Vaikų linijos atstovė: nuvertinus vaiko problemą, jis apie ją ir nekalbės

„Prieš dvidešimt metų vaikai skambindavo dėl kylančių sunkumų santykiuose su tėvais, su bendraamžiais, dėl patyčių – dėl šių problemų jie skambina ir dabar. Vaikai yra labai priklausomi nuo visos aplinkos: nuo tėvų gebėjimo atliepti jų emocinius poreikius, nuo bendraamžių priėmimo, tad visi sunkumai susiję su panašiais dalykais, kurių buvo ir seniau“, – teigia J. S. Jasiulionė.

Tačiau pastarieji keleri metai atnešė naujų patirčių visuomenei. Pandemija paralyžiavo įprastą gyvenimą, sukėlė daug nerimo, vaikams nebeliko įprastų būdų socializuotis, bendrauti. Saugumo nepridėjo ir prieš metus prasidėjęs karas Ukrainoje, vaikai nerimavo dėl to, kas būtų, jei kas nors panašaus nutiktų ir pas mus. Nors dabar to nerimo jau mažiau, vaikus tebekamuoja problemos, apie jas jie pasakoja Vaikų linijos savanoriams. 

Kodėl vaikai ir paaugliai ryžtasi skambinti į Vaikų liniją, užuot kreipęsi į tėvus ar auklėtojus? Gal tai atskleidžia gana paviršutiniškus santykius tarp vaikų ir juos supančių suaugusiųjų?

Į Vaikų liniją skambina daugiausia 12–15 metų paaugliai. Juos jaudina santykiai su tėvais, jie jaučiasi neišgirsti, nesuprasti, nepriimti, tėvai neatliepia tam tikrų jų poreikių. Kilus įtampai su tėvais, paaugliai ieško kito žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti.

Kitos temos – santykiai su bendraamžiais, draugais, partneriais, sunkūs jausmai, mintys apie savižudybę. Po pandemijos išaugo paauglių, kalbančių apie labai blogą savijautą, skaičius. Paauglystėje kyla egzistencinės temos, norisi su kuo nors pasikalbėti. O kodėl jie nori kalbėtis su nepažįstamaisiais? Ogi todėl, kad čia paskambinę jie bendrauja su žmogumi, neturinčiu jokių lūkesčių jų atžvilgiu, jokių išankstinių nuostatų, o tai yra visiškai priešinga tam, ko vaikas sulaukia savo namuose. Tas nešališkas žvilgsnis žmogaus, galinčio tapti pašnekovu jautriomis temomis, padrąsina vaiką ar paauglį atsiverti.

Vaikai ir paaugliai dažnai ieško pagalbos kitur, nes jaučia, kad tėvams trūksta laiko, jie gali pernelyg susijaudinti, išgirdę iš paauglio apie jį kamuojančius vienokius ar kitokius sunkumus, su kuriais jis susiduria. Tuomet pokalbis gali padrąsinti vėliau kreiptis pagalbos į suaugusiuosius. Kalbantis apie savižudybę paauglys neturi likti vienas, jis gali kalbėtis su mumis, bet reikėtų ieškoti jo aplinkoje žmogaus, kuris suprastų tas sunkias emocijas, suteiktų reikiamą pagalbą.

Kaip elgtis, jei vaikas duoda užuominų, kad gali bandyti žudytis? Ką tokiu atveju vaikui sako Vaikų linijos savanoris?

Vaikų linijoje būsimieji savanoriai yra mokomi atpažinti ženklus – kaip iš pokalbio suprasti, kad paauglys turi suicidinių minčių. Tai galima atpažinti iš pačių įvairiausių užuominų: „Nebematau prasmės…“; „Atrodo, kad niekas nepastebėtų, jei ir numirčiau…“; „Man atrodo, kad jeigu ką nors sau pasidaryčiau, tėvai nepastebėtų ar netgi pasijustų geriau…“ Tų verbalinių užuominų gali būti pačių įvairiausių. Tai gali slėpti neviltį, gilų liūdesį, tam tikrą pyktį, ir tikrai ne visada už to slepiasi mintis apie savižudybę. Ir tuomet savanoriui yra labai svarbu tiesiai šviesiai paklausti: „Tu sakai, kad nebėra prasmės gyventi? Gal nori papasakoti, kodėl tau kartais kyla minčių apie savižudybę?“

