Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Vaikelį praradusi jauna pora: šio išbandymo niekam gyvenime nelinkėtume patirti 

Simonas ir Rimantė Bradūnai. Asmeninio archyvo nuotrauka

XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ laidos vedėja Gabrielė Krulytė kalbino protestantų bažnyčios „Kristaus paliepimas“ tarnautojus Simoną ir Rimantę Bradūnus, jie dalinosi savo liudijimais, kaip perėjo didžiausius savo gyvenimo išbandymus.

Kaip jūs laikotės šiuo karantino laikotarpiu?

Rimantė: Šis karantino laikas man iš tiesų labai įdomus tuo, kad galiu įsigilinti į kiekvieno žmogaus vidų, jį pajausti, išnagrinėti, susipažinti. Aš atradau daug žmonių, daug naujų vidinių dalykų ir naujai pažinau kitus. Ačiū Dievui už šį laiką. Aš daug skaitau, stengiuosi gilintis į Dievo Žodį, ir tai labai įdomu. Dabar skaitau Pradžios knygą – atrodo, lyg naujai skaityčiau vėl iš pradžių. Man geras šis laikas. Aišku, yra ir minusų, bet yra ir labai gražių dalykų.

Simonas: Aš stengiuosi bet kokiuose išbandymuose ar išmėginimuose įžiūrėti teigiamą pusę. Apaštalas Paulius sako džiaugtis išbandymais, o džiaugtis sunku, jeigu žiūri į neigiamą išbandymo pusę. Todėl aš stengiuosi karantino metu irgi įžiūrėti teigiamų dalykų: tai, kad dabar neskubama, kad gyvenimo tempas sulėtėjo ir galima labiau gilintis į Dievo Žodį, galima daugiau pabūti su šeima, su savo žmona. Džiaugiuosi šiuo karantinu, bet, aišku, suprantu ir jo neigiamą pusę. Nesakau, kad karantinas yra gerai ir jis turėtų tęstis toliau, tačiau tokiu laikotarpiu gerai žiūrėti ir į teigiamą pusę.

Simonai, kas tau yra išbandymas?

Simonas: Išbandyti žmogų galima įvairiose srityse: išbandyti fiziškai, domėtis muzika ar įvairiais kitais dalykais. Kai žmogus išbandomas, pamatome, kas iš tikrųjų yra jo viduje arba ką jis iš tikrųjų sugeba vienoje ar kitoje srityje. Pirmajame Petro laiške 1, 6–7 kalbama: „Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.“ Petras sako, kad tikėjimas gali ir turi būti išbandytas, bei pateikia palyginimą apie auksą. Kaip auksas yra ištiriamas, išgryninamas ugnyje, taip ir mūsų tikėjimas yra išbandomas, kad pamatytume, kas iš tikrųjų yra mūsų širdyse. Į mūsų gyvenimą, norime ar nenorime, tikimės ar nesitikime, ateina mūsų tikėjimo išbandymai: tikėjimo Dievu, tikėjimo gerais dalykais ar gyvenimo prasme. Mums tenka su tuo susidurti ir po išbandymo mūsų tikėjimas arba sustiprėja kaip auksas, išbandytas ugnyje, arba tikėjimą prarandame.

Koks buvo jūsų pirmasis santuokos išbandymas ir kaip jį perėjote?

Rimantė: Mes iš tiesų susituokėme labai jauni, ir tai buvo pirmasis mūsų išbandymas. Nors tuokėmės sąmoningai apsisprendę ir buvome išsikėlę savo šeimos vertybes ir kuo gyvensime, tačiau nebuvome labai brandūs ir nežinojome savo tikslų. Susituokus susitinka dviejų skirtingų auklėjimų žmonės ir atsineša savo problemas, kurių santuokoje tik padaugėja. Tad tai ir buvo mūsų pirmasis išbandymas.

Mes skirtingai supratome tvarką, skirtingai supratome laiko leidimą kartu. Iš tiesų tuos pirmus santuokos metus, kol mes gryninomės ir išbandėme vienas kitą visose situacijose, buvo labai daug ašarų. Aš naiviai ėjau tuoktis 20-ies metų ir tikėjausi, kad viskas bus tobula ir nuostabu, tačiau tos iliuzijos šiek tiek subliūško ir supratau, jog ne viskas yra taip tobula. Bet, žinoma, Dievo meilė viską įveikia, ir aš labai dėkinga Dievui, kad mes abu krikščionys ir mylime Dievą, kad mūsų širdys keičiasi. Net ir tokie maži išbandymai mus užgrūdina, išvalo ir keičia – o tada santuoka palaiminama. Mes su Simonu jau 9 metai, ir aš nežinau, kas geresnio galėjo įvykti mano gyvenime negu ši santuoka. Aš tikiu, kad tai yra ir Simono, ir mano maldų atsakymas.

 

Simonai, o kaip jauteisi tu tuos pirmuosius santuokos metus?

