2021 05 31

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vaikams svarbios, bet suaugusiųjų vengiamos temos

Unsplash.com nuotrauka

Kartą su 4–5 metų vaikais kalbėjomės tema „Iš kur aš atsiradau“. Kartu nagrinėjome ir kūdikio vystymąsi motinos įsčiose, ir visokio amžiaus vaikų įvaikinimo etapus. Juk abiem šiais keliais į šeimą ateina mažutėlis.

Po bendro pokalbio ir veiklos prie manęs prieina Marius ir sako: „Žinok, ir aš esu įvaikintas.“ Nustebau, nes vaikas tikrai panašus į tėvelius. Susikaupiau ir paklausiau, kodėl jis taip mano. Į tai Mariukas man atsakė: „Močiutė man sakė, kad mane rado darže tarp kopūstų.“

Situacija buvo subtili – juk močiutė vaiko gyvenime yra nepaprastai svarbus ir autoritetingas žinių apie pasaulį bei santykius šaltinis. Sumečiau, kad geriausia būtų paprašyti, kad vakare tėvai pagrandukui parodytų echoskopu darytą jo nuotrauką ir papasakotų, kaip mažylio laukė ir džiūgavo. Kitą dieną Marius visiems rodė dėmelę pilkame popieriaus lapelyje ir sakė: „Žiūrėk, ten aš.“ Džiaugiuosi, kad tėvai nebevengė vaikų atsiradimo temos ir nepaliko klausimo kopūstams ir gandrams.

Kalbėtis su vaikais galima apie viską. Tinkamu laiku. Tai yra tada, kai jiems jau įdomu ir aktualu. Šiame tekste trumpai apžvelgsiu kelias jautrias temas, kurių tėvai ir ugdytojai vengia ir atidėlioja geresniems laikams.

Politika (ir karas)

Gal galima su vaikais apie tai nekalbėti? Galima, jei Jūsų namuose nėra televizoriaus, vaikas neturi priėjimo prie interneto, o radijas išjungtas net senelių namuose. Kitu atveju, kai mes vaikams nepaaiškiname situacijos, tai padaro televizija ir kitos medijos. Mums gali atrodyti, kad vaikas negirdi to, ko gerai nesupranta, tačiau tai netiesa. Vaikai klausosi, įsidėmi ir turi visokių minčių ta tema. Šešerių metų vaikas yra pajėgus paklausti ir suprasti apie įvykius Ukrainoje, apie mūsų šalyje vykstančius protestus ar finansines krizes. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje paaiškintas reiškinys suteikia vaikui platesnio pasaulio matymo pagrindą. Ir tą pasaulėžiūrą savo vaikui formuojame mes, o ne kieme politikuojantys senjorai ar rėksniai iš TV ekranų.

Jei pykčio pritvinkusios kalbos vis dėlto aplenkė tėvus ir mokytojus, ką galime daryti tokioje situacijoje? Pirmiausia išsiaiškinti, kokia tema ar jos interpretacija iškilo. Tuomet išklausyti vaiką taip, kad jis nesugertų naujų neramių emocijų iš suaugusiųjų (tiek pedagogų, tiek tėvelių). Atidžiai išklausyti viską ir nepertraukti, netaisyti. Paklausti, ką apie tai mano ir kaip dėl to jaučiasi. Paskui galima ramiai kalbėti. Trečia, atsakyti į tai, ko vaikas klausia, net jei tai yra tik iš kitų vaikų, suaugusiųjų ar TV „prigaudyti vėjai“. Atsakyti – nes kitaip vaikas išeis nesupratęs atsakymo ir išsineš mintį, kad kažkas yra labai negerai, o kas – neaišku.

Unsplash.com nuotrauka

Taigi, pasikalbame su vaiku apie tai, ko jis ar ji klausia. Tuomet pasakome, ką šiuo metu geri žmonės daro, kad bloga situacija pagerėtų. Kad reikės įdėti daug pastangų ir laiko į situacijos gerinimą. Kad mes turime melstis, palaikyti ir neužmiršti tų, kuriems sunku. Prisiminti reiškia branginti ir būti kartu su tuo, kuriam sunku. Tuomet vėl atsakyti į vaikui kilusius klausimus. Ir palikti atviras duris, kad kitąsyk vėl prieitų ir pasiklaustų. Tokiu būdu kuriame saugų ryšį su vaiku. Jis pasitiki, pagal savo amžių dalyvauja, jaučiasi saugiai ir ramiai.

Gamtosauga

Pasak Marijos Montessori, ikimokyklinis amžius yra jautriausias vaiko ugdymo laikotarpis. Tai yra esminių krikščioniško (t. y. žmogiško) gyvenimo principų formavimosi etapas. Todėl gamtosaugos, išmintingo vartojimo, išteklių tausojimo reikšmė ir įpročiai formuojami šiame amžiaus tarpsnyje. Ir ši tema yra iš tų, kur mažiau kalbama, daugiau veikiama.

Ši tema išskleidžiama per kasdienius veiksmus. Gamtos tausojimo įpročius mažylis perima iš suaugusiųjų elgesio kultūros. Jei darželyje rūšiuojamos atliekos, tausojamas vanduo ir nešvaistomas maistas, o namie yra kitaip (gali būti ir atvirkščiai: darželis gyvena neatsakingai, o namai – pavyzdingai), tai naujoji karta užaugs nepasimokiusi iš mūsų klaidų. Prieštaringas ugdymas atveda prie situacinės nuostatos, kuri leidžia pagal aplinkybes keisti elgesį.