Kartais to klausti būna baisu, savanoriai turi patys save įveikti, kad išdrįstų to paklausti, nes kalbantis su šia jautria amžiaus grupe atrodo, kad paklausus apie savižudybę galima sukelti tokių minčių. Tačiau jei paauglys nėra apie tai galvojęs, jis tikrai dėl tokio klausimo nepuls sau ką nors bloga daryti. Paaugliai gali prisipažinti, kad kartais gal ir pagalvoja apie tai, bet niekada to nedarytų, nes labai rūpi santykiai, draugai. Atviras klausimas atidaro duris, tad jau galima kalbėtis šia tema ir aiškiai įvardyti, kad išties būna sunku, tad ir tokių minčių kyla.

Savanoriai jau gali vertinti savižudybės riziką: ar tai tik mintys, ar ketinimai, kai paauglys jaučiasi taip blogai, kad ketina sau ką nors pasidaryti. Identifikavę, kad paauglio gyvybei gresia pavojus, stengiamės iškviesti jam pagalbą, paskatinti patį vaiką jos ieškoti, o jei rizika nedidelė, svarbu paraginti paauglį paskambinti kitą kartą ir pasidalinti sunkiais jausmais.

Kaip atrasti ryšį su linkusiu užsisklęsti vaiku ar paaugliu? 

Tėvams svarbu suprasti ir priimti faktą, kad paauglystė yra laikotarpis, kai vaikas pradeda atsiskirti nuo tėvų. Tas emocinis atstumas kartais didėja labai nemaloniais būdais: paauglys užsidaro į kiautą ir nieko nenori kartu veikti, nieko nenori pasakoti, nenori susitikinėti su senais draugais. O kartais jis rodo pyktį, kritikuoja tėvus. Tėvams, norintiems išsaugoti santykį su vaikais, svarbu suvokti, kad tai yra natūrali raidos dalis, kurią visi esame perėję. Ta patirtis gali būti perkelta į dabartinį santykį su savo paaugliu. Paauglystėje turi būti tam tikras atsiskyrimas ir nutolimas nuo tėvų, nes kitu atveju vaikas netaps savarankišku suaugusiuoju.

Kita svarbi dalis: tėvai turi išlikti saugia priebėga vaikui: „Nesvarbu, kaip tu elgiesi, aš tave vis tiek myliu…“ Taip pat išlieka svarbūs šeimos ritualai: bendras valgymo laikas, šeštadienio ar sekmadienio pietūs, bendros šventės, išvykos. Paaugliai dalinasi, kad jiems svarbus tas žinojimas, jog jie gali susitikti su savo tėvais, kurie jų klausysis, kai jiems užeis noras pasipasakoti.

Santykį išlaikyti padeda ir kūrybinės paieškos, kaip tą santykį palaikyti – galima kartu nueiti į kino teatrą, galima kartu nueiti apsipirkti. Gal vieno pasivaikščiojimo metu jis nieko nepasakos, o kitą kartą jis jau atsivers.

Kurią vietą vaikų problemų sąraše užima patyčios? Kaip elgtis tėvams, sužinojusiems, kad vaikas kenčia nuo bendraamžių patyčių? 

Ši tema pokalbiuose su vaikais yra labai dažna. Pandemijos laikotarpiu patyčių smarkiai sumažėjo, tai nestebina, nes mokyklose buvo apribota veikla, vaikai mažiau bendraudavo. Bet iki šiol, deja, tai vis dar skaudinanti ir žeidžianti tema. Atrodytų, kad suaugusieji jau daug žino apie patyčias ir galėtų jas stabdyti, bet iš vaikų pasakojimų mes vis dar girdime, jog reikiamos pagalbos jie nesulaukia, ypač jei vaikas turi kokių nors ypatumų, kitaip rengiasi, turi ryškiau pastebimą būdo bruožą. Ir labai dažnai tokie vaikai sulaukia patarimų: „Tai nesielk taip…“ Dar viena patyčių forma – homofobinės patyčios, kai paaugliai, kurie yra kitokios nei heteroseksualinės orientacijos, sulaukia patarimo prisitaikyti, lyg seksualinė orientacija būtų jų pačių pasirinkimas.

