Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vaikų rašytoja L. Matiukaitė: „Svarbu, kad Lietuva gyventų širdyse“

Lina Matiukaitė. Manto Bartaševičiaus nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras pradeda naują pokalbių ciklą. Su užsienio lituanistinių mokyklų savanoriais ir mokiniais kalbėsime apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Vaikų rašytoja Lina Matiukaitė pusmetį praleido Brazilijoje. Su ja kalbėjomės apie sunkumus, su kuriais susiduria besimokantieji lietuvių kalbos ir mūsų kalbą jau primiršiusią, bet vis tiek gyvą Brazilijos lietuvių bendruomenę, gyvenimą šioje šalyje ir mokėjimą džiaugtis akimirkomis. 

Kaip Tau kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo programoje?

Apie programą sužinojau atsitiktinai, kai gavau laišką iš universiteto su kvietimu registruotis. Iki tol nieko nežinojau, nėra daug informacijos apie tokią galimybę. 

Tada mano dėmesį patraukė tai, kad ši programa yra susijusi su lietuvybės sklaida, labai platus šalių pasirinkimas, aprėpiamas visas pasaulis. Nebūtinai reikia lituanistinio išsilavinimo, nors kai kurių šalių mokyklos to ir reikalauja. Daugeliui labiau rūpi tai, kad tiesiog atvyktų žmonių, kurie motyvuotų skleisti lietuvybę, bendrautų, organizuotų renginius. Viena iš tokių ir San Paulo lituanistinė mokykla „Vilnis“. 

Kodėl pasirinkai būtent Braziliją?

Svarsčiau tris šalis. Pirmas motyvas buvo racionalus – šalys, į kurias gyvenime galbūt daugiau neteks nukeliauti. Tai buvo Brazilija, Argentina ir Australija. Brazilija buvo pirmas pasirinkimas. Ten yra ir mano tolimų giminaičių, su kuriais močiutė kurį laiką susirašinėjo laiškais. Bendravimas buvo nutrūkęs maždaug prieš dešimtmetį, bet vyliausi, kad gal juos sutiksiu. Taip ir įvyko. Kadangi turėjau vykti žiemą, norėjosi pabėgti nuo niūrios lietuviškos žiemos, dar pagalvojau, kad fantastiška, jog tuo metu vyks karnavalas, o tai puiki galimybė pažinti kultūrą. Brazilų kultūra kitokia negu mūsų. Klimatas, pasaulėžiūra – daug kas skiriasi. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kuo išskirtinė yra „Vilnies“ mokykla? Kokie žmonės čia mokosi?

Aišku, kad labai sunku palyginti, kitose nesu dirbusi, tik lankiausi Stokholmo mokykloje. Man susidarė įspūdis, kad „Vilnis“ yra kaip šeima. Kai aš ten dirbau, šventėme penkerių metų mokyklos gimtadienį. Konsulatas rengė šventę, pakvietėme visus mokinius, dainavome lietuviškas dainas. Viena mokinė išmoko lietuviškai dainuoti „Svajoklį“. 

Santykis mokykloje labai šeimyniškas, tai būdinga brazilams apskritai. Pati įkūrėja Rūta Meškauskienė pagrindiniu tikslu laiko žmonių subūrimą ir erdvę bendrauti lietuviškai, kalbėtis apie Lietuvą, kad žmonės jaustųsi kaip tėvynėje. Tikrai ne svarbiausia, kad jie išmoktų tobulai kalbėti ar rašyti, nes tai pasiekti yra gana sunku. Svarbu, kad Lietuva gyventų jų širdyse. 

Mokyklą lanko labai įvairūs žmonės. Pradedant vaikais, kurie gimę dvikalbėse šeimose. Jų tėvų tikslas – kad vaikai lietuvių kalbą girdėtų ir ugdytųsi. Yra ir gerokai vyresnių žmonių, močiučių, kurių tėvai kalbėjo lietuviškai, bet vėlesnės kartos to jau neperėmė. Tad vyresnieji jaučia nostalgiją ir nori išmokti bent jau dabar. Jie atsimena tėvus, kurie gražiai kalbėjo apie Lietuvą, norėjo į ją grįžti, bet negalėjo. Vaikinas, kurio senelis buvo Lietuvos pilietis, sulaukęs žinios apie atkurtą savo pilietybę, irgi pradėjo mokytis, nes jaučia pareigą mokėti ar bent jau suprasti lietuvių kalbą. Kai kurie nori studijuoti Lietuvoje. Motyvų yra labai daug, bet daugeliui tai susiję su jausmais, o ne nauda. Juk lietuvių kalbą mokėti Brazilijoje nėra labai praktiška. Bet visi turi gražų ryšį su Lietuva. Aišku, jų įsivaizdavimas apie mūsų šalį labiausiai susijęs su seneliais, proseneliais, giminaičiais. 

