu, nes yra arba labai gerai, arba labai blogai. Žmonės, užaugę tokiose šeimose, arba aklai niekuo nepasitiki, arba aklai viskuo pasitiki. Arba patys visus kontroliuoja, arba leidžiasi kontroliuojami kitų. Vaikas, užaugęs alkoholikų šeimoje, tebelieka vaiku suaugusiojo kūne, nes jo svajonės yra neišgirstos.

Ta patirtis įsispaudžia mums visiems – lyg į kietąjį diską, kuriame viskas įrašoma. Suaugę alkoholikų vaikai ateina į konsultacijas, visiškai nepažinę savęs. Gaudami terapinę pagalbą, jie susipažįsta su patirtimi, kurią gavo vaikystėje. Naudojame lyg ir tokį vidinį „rėtį“, kuriuo filtruojame, kas yra atėję iš šeimos, o kas yra jų pačių, jau suaugusių žmonių. Jie nėra suvokę tiesos: „Aš dabar esu kitoks.“ Ir kaip tokiam žmogui išmokti atskirti, kas yra jo paties, o kas – tėčio arba mamos? Svarbu jiems sakyti: „Mes ne prieš tėvus, mes – prieš save.“

Esu pastebėjusi skirtumą tarp vyrų: vyresni nei 35 metų amžiaus gyveno aplinkoje, kurioje viskas būdavo matuojama „per stikliuką“. (Beje, dabar tai jau nebėra norma.) Užaugę tokioje kultūroje, jie nesupranta, kad galima gyventi kitaip. Tuo tarpu jaunesni nei 35-erių metų vyrai save laiko „aukštesne kasta“, rūko žolę ir dėl to nemato problemų. O pasekmės tos pačios, kaip ir vartojant alkoholį.

Visame pasaulyje garsi psichoterapeutė, knygos „Toksiški tėvai“ autorė Susan Forward teigia: „Kai vaiko asmenybė gniuždoma, didėja ne tik jo priklausomumas, bet ir poreikis įsitikinti, kad tėvai jo nepaliks, jį saugos ir juo pasirūpins. Su emociniu smurtu arba su fizinėmis bausmėmis vaikas gali susitaikyti tik tuomet, jei jis prisiima kaltę už toksišką tėvų elgesį…“ Kaip tai paveikia vaiko formavimąsi? Kaip paveikia berniukus? Kaip mergaites?

Poreikiai skiriasi nuo norų. Visi gimstame su poreikiu tikėti, ir tas poreikis nėra išmokstamas. Kas išmoko vaiką tikėti mama ar tėčiu? Mama maitina vaiką pienu, rūpinasi juo. Ir kai vaikui paaugus tos tėvų alkoholizmo pasekmės pradeda atsispindėti santykyje su vaikais, vaikai atsiduria ant išprotėjimo ribos. Juk jų nei protas, nei jausmai nėra susiformavę, jie nesupranta, kaip pats brangiausias ir švenčiausias žmogus gali taip elgtis…

Dirbdama šį darbą kalbu apie realybę, pasitelkdama savo asmeninę patirtį. Vieną dieną tėvelis džiaugiasi savo vienturte dukra (manimi), o kitą dieną man reikia nuo to tėvelio slėptis, nes jis pareina girtas. O kaip vaikui neišprotėjus suvokti, kas vyksta? Jie pradeda pykti ne ant to, kuris vartoja, bet ant to, kuris, būdamas blaivas, yra šalia.

Kodėl? 

Vaikai viską mato ir supranta. O suaugusieji jiems tuos sensorius „apkarpo“. Matydami girtą tėvą, jie nori bėgti, o mama sako: „Ką darai? Ko isterikuoji?“ O mama isterikuoja pati, pyksta, o vaikui atrodo, kad niekas jo neapgina ir dar pasako jam, kad jis kvailas. „Blogai matai, blogai supranti…“ Vaikui neleidžiama matyti ir girdėti to, ką jis mato ir girdi, ir tai vaikui sukelia kaltės jausmą. Vaikas tampa kaltas be kaltės. Ir kai pagalbos kreipiasi jau suaugęs žmogus, pirmiausia bandome įveikti tą kaltės jausmą.

Yra trys kaltės kategorijos: žmogus yra kaltas, nes padarė nusikaltimą. Kita kategorija – kaltė yra, bet kaltės jausmo nėra. Tuo tarpu vaikai, augantys alkoholikų šeimose, jaučia milžinišką kaltės jausmą, o nusikaltimo nėra nė gramo.

Iš kur tas kaltės jausmas? 

Vaikas yra lyg tuščias lapas. O tėvai sako, kad jis ne taip kalba, ne taip supranta. Išgirdęs negerų žodžių apie mamą ar tėtį, jis jaučia lyg adatos dūrį į širdį, nes mama ir tėtis yra jam svarbiausi žmonės. Vyrai savo kaltės jausmą bando paneigti tapdami superherojais, įsigydami daug turto – per išorinį pasaulį. Tuo tarpu moterys nori įtikti, patikti, nori gražių kūno formų, gero išsilavinimo. Kaltę jos nori išpirkti per atgailą, tas jų kaltės jausmas subtilesnis, ateinantis iš jų vidaus, o vyrams, lokiškiau mąstantiems, jis daugiau išorinis.

Pagrindinė taisyklė, egzistuojanti nuo alkoholio ir narkotikų priklausomų asmenų šeimose, yra gėda: apie tai mes nekalbame. Kaltės jausmas susiformuoja po to.

Moterų klausiu: „Kodėl tiek metų nenaudojote proto, tik jausmus?“ Tuo tarpu vyrams sakau: „Kodėl tik protu vadovavotės, be jausmų?“ Reikia pabandyti tą pusiausvyrą atkurti.