Simonas: Aš kiek paprasčiau žiūrėjau į tai, jog galbūt mums kažkas neišėjo ar kad mes kartu nepabuvome, bet taip pat supratau, jog tai labai svarbu mano žmonai, ir stengiausi būti geras vyras. Kartais, kai jai viskas atsibosdavo, žmona sakydavo, kad yra nelaiminga su manimi, ir tai man būdavo skaudžiausia. Tada aš labiau pasistengdavau, dažniau atnešdavau gėlių.

Kokie ryškesni išbandymai buvo jūsų šeimyniniame gyvenime, kaip juos perėjote ir ko išmokote?

Rimantė: Vienas iš ryškiausių išbandymų buvo tada, kai mes pardavėme savo patį pirmąjį butą ir pirkėja mus apgavo. Tada mes finansiškai labai nukentėjome. Mes neturėjome pinigų, iš draudimo įmonės dar atėjo 1500 eurų bauda dėl to, kad nepažymėjome vienos mažos varnelės, jog Simonas dar neturėjo 5 metų stažo ir padarė nedidelę avariją – apgadino brangią mašiną, kurią brangu ir suremontuoti. Tada norėjosi savęs gailėtis, tačiau aš nuėjau į balkoną ir susmukau ant žemės melstis.

Nors norėjau piktintis, staiga atsiminiau prieš mėnesį skaitytą knygą apie dėkingumą Dievui ir pagalvojau: „Kaip nuostabu! Dievas viską mato keliais žingsniais į priekį ir Jis jau tą knygą atsiųsdamas mane paruošė šiai situacijai.“ Tada sukniubusi balkone pradėjau dėkoti Dievui už mažus dalykus: už tai, kad turime ką valgyti, kad turime kuo apsirengti, kad galime užsidirbti ir esame sveiki. Aš pamačiau, kiek daug gražių dalykų mes turime. Pradėjau dėkoti už tai, kad esame šeima, kad esame jauni ir kad viskas mums dar prieš akis. Kiekvienas tas dėkingumo išpažinimas tarytum naikino sėklą, kurią velnias norėjo pasėti: jog aš esu nelaiminga, nesėkminga ir nemoku gyventi. Nors ir daug velnias neigiamų dalykų prisėjo, bet Dievas viską pakeitė į gera.

Dabar mes gyvename svajonių vietoje, nusipirkome nuostabų kotedžą. Penkerius metus su Simonu meldėmės, kad gyventume prie pušų ir  vandens, o dabar taip ir gyvename: pro mūsų langus matosi pušys ir šalia yra net trys ežerai ‒ galime pasirinkti, prie kurio nukeliauti. Iš tiesų ačiū Dievui už tai ir kad per dėkingumą galime išnaikinti tas nepasitenkinimo, gailesčio sau sėklas ir pamatyti gražių dalykų. O kažką gražaus galima pamatyti kiekvienoje situacijoje.

Neseniai jūs laukėtės vaikelio, turėjote daug lūkesčių, tačiau staiga nėštumą teko nutraukti ir prarasti vaikelį. Kaip išgyvenote šį išbandymą?

Simonas: Šis išbandymas atėjo netikėtai, mes labai džiaugėmės ir laukėme mergytės. Buvo 21 savaitė ir 4–6 dienos, ir staiga vidury nakties Rimantei nubėgo vandenys. Mes nesuvokėme, kas atsitiko, ir iš karto važiavome į ligoninę. Dėl karantino ligoninėje man likti neleido, todėl Rimantei reikėjo vienai viską ištverti. Kai išaušo kita diena, mums pasakė, kad vaikelį išgelbėti būtų galima tik nuo 22 savaitės, o mums trūko 6 dienų, kad būtų kokių vilčių. Papildomai kalbėjausi su daktaru ir klausiau, ar tikrai nėra jokių galimybių, ar tikrai viskas gerai apgalvota. Jam užteko kantrybės paaiškinti man, jog nėra jokių šansų – pasaulyje taip nėra buvę. Kartu su bendruomene meldėmės, kad šis vaikelis išgyventų, nors taip neatsitiko, manau, jog tai buvo teisinga. Aš dabar žinau, kad mes padarėme viską, bet atsitiko taip, kaip atsitiko.

Rimantė: Šis išbandymas buvo toks, kurio niekam gyvenime niekada nelinkėčiau patirti, ypač tokiame vėlyvame nėštumo etape, kada jau jauti vaikelio judesius ir turi daug svajonių, visokių vilčių. Kai nuvažiavau į ligoninę, daktaras man davė vieno procento galimybę. Mamai tas vienas procentas iš teisų yra kaip milijardas. Aš pasirinkau per naktį dar laukti ir žiūrėti, kaip viskas vyks. Ryte, kai atėjo daktarė po mano kraujo tyrimų, piktai mane aprėkė ir pasakė, kad mano kraujo užkrėtimo rodiklis toks, kad net mano gyvybei gresia pavojus. Nors su Simonu kalbėjome visą laiką telefonu, buvo sunku, kad jo nebuvo šalia.

