Vaikų namai vardu Rusija. Kaip nacionalinis prieraišumo sutrikimas padarė karą įmanomą

Jekaterina Margolis gimė 1973 m. Maskvoje. Studijavo lingvistiką ir semiotiką Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete. Stažavosi Italijos Padujos ir Australijos Melburno universitetuose. Mokėsi suvokti ir įminti tekstus.

J. Margolis yra menininkė, grafikė, knygų iliustruotoja ir dizainerė, kuria ofortus, tapo akvareles, dirba su skaitmenine spauda. Rašo straipsnius ir esė apie literatūrą, kultūrą, vertėjauja. Concilio Europeo dell’Arte narė. Dėsto Scuola Internazionale di Grafica. Gyvena ir dirba Venecijoje. Sunkiai sergančių vaikų parodų kuratorė. Bendradarbiauja su fondu „Padovanok gyvenimą“, kurio veikla susijusi su vaikų onkologijos problemomis.

Savo tekste J. Margolis bando perprasti Rusijos visuomenės ir kultūros tragediją – didžiulės šalies, milijonų žmonių, negebėjimą duoti atkirtį nusikaltėliškam karui Ukrainoje.

Jekaterina Margolis šį straipsnį parašė specialiai leidiniui „Novaja gazeta Evropa“. Jis buvo publikuotas 2022 m. gruodžio 5 d. Autorei maloniai sutikus, iš rusų kalbos tekstą išvertė Jurgita Jačėnaitė.

Tai atsisveikinimo su Gorbačiovu kadras. Simbolinė eilė į laidotuves. Srovelė žmonių, kadaise buvusių bendraminčių, atėjusių atiduoti paskutinę duoklę pagarbos viltims apie demokratiją, atvirumą, kitokį Rusijos kelią. Jie stovi eilėje, atpažįsta vienas kitą iš veido. Šis susibūrimas nevirto protesto akcija, tačiau ši bendrystė suteikia jėgų. Bet štai kamera atsitraukia, ir matyti, kad eilė nusidriekusi po didžiuliu per visą fasadą plakatu Zадачу Vыполним! – „Užduotį įvykdysime!“.

Susirinkusiesiems tai nieko nereiškia. Iš jų rakurso nematyti, po kuo jie stovi. Jie žvelgia iš vidaus. Jie mato vienas kitą. Tai labai žmogiška, tačiau be galo toli nuo objektyvios realybės. Stebėtojas iš išorės mato visai kitą vaizdą: grupė žmonių už grotelių-užtvarų susirinko tarytum tam tikras gyvas užrašas po Z. Tai, kas susitvenkę jų akyse, galvose ir širdyse, šioje panoramoje tampa tragiškai nepastebima. Tokia Rusija atrodo išoriniam pasauliui.

***

Karo, jo palaikymo ar abejingo susitaikymo jau nebepaaiškinsi išorine primesta pikta valia, diktatūra, okupacija, zombinimu. Taip, visa tai yra. Tačiau veikia tai su turima duotybe ir verda jos sultyse. Su išmoktu bejėgiškumu, su abejingumu „politikai“, su „kad tik kas nenutiktų“, su automatizuotu „tai mano asmeninis reikalas“, su miesčioniškumu „užtat mūsų puikus aptarnavimas, nuostabūs teatrai, parodos, dviračių takai, didelis ugdymo įstaigų pasirinkimas ir jaukios kavinaitės“. Arba su duotybės priėmimu tylomis. Jeigu ne išvyksti – tada pasirenki tylėjimą, kuriuo niekaip negali būti išreiškiamas santykis su tuo, kas vyksta. Atlikėjas-bendrininkas-žiūrovas šiame didžiuliame nusikaltime retsykiais susilieja taip, kad nebeatskirsi.

Kuo ilgiau tęsiasi RF karas Ukrainoje, tuo aiškiau pasireiškia šis abipusis tautos ir valdžios priklausomumas. Einant dešimtam invazijos mėnesiui neigti tai beprasmiška.

