Vaikų intelektas: spausti negalima paleisti

Medicinos psichologė DAIVA BERZKALNE, tyrinėjanti vaikų ir suaugusiųjų intelektą, teigia, kad nė vienas šių teiginių nėra visiška tiesa. Tad kaip tėvams žinoti, kur ir kiek vaikus paspausti, o kiek – paleisti? Kiek pastangų turi dėti tėvai ir mokytojai, kad vaikas išlaikytų, tarkim, matematikos egzaminą? O gal žinoti, kad to egzamino jam apskritai nereikia laikyti?

„Iš tikrųjų reikėtų atskirti terminus „gabus vaikas“ ir „vaikas geba“. Vaikas geba išspręsti matematikos uždavinį, bet ar jis gabus matematikai – nebūtinai. Bendraudama su pedagogais gana dažnai girdžiu, kad visi vaikai gabūs, tik kai kurie tingi. Ir paprastai tai būna tas momentas, kai tėvai pradeda ieškoti savo vaiko tingėjimo priežasčių ir kreipiasi į specialistus. Jie bando aiškintis, kodėl jų vaikui nesiseka mokytis vieno ar kito dalyko: ar tai susiję su tam tikrų gabumų stoka, jei taip, kaip jam galima padėti“, – pasakoja D. Berzkalne.

Pasak jos, tai, kaip sėkmingai sekasi vaikui mokytis, priklauso nuo įvairių dalykų: nuo motyvacijos – noro arba nenoro mokytis, įgimtų ir įgytų gebėjimų, aplinkos sąlygų, psichoemocinės būsenos ir kitų veiksnių. Manoma, kad neverbaliniai žmonių gebėjimai yra įgimti, o kalbiniai – išugdomi, įgyjami. Žinoma, jeigu aukštų įgytų intelektinių gebėjimų vaikas nebus ugdomas ir jam nebus sudaromos galimybės plėtoti savo gabumus, jis netobulės, neišnaudos viso savo turimo potencialo.

Ugdyti reikia ir pačius tėvus

„Pirmiausia tėvams visuomet nuoširdžiai rekomenduočiau pradėti nuo intelekto įvertinimo, kuris parodo vaiko protinius gebėjimus, tada viskas tampa daug aiškiau, ramiau, planuočiau. Profesionaliai įvertinus gautus rezultatus, galima numatyti tolesnius tikslus ugdant vaiką, beje, neretai ir pačius tėvus. Nes tėvų keliami neadekvatūs lūkesčiai savo vaikui dažnai būna jų vaikų „tingėjimo“ priežastis – kai vaikas jaučiasi spaudžiamas, turintis atitikti įsivaizduojamus tėvų idealus, tam tikrus standartus, aplinkos spaudimą būti geriausiam. Ir jeigu jo gebėjimai iš tiesų yra vidutiniai, dažnai vaikas pasiduoda, nes daugiau, negu jis turi ar gali – negeba“, – aiškina medicinos psichologė.

Psichikos sveikatos specialistės teigimu, neretai po vaiko „tingėjimu“ slepiasi ir tokie sutrikimai kaip depresija, nerimas arba išgyvenami kiti intensyvūs jausmai – kai jis jaučiasi nepriimtas, nesuprastas. Paauglystėje ieškant savo tapatumo taip pat neretas atvejis, kai jaunuolis lygiuojasi į populiariuosius ir nebūtinai teigiamus (kai būti protingam, gerai mokytis nėra prestižas). Neretai ir tėvams reikia laiko susitvarkyti su savo jausmais ir emocijomis, sužinojus vaiko intelekto tyrimo rezultatus. Ne visada jie atitinka jų norus ir lūkesčius, ypač tais atvejais, kai tėvai yra sėkmingi savo srities specialistai, o vaikas yra tik vidutiniokas.

„Nebūtinai gerai besimokantis vaikas yra gabus, bet  juk ir gabus vaikas gali gauti prastų pažymių. Ir čia mes, specialistai, ieškome atsakymo – priežasties, kodėl taip yra. O kai kuriems tėvams sužinojus vaiko intelekto tyrimo rezultatus kaip tik nukrenta akmuo nuo pečių, nes ateina suvokimas, kad gali sėdėti su vaiku ir mokytis su juo penkias ar daugiau valandų, bet rezultatas bus vis tiek tik atitinkantis vaiko gebėjimus.

Turbūt visais laikais žmonės ieškojo to aukso vidurio – svarbu susivokti, kad gyvenimas susideda ne vien tik iš intelektinių gebėjimų. Svarbu konsultuotis su specialistais, ir, manau, visada galima rasti tą aukso vidurį“, – pasakoja D. Berzkalne.