Esate minėjusi, kad ir pati buvote priklausoma nuo alkoholio, užaugote tokioje šeimoje. Dabar dirbate priklausomybių konsultante Kauno arkivyskupijos Šeimos centre. Kuo svarbi Jūsų asmeninė patirtis, bendraujant su priklausomų asmenų vaikais ir jų sutuoktiniais / partneriais? Ar tai padeda jiems lengviau atsiverti? 

Prieš dvidešimt metų mano gyvenime įvyko virsmas. Keičiau darbą, įstojau į socialinio darbo studijas Vytauto Didžiojo universitete. Pirmame kurse, studijuodama priklausomybes, apstulbau išgirdusi apie vaikus ir moteris – iš kur jie viską žino? Gi ir aš tą patyriau… Tai buvo pradžia, kreipiausi pagalbos, lankiau grupes, pajutau, kad norėčiau tokį darbą dirbti. Baigusi socialinio darbo studijas pradėjau studijuoti psichologiją – Geštalto terapiją. Ją integravau į savo darbą. Be to, studijavau šeimotyrą Teologijos fakultete, tad dabar man praverčia ir socialiniai mokslai, ir psichologija, ir teologija, ir „Dvylikos žingsnių“ programa. Tą naudojau ir pati, sveikdama iš savo vaikystės patirties, taip pat ir iš patirties su artimu priklausomu žmogumi, ir pagaliau iš savo pačios priklausomybės, nes augau toje sovietinėje gėrimo kultūroje. Apie tą drąsiai kalbu, nes esu gavusi leidimą iš savo suaugusių dukrų ir vyro.

Pagrindinė taisyklė, egzistuojanti nuo alkoholio ir narkotikų priklausomų asmenų šeimose, yra gėda: apie tai mes nekalbame. Kaltės jausmas susiformuoja po to.

Dirbu ir su vaikais, ir su priklausomų asmenų artimaisiais, ir su pačiais priklausomais žmonėmis. Jei priklausomam žmogui padėtų tik teorija, jis galėtų pasiskaityti literatūros, taip pat ir Bibliją. Kalbėdamasi su vaiku ar su artimuoju, aš tiesiog išjaučiu tą jo patirtį.

Kokią pagalbą Kauno arkivyskupijos Šeimos centras suteikia priklausomiems nuo alkoholio žmonėms bei jų artimiesiems? 

Vaikams iki 18 metų yra skirta programa Alateen. Lietuvoje tokia grupė yra Vilniuje.

Ši grupė negali egzistuoti be suaugusiųjų. O suaugusieji buriasi į SAV (Suaugusių alkoholikų vaikų grupes), taip pat į Al-Anon grupes, skirtas artimiesiems, taip pat į grupes, skirtas priklausomiems nuo cheminių medžiagų žmonėms, lošėjams. Visas šias grupes jungia „Dvylikos žingsnių“ programa. Susipažinę su ta programa, žmonės, kurie yra įveikę savo skaudžias patirtis, tą grupę globoja. Lietuvoje pakanka tų pagalbą teikiančių profesionalų – tiek psichologų, tiek konsultantų, tačiau ta pagalba, deja, nėra ilgalaikė. Europos Sąjungos ir mūsų valstybės finansuojami projektai prasideda ir baigiasi, nėra ilgalaikės strategijos. Žmonėms, kurie išaugo toje „nematyk, negirdėk, nejausk“ atmosferoje, reikia daugybės susitikimų, o tuo tarpu visa pagalba baigiasi po šešių terapijų.

Kauno arkivyskupijos Šeimos centre, kuris jau 30 metų kuruoja šią sritį, dirbu tik puse etato, penkiolika metų savanoriavau. Pas mus yra Vaikų dienos centras, teikiantis pagalbą vaikams, vedame seminarus, konsultuojame. Turime didžiulę patirtį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Kaip suaugusius alkoholikų vaikus turėtų pasiekti žinia, jog nuo tokių toksiškų patirčių galima išgyti? 

Ta pagalba nėra nuosekli, o kovojantiems su alkoholizmo pasekmėmis informacija turėtų būti pasiekiama labai lengvai. Ši liga prasideda nuo jausmų, paskui veikia elgesį, kūną, socialinę aplinką. Jos poveikis yra milžiniškas, vieno asmens priklausomybė paliečia bent septynis žmones. O jei šalia atsiranda kopriklausomas žmogus? Ir tai plinta it virusas, pagal statistiką šis priklausomybių plitimas nenusileidžia pandemijai, o pasekmės atsiranda vėliau. Manyčiau, apie tai reikia kalbėti kur tik įmanoma.   

Kaip suaugusiems alkoholikų vaikams bendrauti su senstančiais tėvais? 

Suaugusiam alkoholiko vaikui svarbu suprasti, kur jis yra: ar jis tikrai jaučiasi suaugęs? Jei esi suaugęs, negi barsi savo tėvus? Bet jei suaugusiojo kūne vis dar išlikę vaiko jausmai ir mąstymas, tuomet jis tikrai tuos savo tėvus engs, pyks, kaltins. Svarbu ir tai, ar tėvai ir dabar taip pat elgiasi kaip anksčiau. Jei jie liko nepasikeitę, tai ką tiems girtiems žmonėms pasakysi?

Tokiam žmogui svarbu suprasti, kad ne jis sukėlė alkoholizmą. Ne jo kaltė, kad jie susirgo. Gal jie susirgo dėl genetikos, gal dėl charakterio bruožų, traumų ar psichologinių išgyvenimų? Juk kas norėjo susirgti alkoholizmu? Svarbu suprasti ir tą, kad jis negalės išgydyti tėvų. Ir jo elgesys su tėvais priklausys nuo asmeninės jo paties brandos.