Kalbant apie šią temą man norisi priminti, kad labai daug gali ir patys tėvai, ir tai siejasi su klausimu, kaip išlaikyti ryšį su vaiku, žinoti, su kuo jis bendrauja. Kai vaikas užsisklendžia, svarbu sužinoti, ar jis nori atsiriboti nuo mūsų, ar turi sunkumų mokykloje. Vaikui galima pasakyti: „Man rūpi, man neramu, ruošiuosi nueiti į mokyklą ir paklausti, kas ten vyksta.“

Jei sakysime, kad nėra reikalo kalbėti apie savo nerimą, vaikas neturės su kuo pasikalbėti, kai neramu; bet jei skatinsime jį kalbėti, kai jam neramu, tikėtina, jis ir pasakos apie tai.

Ar savo darbe susiduriate su mokyklos bendruomene? Ar mokytojai nori į tai įsitraukti, ar linkę problemų nematyti, nes tai jiems būtų papildomas darbas? 

Vaikų linija tęsia keletą iniciatyvų: bendraujame su mokyklomis seminaruose, mokymuose, per patyčių prevencinę programą „Friends“, kurią padedame diegti mokymo įstaigose. Mūsų patirtis rodo, kad kiekvienoje mokykloje yra rūpestingų mokytojų, kurie mato ir deda daug pastangų, kad sustabdytų žeminantį elgesį ir padėtų vaikui, bet yra ir tokių, kurie jaučiasi pavargę, sako, kad čia ne jų reikalas, tam yra tėvai ir klasės auklėtojai. Kuo daugiau mokyklose yra tokių pedagogų, kurie atpažįsta, sureaguoja ir sustabdo patyčias, tuo saugesni mokiniai ir mokytojai.

Suprantu, kad mokytojai jaučiasi labai pavargę, apkrauti, nežino, kaip integruoti visus dalykus į visumą. Bet reikia juos drąsinti ir skatinti būti aktyvius, nes patyčių nematymas lems, kad jos kartosis ir taps skaudžia patirtimi vienam ar keletui vaikų. Mano nuomone, mokytojai nesunkiai atpažįsta patyčias patiriančius vaikus – tik klausimas, ar mokykloje yra mechanizmų, kaip padėti tokiems vaikams, ar yra valios ir norų juos įgyvendinti.

Ar didžiosios problemos daugiau pastebimos toliau nuo didmiesčių, mažesniuose miesteliuose? 

Vaikai mums skambina anonimiškai, tad dažnu atveju net ir nesužinome, kokio dydžio mieste jie gyvena, kokia jų socialinė padėtis ir pan. Tačiau skirtingose Lietuvos vietose diegiant programą „Friends“ nemačiau didelių skirtumų tarp didelių mokyklų didmiesčiuose ar mažų mažuose miesteliuose. Patyčių mastas visur panašus, bet skiriasi paramos šaltiniai, rajoninėse mokyklose stinga specialistų, psichologų. Didesniuose miestuose specialistų yra daugiau, nereikia vykti į kitą miestą ieškoti psichologinės pagalbos tarnybos.

Ar seniai dirbate Vaikų linijoje? Kaip vertinate situaciją savo veiklos pradžioje ir dabar? Kokį įspaudą vaikų ir paauglių psichologinei savijautai yra palikusi pandemija ir karo situacija? 

Vaikų linijoje darbuojuosi daugiau nei dvidešimt metų, kaip savanorė teikiau psichologinę pagalbą dar studijuodama psichologiją. Vėliau perėjau prie savanorių ruošimo, edukacijos. Deja, nesikeičia pagrindiniai sunkumai, kurie kirba vaikams. Prieš dvidešimt metų vaikai skambindavo dėl kylančių sunkumų santykiuose su tėvais, su bendraamžiais ar dėl patyčių – dėl šių problemų jie skambina ir dabar. Vaikai yra labai priklausomi nuo visos aplinkos: nuo tėvų gebėjimo atliepti jų emocinius poreikius, nuo bendraamžių priėmimo, tad visi sunkumai susiję su panašiais dalykais, kurių buvo ir seniau.