Testą atlieka tik sertifikuoti specialistai

Psichikos sveikatos specialistės minimas intelekto tyrimas – tai amerikiečių mokslininko Wechslerio sukurta, sėkmingai adaptuota ir standartizuota Lietuvoje metodika intelektui įvertinti. Testą gali atlikti tik specialiai tam apmokyti, licenciją turintys psichologai. Testas skirtas vaikams nuo 6 iki 17 metų ir suaugusiesiems iki 99 metų. Testas atliekamas visame pasaulyje, siekiant įsivertinti žmogaus stipriąsias ir silpnąsias protinių gebėjimų puses, save visapusiškai pažinti, kryptingai renkantis ateities profesiją, atsakyti sau į klausimą, ar, tarkime, vaiko pažymiai tikrai atitinka jo gebėjimus, kokioje srityje jam reikėtų pasistengti, kodėl vaikas „tingi“, kokios to „tingėjimo“ priežastys.

„Įvertinę vaiko intelektą standartizuota ir adaptuota Lietuvoje Wechslerio metodika, visada gauname intervalą, kuriame ir gali „plaukioti“ vaiko intelektiniai gebėjimai. Turime nusistatę tam tikras lietuviškas normas. Yra atlikta daug tyrimų, kiek žmogaus gebėjimus lemia genai ir aplinka. Gavęs gerus genus, tačiau neugdomas vaikas ir turės tiek, kiek dauguma. Tačiau motyvuotas, palaikančioje ir ugdančioje aplinkoje bręstantis vaikas pasieks tikrai kur kas daugiau. Žinoma, yra tam tikros ribos, kurias sužinoję tėvai nurimsta“, – pasakoja licencijuota specialistė.

Testas atliekamas ramioje, saugioje aplinkoje, trunka apie 1,5–2 val. Jis parodo stipriąsias ir silpnąsias žmogaus protinių gebėjimų ypatybes. Pavyzdžiui, kaip jis geba mąstyti, numatyti tolesnes elgesio pasekmes, ar mąsto logiškai, kaip geba kurti abstrakcijas, sisteminti, integruoti naują informaciją į jau turimą, kaip orientuojasi naujose situacijose, kokia jo atmintis, konstrukciniai ir kai kurie kiti gebėjimai.

Svarbu atsižvelgti į vaiko norus

Pasak D. Berzkalnės, intelekto testas – ko gero, efektyviausias būdas išsiaiškinti, kiek savo vaiką verta spausti vienoje ar kitoje srityje, tad tai suamžina įtampą abiem pusėms – tiek vaikui, tiek jo tėvams. Vis dėlto net ir testo neatlikę tėvai gali išgirsti vaiko siunčiamus signalus ir nukreipti jį tinkama linkme.

„Visada svarbu atsižvelgti į paties vaiko norus. Geriau, kai vaikas bando ką nors veikti, lankyti užsiėmimus, mokytis ir būti motyvuotas negu atvirkščiai. Leiskite vaikui bandyti. Labai svarbu, kad tėvai atskirtų, kur yra jo vaiko norai, o kur mamos ar tėčio. Žinoma, intelekto testas – patikimesnis būdas nusistatyti kryptį ir tikslus, nes kiekvienas tėvas geriausiai pažįsta savo vaiką, tačiau ne visi turi tiek žinių, kad galėtų profesionaliai įvertinti ir tinkamai perskaityti tuos signalus. Todėl prieš atliekant tyrimą labai svarbus pokalbis su tėvais, siekiant išsiaiškinti jų norus ir lūkesčius, įvertinti šių norų įtaką vaikui“, – pasakoja medicinos psichologė.

Mokytis reikia išmokti

Paklausta, kaip tėvai turėtų mokyti savo vaiką mokytis, psichikos sveikatos specialistė pateikia pavyzdį: kai išleidžiame vaiką į mokyklą, jam juk paaiškiname, kaip susidėti kuprinę, kitaip pasiruošti. Tuomet paklausiame, kaip jam pavyksta, kokios pagalbos reikia. Ir taip pamažu vaikas išmoksta susidėti į kuprinę reikalingas priemones. Taip ir su mokymusi – mes negimstame mokėdami, mokytis irgi reikia išmokti. O čia jau kompleksinis – pedagogų, tėvų ir vaiko – rūpestis. Svarbu klausti ir kalbėtis su vaiku, pasiūlyti, bet ne brukti savo pagalbą“, – sako D. Berzkalne.

Svarbiausia, psichikos sveikatos specialistės teigimu, nepriklausomai nuo to, kad ir kokie būtų vaiko intelektiniai gebėjimai ar intelekto testo rezultatai, svarbu jį mylėti, pastebėti, išklausyti, būti su juo.

„Viską, ko nori išmokyti, rodyti savo asmeniniu pavyzdžiu. Nes vaikai mokosi ne iš to, ką girdi, o iš to, ką mato. Ir visada reikia ne siekti būti geresniam už draugą, kaimyną, tėvus, bet siekti būti geriausia savo paties versija“, – priduria psichologė.

Parengta pagal „Neuromedos“ informaciją.