22-aisiais Putino valdymo metais – juo labiau. Koja kojon su skaitmenine karo epocha tiesioginiame eteryje žygiuoja ir individualios atsakomybės epocha: „Bellingcat“, Christo Grozevas, „The New York Times“ su iššifruotais Rusijos okupantų ir jų žmonų, motinų bei draugių pokalbiais, nesena nusikaltimų Bučoje rekonstrukcija paskelbiant visų 450-ies aukų ir kai kurių nusikaltėlių vardus. Ir vis aiškiau matyti, kad šių nusikaltimų vykdytojai ir vietos – susiję. Jeigu nebūtų šaudęs Petia, būtų šaudęs Vasia, jeigu tai nebūtų įvykę Bučoje, tai būtų įvykę Iziume, jeigu dviratininko nebūtų nužudęs mažametis Šišimarinas, tai jį būtų nužudęs jo porininkas, jeigu nebūtų prievartavęs Kolia, būtų prievartavęs Vitia, kuris dabar tik stovėjo ir žiūrėjo.

„Nėra dviejų Vokietijų, gerosios ir piktosios, yra viena vienintelė Vokietija, kurios geriausios savybės veikiamos šėtoniškos klastos virto blogio įsikūnijimu. Piktoji Vokietija ir yra geroji, ta, kuri pasuko klystkeliu, papuolė į bėdą, prasmego nusikaltimuose ir dabar stovi katastrofos akivaizdoje. Štai kodėl žmogui, gimusiam vokiečiu, neįmanoma visiškai atsiriboti nuo piktosios Vokietijos, kurią slegia istorinė kaltė, ir pareikšti: „Aš – geroji, kilnioji, teisingoji Vokietija; žiūrėkite, vilkiu sniego baltumo apdarą. O piktąją atiduodu jums sudraskyti į gabalus“, – rašė Thomas Mannas.

Nėra „tikros“ ir „netikros“ Rusijos. Rusijos visuomenė serga visa. Šios chroniškos ligos simptomai vienodai pasireiškia abipus politinių, socialinių ir ideologinių barikadų. Priešaky – dešimtmečiai įsisąmoninimo, šimtai monografijų ir milijonai vienetų įvairaus lygio reparacijų. Užnugaryje – šimtmečiai traumų, smurtas šeimoje, mokykloje ir visuomenėje prieš žmogišką orumą, kaip reakcija į šį smurtą įsigalėjusi veidmainystė ir iškreiptas pasaulio paveikslas (nuo kognityvinių iki etinių).

Dabartinė RF valdžia pasireiškia čia ne išorine jėga, o veikiau sergančio organizmo viduje susiformavusiu piktybiniu nauju dariniu, kuris, kaip ir įprasta vėžio augliui, ryja nuosavą organizmą, susargdindamas sveikas ląsteles.

Į anamnezę galima gilintis be pabaigos. Tačiau viena pasakyti galima jau dabar.

Rusija – našlaičių šalis.

Rusija – našlaitystės šalis.

Našlaitystė – terminas, kurį sudėtinga išversti, rusiškai reiškia ne tiesiog socialinės realybės fiksaciją, bet bekraštį tarsi sniegu nuklotą semantinį lauką begalinių varijuojančių reikšmių ir pustonių – nuo individualių iki visiems bendrų, nuo emocinių iki estetinių, nuo materialių iki egzistencinių ir netgi klimatinių. Tokia reikšmių gausa šioje sferoje ne atsitiktinė.

Našlaitystė – tai tapatybė. Tai galima paaiškinti pasitelkus ir istoriją, ir kultūrą, ir Rusijos mentalitetą. Kone pusė milijono valstybinės vaikų „pramonės“ gyventojų – ne našlaičiai, kalbant griežtai terminologiškai. Dauguma jų turi biologinius tėvus, kurie neturi galimybių (jokiu būdu ne tik materialiai) jų auginti ir kurie atsisakė jų „dėl valstybės gerovės“.

Rusija, kaip milžiniški vaikų namai, plėtoja šį sindromą pramoninėmis apimtimis – ir varneles galima žymėti kone kiekviename langelyje. Ji pati ir jos valdžia – šio sindromo personifikacija. Dabartinis karas parodė tai graudžiai ir akivaizdžiai.