Unsplash.com nuotrauka

Dievas

Taip, krikščionys vaikams kalba apie Dievą. Liudiją Jo meilę. Moko vaikus melstis. Tai yra puiku. Tačiau kartu su savo tikėjimo patirtimi perduodame ir iškreiptų Dievo paveikslų rinkinį. Neišvengiamai. Ši tema nepaprastai jautri, nes katechizuodami vaikus galime persistengti ir visai to nenorėdami įteigti, kad Dievas mato, kritiškai stebi ir konspektuoja vaiko klaidas. Arba, kad Jėzui labai liūdna, kai vaikas nedaro taip, kaip liepia tėvai. O šis liūdintis rūpintojėlis yra atmetamas su pirmu paauglystės saulėtekiu.

Religinės manipuliacijos su įvairaus smurto apraiškų variacijomis vertos atskiro straipsnio. Gana bus, jei užsiminsiu, kad šitos patirties vaikas nepamirš niekada. Net Dievas, kurio vardu buvo vienaip ar kitaip smurtaujama ar manipuliuojama, gali dingti iš vaiko atminties, bet beveik sakralios neįveikiamos bejėgystės patirties vaikas nepamirš niekada.

Tai gal palaukti, kol vaikas užaugs ir dėl tikėjimo apsispręs pats? Nemanau. Tai – atsakomybės vengimas ir tam tikro religinio neraštingumo ir tikėjimo nebrandumo deklaravimas. Su seneliais, šeimos draugais, svarbiausiomis tradicijomis bei esminiais principais vaiką supažindiname nuo pirmųjų dienų. Dievas yra Asmuo (tiksliau, Trys Asmenys), kurį net mažas vaikelis pajėgus intuityviai pažinti ir su Juo susidraugauti. Tinkamai ir paprastai vaiką supažindinti pajėgus kiekvienas suaugusysis, kuris bent sykį su tikėjimu perskaitė Evangeliją.

Ses. Viktorija Voidogaitė CC. Evgenios Levin nuotrauka

Vėlinės (ir mirtis)

Kasmet minimos Vėlinės yra puiki proga pasikalbėti apie Amžinąjį gyvenimą. Apie tikėjimą ir viltį, kuriuos nešiojame savyje. Maža to, tai proga pasikalbėti apie potencialą amžinai gyventi džiaugsme ir laimėje. Iš savo patirties žinau, kad tinkamai parinkti žodžiai ir paprastas tiesumas padeda vaikams priimti, jog anksčiau ar vėliau visi eisime per slenkstį į Amžinybę. Ta proga kasmet nueiname į netoliese esančias kapines ir aptvarkome kapus tų, kurių artimieji nebesugeba pasirūpinti. Paprastai ten ir pasimeldžiame.

Jei šios temos baimingai vengsime, ji iškils, kai būsime nepasirengę. Anksčiau ar vėliau į Amžinybę turėsime išlydėti kurį nors artimą žmogų. Ištikti gedulo ir netekties būsenos nepajėgsime tinkamai paaiškinti vykstančio fenomeno. Gali nutikti, kad mažylį išgąsdinsime, perkelsime jam savo baimes. Gal vaikui teks sugerti mūsų skausmą ir sielvartą, galbūt vaikas norės mus paguosti. Tačiau jo viduje liks sumaištis, nežinia ir baimė.

Visi bijome mirties. Esame patyrę išsiskyrimo skausmą ir liūdesį. Gedėjome. Tiesiog tikintys Amžinuoju gyvenimu nesustoja prie slenksčio, bet žvelgia pirmyn. Viltis – pagrindinė tema, kurią kasmet Vėlinių metu su vaiku plečiame ir giliname.

Timothy Schmalzo skulptūra „Benamis Jėzus“ („Jėzus be stogo virš galvos“) Rio de Žaneire, Brazilijoje. EPA nuotrauka

Vargšai (ir ribotus higienos įpročius turintys elgetos)

Kai vaikams bandome perduoti artimo meilės bei neatšaukiamo žmogaus orumo principą, mūsų veiksmai ir žodžiai turi sutapti.  Taip, kaip elgiamės ir kalbame su vargstančiaisiais ir elgetaujančiais, taip mūsų vaikai elgsis ir kalbės su tais, kurie juos trikdo (visai nebūtinai tai taip pat bus vargšai, gal seneliai ar sunkūs ligoniai).

Kai pagalvoji, tai tarp vargšo ir manęs tėra vienas žingsnis. Taigi, negaliu išsižadėti „ubago lazdos“. Prisimenu, kaip viena mano bičiulė sušelpė apsvaigusį varguolį. Tai matė jos maži vaikai. Todėl vėliau jiems paaiškino, kad kažkur Nyderlanduose taip ubagauja jų dėde, jos brolis. Ji sakius, jog, būdama švelni ir maloni su ką tik sutiktu žmogumi, ji viliasi, kad ir toli esantis jos ligotas brolis patirs žmonių gerumą ir gailestingumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šelpti vargšus yra krikščioniška pareiga. Kartais didžiausias vargšų vargas yra gebėjimo tinkamai bendrauti stoka, higienos įpročių ribotumas ir priklausomybės. Ir tai yra vargas. Jei šelpsime tik kultūringus, inteligentiškus ir nusipelniusius vargšus, tai kitus priversime badu vaduotis arba vogti. Ne mūsų reikalas yra teisti vargšą, bet turime pareigą jį sutikti kaip orų žmogų, tuomet nuolankiai (ir netrimituojant) sušelpti. Kaip pasielgiu su vargšu, kurį matau ir kurį mato arti esantis vaikas, taip iš tikrųjų myliu Dievą, kurio nematau.