Kokį įspūdį susidarei apie Brazilijos lietuvių bendruomenę? Kokios veiklos joje gyvybingiausios?

Bendruomenė yra įvairialypė ir veikli. Dauguma narių Lietuvoje niekada nebuvo ir lietuviškai nekalba, bet rengia tradicines šventes – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios. Domisi šių švenčių reikšme, istoriniu kontekstu. Jie tikrai stengiasi stebėti Lietuvos įvykius ir aktualijas. Dalis švenčių jau yra tokios, kuriose susipynusios lietuviškos ir braziliškos tradicijos. Ypač svarbus yra lietuviškas maistas – kugelis lietuviams yra kažkas nuostabaus. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Yra ir folkloro ansamblių, pavyzdžiui, Brazilijos lietuvių tautinių šokių grupė „Rambynas“, kuriai aš pati priklausiau. Grupę sudaro jauni žmonės iki 30 metų. Tautinis lietuvių kostiumas jiems yra didžiulė vertybė, kuriai rodoma didžiulė pagarba. 

Aišku, daugelio žmonių Lietuvos įvaizdis yra šiek tiek pasenęs, palyginti su šiandienos Lietuva. Lietuva jiems yra tokia, kokią pažinojo seneliai ar proseneliai. Dabar pas mus žmonės gatvėse su tautiniu kostiumu nebevaikšto. Bet kokiu atveju Lietuva jų širdyse apipinta gražiomis natomis. Muzikali, šviesi ir ryški šalis. 

Kokia lietuvių kalbos padėtis bendruomenėje?

Jauniausioji karta nelabai moka kalbėti lietuviškai. Yra tokių, kurie supranta, jeigu kalbi labai taisyklingai, lėtai ir aiškiai. Nieko keisto – jie juk trečia ar ketvirta emigrantų karta. Nežinome, ar patys išlaikytume kalbą tokiomis sąlygomis. 

Tačiau yra unikumų tarp vyresnių, mūsų senelių amžiaus žmonių, kurie atvyko į Braziliją, kai buvo vaikai. Vaikystėje savo šeimoje bendravo tik lietuviškai. Tokie žmonės kalba labai tvarkinga ir gražia, šiek tiek užsikonservavusia lietuvių kalba. Yra žodžių, kurie Lietuvoje jau nebevartojami. 

Vyresnieji, pamatę tikrą grynakraujį iš Lietuvos atvykusį lietuvį, labai vertina ir nori pasikalbėti, išgirsti tikrą lietuvių kalbą. Bažnyčioje Mišios vyksta dviem kalbomis – lietuvių ir portugalų. Dažnai žmonės skaitinius skaito lietuviškai su stipriu akcentu, nevisiškai teisingai gramatiškai. Todėl paprašė manęs perskaityti vieną iš skaitinių. Paskui susilaukiau atgarsių, kad buvo labai gražu, bet beveik nieko nesupratome (juokiasi). 

Nemanau, kad reikia teisti dėl kalbos neišsaugojimo. Mūsų kalba labai sunki. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie moka bent jau šiek tiek ar supranta. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas sunkiausia besimokantiems lietuvių kalbos?

Linksniai. Kai jie sužino, kad net jų vardas skiriasi – Rafaelis gali virsti Rafaelio, Rafaeliui, Rafaelį, apskritai iššoka akys ant kaktos. Mes tai mokame instinktyviai, o jiems reikia išmokti atmintinai. Tai tikrai sunku. Juk vietininko linksnyje apskritai kartais pusė žodžio pasikeičia. Net kartais būdavo sunku paaiškinti, kodėl taisyklės yra būtent tokios. Mūsų gramatika labai sudėtinga. 

Ką mes, gyvenantys Lietuvoje, galėtume padaryti, kad pasaulio lietuviai labiau jaustųsi mūsų tautos dalimi?

Tikrai nežinau tikslaus atsakymo. Visų pirma viskas turėtų prasidėti nuo pagarbos, meilės ir supratimo. Valstybė nėra tik teritorija, apjuosta siena. Valstybė ir tie žmonės, kurie gyvena už tūkstančių kilometrų, myli šalį, kalbą, kultūrą. Net nebūtinai privalo turėti lietuviško kraujo. Tai gali būti ir kitatautis, susituokęs su lietuvaičiu ir pamilęs Lietuvą. Manau, kad jis irgi visateisis lietuvis, jeigu domisi, stengiasi, čia augina savo vaikus. 