Ankstyvaisiais sovietiniais metais – benamių prieglaudos, kolonijos, perauklėjimas, Makarenkos pedagogika. Po to tarpstant stalinizmui kaip pamaina tam ateina gulagai ir pagal tą patį modelį kuriamos vaikų įstaigos, į kurias, be kita ko, buvo masiškai imami „tautos priešų vaikai“. Jie tapo žmonių, turinčių asmenybės ir vertybių sutrikimą, pažeistą tarpasmeninės sąveikos mechanizmą, masinės gamybos fabriku. Panašiai kaip zona pasiglemžė visuomenę, kaip sukčių fenia (nusikaltėlių žargonas, nuo rus. офеня – „smulkus prekeivis Rusijos imperijoje“ – vert. past.) prasiveržė, įsiliejo ir užtvindė rusų kalbą, taip ir šis modelis pastaraisiais dešimtmečiais išėjo už specialių vaikų įstaigų (kurios, reikia pasakyti, ir šiandien savo prigimtimi yra mini gulagai su visais atributais) ribų, tapdamas asmenybės formavimo modeliu.

Išgyvenusieji, perėjusieji šią sovietinę mokyklą nepriklausomai nuo savo norų patirdavo smarkią deformaciją. Kai kuriems ji buvo lemtinga (neturint palaikymo ir šeimos antidoto), kai kuriems – daugiau ar mažiau traumuojanti. Paimkime tą patį Brodskį („Nepagydomųjų krantinės“ (1989 m. autobiografinė esė, skirta Venecijai – vert. past.) pačią pradžią: „Vaikystė buvo ne tokia jau ir laiminga (ir kartais bejėgiškumo ir pasibjaurėjimo savimi pačiu mokykla…)“.

Visa tai, padauginta iš porevoliucinio istorijos ir kartų paveldimumo lūžio, iš baimės atsigręžti į savo šaknis, areštus, karą, iš kartos į kartą gimdė traumuotus žmones. Ne veltui būtent „Memorialas“ su savo darbu siekiant atkurti paveldą ir atmintį (ir ypač akcija „Vardų grąžinimas“ (skirta politinių represijų aukų atminimui – vert. past.) tapo toks pavojingas dabartinei valdžiai.

Kadaise klausydamasi neurolingvistikos kurso, dar būdama studentė, esu skaičiusi, kad centrinės nervų sistemos vystymasis vertinamas būtent ryšių skaičiumi. O kokie ryšiai, kai aplink draudimai, tabu, traumos, ribos, sienos, užtvarai, tvoros ir užkardai? Našlaitystė – tai ne gailestį keliantys paveikslėliai, ne numesti prie slenksčio katinėliai, kuriuos pakanka tiesiog sušildyti ir pašerti, tai ne peroviškasis trejetas (Vasilijaus Perovo 1866 m. paveikslas „Trejetas“ – vert. past.) ir ne vėl dvejetas (Fiodoro Rešetnikovo 1952 m. paveikslas „Vėl dvejetas“ – vert. past.), tai – „mes budrūs, mes laukiame karo“, tai įprotis gyventi tarp priešų ir negalimybė gyventi be jų, tai sutraukyti ryšiai, protiniai ir dvasiniai, ir neišvengiamas jų pakeitimas išoriniais pančiais, pasienių užkardais ir spygliuota viela.

Ir tarp šių varganų išorinių sienų – nesuvaldoma sumaištis. Kokia laisvė, išorinė, vidinė, paslėpta, akivaizdi, – apie ką jūs? Ką nors sujaukti, iškrėsti, apversti aukštyn kojomis, pakišti silpnesnį – ir marš ant narų. Viršininkas duoda komandą liautis. O rytoj laukia nauja ivanodenisovičiška diena (Ivanas Denisovičius – rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno 1959 m. apsakymo „Viena Ivano Denisovičius diena“ personažas, sovietinis kalinys, valstietis, kareivis – vert. past.).