Simonas ir Rimantė Bradūnai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Klausimų buvo milijardas, bet sunkiausias sprendimas man, kaip mamai, kai mano vidus raudojo, pasakyti: „Dieve, tebūnie Tavo valia, nes Tu vis tiek žinai geriausiai, kaip turi būti šioje situacijoje.“ Kitą dieną pas mane buvo atėjusi psichologė, po pokalbio ji pasakė, jog esu stipri moteris, su kuria malonu bendrauti ir kuri supranta, kur yra. Ir iš tiesų per šitą situaciją aš pamačiau, kad iš tiesų aš turiu stiprybės kaip moteris, nors visą gyvenimą galvojau, jog esu labai silpna, sirgau depresija, mėgdavau savęs pagailėti, visada galvodavau, kad aš labai neryžtinga, nestipri, ir ši situacija išryškino mano, kaip moters, stiprybę pasikliauti Dievu.

Kaip dabar tu matai šią situaciją?

Rimantė: Kai patyrėme šį praradimą, žinoma, buvo keli mėnesiai tylos, netarnavimo ir tiesiog buvimo su savimi. Pirmą kartą apie tai paliudijome rugsėjį, praėjus 4 mėnesiams po praradimo. Po to priėjo prie mūsų viena moteris, kuri pasidalino, jog džiaugiasi tuo, kad mes išleidome savo dukrytę į dangų, pas Dievą, kad ji dabar ten mūsų laukia ir yra mūsų užtarėja. Moters pasidalino, kad tokį patį praradimą patyrė prieš 26 metus, ir tai išardė jos šeimą, išardė svajones ir visą gyvenimą, nes ji negalėjo su tuo susitaikyti ir toliau gyventi. Tik dabar ji pradėjo gyventi toliau ir matyti gyvenimą, jo spalvas.

Taigi aš norėčiau paskatinti tuos, kurie išgyvenote tokius dalykus, paleisti visa tai nesuvokiant, kodėl ir kaip. Nors ir yra milijonas klausimų, į kuriuos nebus atsakymo, kuriuos galbūt gausime tik danguje, pasikalbėję su Dievu.

Simonas: Gana greitai Dievas mus pervedė per šitą išbandymą ir atgaivino mūsų širdis ir sielas. Nors tai nereiškia, kad viską pamiršome, yra žaizdų, tačiau laikas jas gydo. Aš dėkoju už mūsų artimųjų, draugų, pastorės  palaikymą. Su jų pagalba mes tai perėjome ir dabar einame į kitą etapą. Šiuo metu mes vėl laukiamės vaikučio, kuriam jau 23 savaitės. Jis auga sveikas, ir į mes į ateitį žiūrime ne su baime, bet su viltimi ir džiaugiamės šia dovana. Dabar gims berniukas, jau renkame jam vardą. Tai naujas etapas, naujas periodas, nors nepamiršome, kas buvo praeityje, bet tai atidavėme Dievui.

Tai kodėl mums reikalingi išbandymai?

Simonas: Aš manau, kol mes gyvename žemėje, tol bus išbandymų mūsų, todėl geriausia pasitikėti Dievu. Kai turi vilties gyvenime, tada tie išbandymai įgauna prasmę, jie tampa įveikiami. Evangelijos pagal Matą 7 skyriuje Jėzus moko: „Kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mato 7, 24–25).

Uola – tai mūsų tikėjimo pagrindas, tai pats Jėzus Kristus, mūsų viltis. Jėzus pažada, nesvarbu, kad ir kokie išbandymai, kokie vėjai pakiltų ar kas pasikeistų, nebaisu yra tam, kuris savo gyvenime, savo tikėjime remiasi Dievu, Jėzumi Kristumi. „Kas klauso mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“ (Mato 7, 26–27). Išbandymus galima įveikti arba jų neįveikti, tad aš linkėčiau mums būti tais žmonėmis, kurie klauso šitų žodžių ir juos vykdo ‒ kurie stato savo gyvenimą ant uolos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rimante, ko palinkėtum žmonėms, kurie šiuo metu išgyvena sunkumų metą?

Rimantė: Man padėjo tai, kad per patį sunkiausią išbandymą aš parašiau ilgą laišką savo dukrytei, surašiau visus klausimus, kurie kilo mano širdyje, Dievui ir į kuriuos atsakymų rasti šiuo metu nėra įmanoma. Manau, kad kiekvienas, kuris pereina išbandymus, kelia milijoną klausimų, į kuriuos atsakymų nėra, bet galbūt tuos atsakymus gausime. Išbandymai suteikia mums stiprybės, vidinio užtikrintumo, tikėjimo ir kantrybės. Išbandymai ugdo dovanas ir yra skirti mus išgryninti ir sustiprinti. Taip pat, kai keliaujame per išbandymus, svarbu dėkoti Dievui už tai, ką turime, nes kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenime labai daug, už ką galime dėkoti, reikia tik tai pamatyti.

Parengė Skaistė Tumulytė