Pastarieji keleri metai atnešė naujų patirčių visuomenei. Pandemija paralyžiavo visus, sukėlė daug nerimo, naujų jausmų, vaikams nebeliko įprastų būdų socializuotis, bendrauti, suaugusieji patyrė daug nerimo. Pandemijos metu fizinės sveikatos tema buvo gerokai dažnesnė įvairiais aspektais: vaikai nerimavo dėl tėvų sveikatos, bijojo susirgti ar užkrėsti artimuosius. Nuslopus nerimui dėl susirgimų atsirado kita tema pokalbiuose su paaugliais: žiaurus nuovargis ir jausmas „nežinau, kaip gyventi…“ Iš pradžių buvo smagu, kad nereikia eiti į mokyklą, tačiau vėliau pasidarė viskas nebeįdomu, dingo noras mokytis, susilpnėjo ryšiai su bendraamžiais. Iškilusi savižudybės tema rodė prastėjančią emocinę būklę.

Saugumo nepridėjo ir kilęs karas Ukrainoje. Nebuvo lengva užfiksuoti, kiek skambučių buvo apie karą, bet ta tema buvo liečiama: „Nebenoriu mokytis rusų kalbos, visi rusai blogi…“ arba „Turėjau draugą rusakalbį, bet jo tėvai arba seneliai labai prorusiški, nežinau, ar čia ok, kad mes draugaujame…“ Buvo daug nerimo, kas būtų, jei pas mus kas nors panašaus nutiktų. Dabar to nerimo jau mažiau, natūralu, jo mažiau ir mūsų visuomenėje.

Vaikai kalba apie tai, apie ką yra skatinami kalbėti. Jei sakome, kad tai ne problema ir apie tai nereikia kalbėti, vaikai, tikėtina, kentės, jiems bus negera, bet jie apie tai nekalbės. Taip buvo nutikę su patyčių tema, nes prieš dvidešimt metų patyčių „nebuvo“. Kai Vaikų linija pakvietė apie tai kalbėtis, kreipimųsi skaičius gausėjo kasmet. Jei sakysime, kad nėra reikalo kalbėti apie savo nerimą, vaikas neturės su kuo pasikalbėti, kai neramu; bet jei skatinsime jį kalbėti, kai jam neramu, tikėtina, jis ir pasakos apie tai. Kalbėjimasis padeda suprasti vaiką, skatina jį užduoti klausimus, kurie jam rūpi. 

Kas motyvuoja žmones skirti savo laisvalaikį talkinant Vaikų linijai? Kokių asmenų ateina pas jus? Ar pakanka savanorių? 

Norint tapti Vaikų linijos savanoriu, reikia turėti laiko ir noro. Dauguma savanorių ateina vedami prasmės paieškos, jausmo, kad jie ateina atlikti ką nors vertingo kad ir mažų vaikų gyvenimuose. Mes skatiname ir drąsiname savanorius nepatarinėti, mokytis būti šalia vaiko, juo pasikliauti. Vaikai moka daug ką patys padaryti, tik nepasitiki savimi ar nedrįsta. Savanorystė pačiam savanoriui duoda ne mažiau nei tiems, kuriems tos pagalbos reikia. Savanorystė Vaikų linijoje yra nuolatos atvira, ieškome naujų žmonių, o pagrindiniai mūsų lūkesčiai savanoriams yra noras mokytis, nes tai, ką atsinešame iš savo patirties, mums gali būti vertinga, bet vaikams kai kuriose situacijose gali ir koją pakišti. Savanorystė yra ilgalaikė, svarbu, kad žmogus bent metams galėtų įsipareigoti.

Savanorių pakanka, bet tai yra nuolat kintantis procesas: vieni baigia, ateina kiti. O mums svarbu išlaikyti pagalbos apimtis, kad vaikai galėtų prisiskambinti iš karto.