***

Palikto netrokštamo vaiko vystymasis dėl visų pirma bazinių kūdikiškų poreikių pažeidžiamumo, dėl giliųjų žmogiškosios sąveikos mechanizmų (pradedant kaip tik nuo tėvų ir vaikų santykių formavimo pažeidimo) iškreiptumo išskleidžia didžiulę vėduoklę, regis, tarpusavyje nesusijusių simptomų ir deprivacijos pasireiškimų, kurių visas kompleksas pasireiškus kraštutinei deprivacijos formai psichiatrijos kalba vadinamas reaktyviojo prieraišumo sutrikimo sindromu (RAD – Reactive Attachment Disorder).

Jo požymiais tampa ir priešiškumo pasauliui pojūtis, ir visuotinis nepasitikėjimas visais ir viskuo, ir trianguliacija kaip būdas kontroliuoti ir manipuliuoti žmonėmis, užuot kūrus realius santykius, ir sąžinės nebuvimas: abejingumas skirti gėrį ir blogį, moralinių imperatyvų nesuvokimas, užtat kartu poreikis visuomet būti matomam, melavimas be priežasties, kleptomanija, negebėjimas nusistatyti tikslus, ir momentinė frustracija bei agresija, kylančios tada, kai kas nors nesiseka (jeigu vaikystėje nėra svarbaus suaugusiojo šalia, jeigu nėra kam iš naujo pastatyti sugriautą piramidę ar pabučiuoti susižeistą keliuką, vadinasi, kiekvienas krytis suvokiamas kaip galutinė katastrofa), neišvystytas nuosavo kūno jausmas, kritinio mąstymo sutrikimas, negebėjimas ilgą laiką sutelkti dėmesį, mokymosi problemos, prasta atmintis ir menki kognityviniai gebėjimai kerštaujant ir piktavaliaujant, savęs suvokimo kaip niekam tikusio ir kartu išpūsto ego derinys.

Kai kurios iš šių deformacijų ir jų pasekmės ne iš karto aiškios. Pavyzdžiui, nuosavo kūno ribų nesuvokimas erdvėje sukelia ne tik abstrakčiojo erdvinio mąstymo problemų, bet ir socialinių nesėkmių bei empatijos stygių. Būtent kūdikio ir motinos taktiliniai santykiai žmogaus sąmonėje formuoja pirmuosius erdvinius vaizdinius. Vaikas, pripratęs, kad su juo ir jo kūnu galima daryti bet ką be jo sutikimo, nevysto asmeninių ribų suvokimo, o tai galų gale tampa padariniu to, kad jis nesuvokia ir negerbia kitų (ar šalių, ar asmenų) ribų.

Kadangi nesijaučia saugus ir nepatiria meilumo, rūpinimosi, jam išsivysto ir taktilinė deprivacija (tai ilgainiui paskatina bendravimo problemas ir promiskuitetą), ir pažeisti santykiai su nuosavu kūnu – net iki skausmo slenksčio poslinkio, neišsivysčiusios dėl to empatijos ir žiaurumo. Vienas tipinių kritiškiausių formų RAD simptomų – nuolatinis poreikis viską aplinkui terlioti savo fekalijomis. Ir tai ne metafora, deja. Yra specialių sąrašų, kuriais galima pasitikrinti simptomus. Jų paprastai būna apie dvidešimt.

Rusija, kaip milžiniški vaikų namai, plėtoja šį sindromą pramoninėmis apimtimis – ir varneles galima žymėti kone kiekviename langelyje. Ji pati ir jos valdžia – šio sindromo personifikacija.

Dabartinis karas parodė tai graudžiai ir akivaizdžiai.

***

Asmeninė Putino vaikystės biografija – taip pat it vandens lašas atspindi visas socialinės šalies našlaitystės negandas. Street kid istorija, kur svarbiausiu autoritetu tampa kriminalinis autoritetas: blatarius (nusikaltėlių pasaulio atstovas – vert. past.) – sambo treneris, vagis profesionalas, atveria visas duris (atsarginio išėjimo). Ir toliau visur: nuo piteriškos tarpuvartės iki KGB mokyklos, per mindžikuotoją po langais kažkur VDR iki sobčakiško lagaminėlio nešiotojo ir kooperatyvo „Ozero“. Per šią prizmę verta perskaityti ir Saljė ataskaitą (Marina Saljė – sovietų mokslininkė, politikė – vert. past.), ir Novodvorskos charakteristiką (Valerija Novodvorskaja – sovietų disidentė, publicistė, politikė – vert. past.).