Reikia ugdyti toleranciją ir suvokimą, kad Lietuva plačiau negu mūsų sienos. Palaikyti ryšį su lietuvių bendruomenėmis, nepamiršti jų. Ne tik rengti jiems uždarus renginius. Yra programų, kurių dalyviai vyksta mokytis ar stažuotis į Lietuvą, kartais dėl kalbos mokymosi. Jie gauna rimtą akademinę informaciją, nors dažnai atvažiuoja pamatyti žemę, apie kurią svajojo. Reikia ne tik mokyti gramatikos, bet rodyti mūsų bendruomenes, renginius, kasdienybę. Juk nevažiuojam kasdien į Kryžių kalną. Gerokai dažniau vaikštome po miestą, geriame kavą, bendraujame. 

Asmeninio archyvo nuotrauka

Lengvo atsakymo nėra. Viskas prasideda nuo žmonių. Kai vyko referendumas dėl dvigubos pilietybės, buvo gaila dėl rezultato. Žmonėms tai labai svarbu. Sutikau žmonių, kurie trejus ar dar daugiau metų laukė sprendimų dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo. Kai gavo žinią, kad pilietybė atkurta, kaip jie džiaugėsi! Nuostabi 60-metė moteris Elena buvo vieną iš tų, kurie siekė atkūrimo. Reikėjo pamatyti jos veidą, kai sužinojo teigiamą atsakymą. Ji buvo tokioje euforijoje. Džiaugėsi, kad dabar gali vadintis tikra lietuve. Tai yra fantastiška. 

Kas paliko didžiausią įspūdį gyvenant Brazilijoje?

Man labiausiai įsiminė karnavalas, Lietuvoje juk tokio dalyko neturime. Brazilų mokėjimas džiaugtis momentu išskirtinis. Jie moka įspūdingai pajusti akimirkos euforiją, nežinau, ar mes viešumoje taip galime jaustis. 

Aišku, jaučiami kultūriniai skirtumai, tokie kaip vėlavimas. Tai labai stebina, vėluoti valandą ar dvi jiems neatrodo svarbu, net nežino tokio žodžio, kaip vėluoti. Tai buvo rimtas iššūkis man, nors grįžus pati pradėjau būti labiau atsipalaidavusi dėl tvarkaraščių. 

Man visi brazilai sakydavo, kad turiu būti laimingesnė, daugiau šypsotis. Aš jiems sakydavau, kad esu bene laimingiausias žmogus Lietuvoje. Tada man atsakydavo, kad Lietuvoje gal ir taip, bet Brazilijoje tikrai ne (juokiasi).

Patiko tai, kad žmonės labai nuoširdūs. Mokinių seneliai mane kviesdavosi pietų, į kuriuos suvažiuoja visa giminė – pusbroliai, pusseserės… ir aš. Atrodo, jog esu svetimas žmogus, Lietuvoje tokio niekas nekviestų. O čia viskas labai gerai. Dar ir dabar buvę mokiniai perduoda, kad seneliai klausia, kaip man sekasi. Galbūt kitaip būtų, jeigu būčiau tiesiog atvažiavusi į Braziliją. Aš, žinoma, buvau lietuvių bendruomenėje. Gal tai iškreipia bendrą vaizdą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Per COVID-19 pandemiją užsikimšo ausis, labai skaudėjo. Viena lietuvių kilmės moteris Danutė Baltrukonis mane vežė pas savo draugę ausų gydytoją, kuri dėl manęs atidarė savo privatų gydytojos kabinetą, apžiūrėjo ir išplovė ausį.

Patys brazilai mumis labai rūpinosi per karnavalą, neleisdavo vaikščioti vienoms, turėdavome parašyti, kai jau grįždavome namo su metro, kad būtume saugios. 

Kuo ši patirtis Tave labiausiai praturtino?

Tai buvo labai ryški patirtis, kitokia, negu esu turėjusi kada nors anksčiau. Pusė metų visiškai kitokioje kultūroje, kitokiame gamtovaizdyje. Viskas, ką gavau, mane praturtino. Ėmiau labai vertinti Lietuvos saugumą, tai, kokie laimingi esame, kad gyvename Europoje. Galime naktį eiti gatve ir nesibaiminti, jog didelė tikimybė, kad kas nors nutiks. 

Labai pasiilgau mokėjimo džiaugtis momentu, diena, saule, paukšteliu, žydinčiu medžiu, bet kuo, kurį turi brazilai.