Iš ankstyvosios deprivacijos kyla ir kerštingumas, ir nesveikas dėmesio troškimas, ypač iš hierarchijos „seniūnų“ pusės (vėlgi prisiminkime, kaip Putinas pasiutusiai troško būti priimtas Vakarų ir kaip, kaip ir anksčiau, geidžia, kad jo lauktų, kviestų, ieškotų, skambintų jam). Tikėtina, mes dar sužinosime kokią nors tokią pat primityvią, kaip ir visi „pu“ mechanizmai, pirminę jo gyvuliškos antiukrainietiškos agresijos priežastį. Neatsakė tuo pačiu ukrainietė mergina jaunystėje? Gavo barti nuo mokytojos ukrainietiška pavarde? Kažkas toli gražu ne didžiai geopolitiška, o labai asmeniška, iš „guminės sėdimosios“ srities. Iš tiesų visa ši vargana mokykliškai biurokratiška leksika Putino kalbose – savaime jau aiškiausias simptomas ir gatava psicholingvistinė medžiaga.

Tai daugeliu atžvilgių kolektyvinė biografija. Bet kuriuo atveju kai kurie jos elementai pažįstami kone kiekvienam. Būtent tuo dabartinė neišrinktoji valdžia beviltiškai reprezentatyvi. Į viršų, kaip ir įprasta nusikaltėlių pasaulyje, užkopia tie, kurie yra mitresni, gudresni, kuriems labiau pasisekė, kurie paslaugesni. Taip ir būna vaikų namuose. „Mūsų pasididžiavimas“. Survivor. Vilkiukas, pramokęs visų įgūdžių. Asmenybė, neatskiriama nuo nusikaltėliškos sąmonės. Difuzinis auglys, hibridas. Gyvas žmogus, turintis jausmus, norus, jaučiantis skausmą, bet neturintis sąžinės. Ir, papuolus į palankią terpę, pražysta jame ne asmenybė, o būtent blatarius, kuris aplink mato „lochus“, kuriuos galima apiplėšti – pasitelkus manipuliaciją, meilikavimą, gailestį, apgaulę, jėgą – kaip kurį. Jeigu neatsiranda kas nors stipresnis, apsukresnis, negailestingesnis, kuriam tada, savaime suprantama, tenka paklūsti.

Navalno ir Kovos su korupcija fondo tyrimai, kurie atrodė grynai antikorupciniai, apnuogindavo, kaip dabar akivaizdu, būtent šį esminį režimo pamatą. Ilgapirščiai – visada perspektyvūs kraujasiurbiai. Vagystė – taip pat vienas pagrindinių prieraišumo sutrikimo sindromo simptomų. Perimti iššifruoti Rusijos kareivių pokalbiai su žmonomis, draugėmis, motinomis – viskas kaip nukopijuota. Įsilaužimai į butus, išneštos skalbiamosios mašinos ir televizoriai…

Pakartosiu, kalbama ne apie asmenines Putino vaikystės traumas. Dabar jos jau menkai įdomios. Nusikaltimai žmogiškumui padaryti. O kalbant apie psichiatriją – tai aiškinsis teismas. Kalbama apie našlaitystę tautos lygmeniu, apie prieraišumo pažeidimą ir deprivaciją kaip Rusijos tikrovės veidrodį: ši optika padeda suvokti daugelį dalykų. Net tai, kodėl motinos palaiko dabartinę mobilizaciją ir vos ne ima kreditus sūnų, kuriuos valdžia siunčia kaip patrankų mėsą į Ukrainą, mundiruotei. Čia prieraišumo sutrikimo sindromas veikia jau antroje kartoje: motinoms (apie Rusijos tėvus nėra ką ir kalbėti) nuosavų vaikų atžvilgiu. Ir tai taip pat tipiška: vaikų namų sistemos išleistuvininkai, neturėdami nuo vaikystės perimtų tėvystės modelių, pasirodo negebantys auklėti ir rūpintis nuosavais vaikais ir kartu tęsia tų pačių patologijų perdavimą kitai kartai.

Pačios akivaizdžiausios našlaitystės dvasinės pasekmės, firminis mini gulago išleistuvininko ženklas – principų neturėjimas, moralės ir sąžinės nebuvimas, reliatyvizacija ir jos pakeitimas įvairiose situacijose ir santykiuose arba nuolankumu ir viktimiškumu (iš čia mąstymas dviprasmybėmis ir apriorinis sutikimas žaisti pagal bet kokias taisykles, kad tik neliestų), arba nauda ir turėjimu visomis formomis (kontrole, valdžia, prievarta – ne veltui prievartos prieš moteris vaizdiniai ir mizoginija yra tokia reikšminga vyriškos valstybės šio galios diskurso dalis). „Patinka – nepatinka“. Turėk ir viešpatauk. Arba paklusk. Jeigu ne tu, tai tave. „Netikėk, nebijok, neprašyk“. Ir visas lagerinis nusikaltėlių kodeksas, išmoktas vietoj katekizmo.

Šalamovo knygose skaitome:

„Kaip žmogus nustoja būti žmogumi?

Kaip tampama blatariais?…

Jis greitai perima manieras, neapsakomo įžūlumo vypsnį, eiseną… Jis jau seniai įvaldė blatną fenią, vagių šneką. Jis sumaniai patarnauja vyresniems. Savo elgesiu berniukas būgštauja veikiau nepersūdyti negu persūdyti.

Ir durys po durų atveria blatnas pasaulis jam prieš akis paskutines gilumas… Tokia jaunojo blatariaus, buvusio svetimo pasaulio jaunuolio, auklėjimo schema… Blatarių klastai nėra ribų, nes frajerių atžvilgiu (o frajeriai – tai visas pasaulis, išskyrus blatarius) nėra kito įstatymo, tik apgaulės įstatymas – apgaulės bet kokiu būdu: meilikavimu, šmeižtu, pažadais…

Frajeris ir sukurtas tam, kad būtų maustomas; tas, kuris budrus, kuris jau turėjo liūdnos bendravimo su blatariais patirties, vadinamas „muštu frajeriu“ – ypatinga grupė „velnių“.

Nėra ribų, nėra kliūčių šiems prisiekinėjimams ir pasižadėjimams. Aibei visokių ir visokio plauko viršininkų, eilinių ir neeilinių ugdytojų, milicininkų, tyrėjų grėsė užkibti ant kuklios „vagies garbės žodžio“ meškerės. Matyt, kiekvienas iš tų tarnautojų, į kurių pareigas įeina kasdienis bendravimas su sukčiais, daug kartų užkibdavo ant šio masalo. Užkibdavo ir dusyk, ir trissyk, nes niekaip negalėjo suvokti, kad blatno pasaulio moralė – kitokia moralė, kad vadinamoji hotentotojiškoji moralė, turinti tiesioginės naudos kriterijų, – nekalčiausioji, palyginti su niauria blatariška praktika.“

Navalno ir Kovos su korupcija fondo tyrimai, kurie atrodė grynai antikorupciniai, apnuogindavo, kaip dabar akivaizdu, būtent šį esminį režimo pamatą. Ilgapirščiai – visada perspektyvūs kraujasiurbiai. Vagystė – taip pat vienas pagrindinių prieraišumo sutrikimo sindromo simptomų. Perimti iššifruoti Rusijos kareivių pokalbiai su žmonomis, draugėmis, motinomis – viskas kaip nukopijuota. Įsilaužimai į butus, išneštos skalbiamosios mašinos ir televizoriai…

„Turėti“ pakeičia „būti“.

Tik turėjimas suteikia nevisaverčiam (ir tai ne išorinis, o vidinis vertinimas) subjektui egzistavimo ir savo reikšmingumo jausmą: tai, kas vadinama validation. Ir tos pačios savybės (tiksliau, bazinių žmogiškųjų savybių nuokrypiai) verčia būti moraliai pasiruošusiems žudyti ir klusniai žengti į skerdyklą.

***

Rusija yra ne tik našlaičių šalis. Rusija – pati šalis našlaitė, išugdyta gulago ir dauginanti jo modelius. Ir šis karas su visais savo nusikaltimais, ir bazinių vaiko teisių pažeidimas, ukrainiečių vaikų išvežimas prievarta, apgaule, taip pat tolesnis RF piliečių jų įvaikinimas „pagal supaprastintą procedūrą“ – tai taip pat genocido programos dalis. Laisvų žmonių naikinimas Homo GULAGus pramonės sąskaita.

Šalis, kuriai būdingas sutrūkinėjęs prieraišumas ir atrofavęsis nuosavos istorijos jausmas.

Iškreiptas įsivaizdavimas apie nuosavą kūną: ar ne iš čia „Rusijos sienos visur“, kurį sustiprina amžius trunkanti imperinė tradicija? Agresyvi kleptokratija. Šalis, kurioje fiksuojamas neįprastai aukštas priimtino smurto lygis – nuo verbalinio iki fizinio. (Įstatymai dėl smurto, patiriamo namuose, dekriminalizavimo logiškai randasi iš našlaitiško mentaliteto tų, kurie juos priima. O Buča – tik kitas žingsnis.)

Šalis, vienu metu kamuojama didybės manijos ir nevisavertiškumo komplekso. Visuotinio nepasitikėjimo ir vidinio solidarumo stygiaus, ir labai žemo žmogaus gyvybės vertinimo (vėlgi į kovidą reikia žiūrėti kaip į modelį ir generalinę dabartinio santykio su karu repeticiją). Šalis, pakeitusi ne vieną ideologiją, suplakanti į laukinį kokteilį stačiatikybę, militarizmą ir barbarišką kapitalizmą, pašalindama iš visuomenės gyvavimo audinio etiką ir pakeisdama ją nauda ir interesu visais lygmenimis. Ir toliau – pagal visus simptomus.

Prieraišumo sutrikimas veidrodiškas. Žmogų, kuriuo negalima pasitikėti, kuris nėra prie ko nors prisirišęs, kuris griauna save ir viską aplink, – labai sudėtinga, o gal išvis neįmanoma mylėti. Kaip alkoholikas ar narkomanas jis gali nesiliauti prisiekinėjęs nekartoti savo poelgių ir kažkurią trumpą akimirką netgi nuoširdžiai tiki savo priesaikomis. Deja, tokių žmonių žodžių veikimo laikas tolygus jų ištarimo laikui. Jų nepalaiko, nepastiprina ne tik kad moralinių įstatymų aukso atsargos, bet ir tiesiog žmogiški santykiai. Toliau kartojasi vis tas pats naikinantis ciklas. Ir prieraišumas trūkinėja jau iš kitos pusės.

Išvažiavusiųjų ir pasilikusiųjų dichotomija man atrodo klaidinga. Ir vieni, ir kiti natūraliu būdu prisirišę prie šalies, kalbos ir kultūros, maisto, įpročių, peizažų ir savo vaikystės žmonių, tiesiog vieni šį prieraišumą augina ir suvokia kaip aukščiausią vertybę (kartais netgi iki bazinių žmogiškųjų instinktų pažeidimo), o kiti, atvirkščiai, bando kankinamai nuo jo išsilaisvinti, net neigdami šį reiškinį. Vis dar ta pati keista meilė, kurią niekaip negali įveikti sveikas protas. Vis tas pats prieraišumo sutrikimas. Jis veikia abiem kryptimis.

Rusija visiškai juo pasiligojusi. Ji naikina save ir aplinkinius. Ją labai sunku mylėti. Su ja beveik neįmanoma kurti santykių. Ir nežinia, ar išvis įmanoma ją išgydyti.

Iš rusų k. vertė Jurgita Jačėnaitė.