Vaizduotė ir valia: tampi tuo, ką žiūri

Kiek kartų prisiekėte sau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir skirti tinkamesnį laiką miegui? Arba dvasiniu lygmeniu – pasižadėjote reguliariau melstis, praktikuoti tam tikras gerąsias savybes ar lengviau atsisakyti vienų ar kitų dalykų?

Tačiau, kai idėją reikia paversti veiksmu, pasiryžimą – praktika, kaži kas mumyse sustingsta ar pasipriešina. Ilgai netrunka, kol apleidžiame pasiryžimą ir liekame nuliūdę bei draskomi nusivylimo.

Galvodami, apie augimą dorybėmis, paprastai įsivaizduojame, kad prisiversime tapti geresni tik valios jėga. Bet tuomet pamirštame svarbią sielos tikrovę: vaizduotė galingesnė už protą.

Valios aklumas

Valia – lyg žmogaus asmens veiksmo organas. Tai į veiksmą, pasirinkimus sutelkta sielos geba. Valia veikia paprastai: ji nukreipta į tai, ką suvokiame kaip gėrį, trokšta ir stumia mus jo link lyg magnetas, traukiantis plieną.

Svarbiausias žodis čia – „suvokiame“. Svarbu suprasti, kad valia beveik pažodine prasme yra akla. Palikta pati sau, ji negali nieko suvokti, nežino, kokių gėrių mums siekti. Kad veiktume, valią reikia supažindinti su gėriu per pojūčius, vaizduote, protą ir kitas sielos gebas. Kol nežino, kas yra gėris, valia – lyg suakmenėjusi, bet, vos tik sužinojusi apie gėrį ir pradėjusi jo trokšti, ji juda spėriai ir ryžtingai.

Paprastai stengiamės išjudinti valią tik proto pastangomis. Tai reiškia – svarstome apie gerą veiksmų kryptį ir renkamės judėti ja. „Mano kūnui būtų geriau, jei jis gautų mažiau angliavandenių, todėl nebevalgysiu duonos ir nebegersiu alaus“, – sakome sau. Tai gali būti protinga ir tikrai gera. Bet netrukus po pasiryžimo pamatome kraftinio alaus dėžę parduotuvės šaldytuve. Kaip jis kankina – tikros Tantalo kančios. Prisimename turtingą, daugiaspalvį skonį. Įsivaizduojame šalto gurkšnio malonumą karštą vasaros dieną. Įsivaizduojame bendrystės jausmą pakeliant bokalą su draugais.

Mūsų racionalioji pusė dar nesusivokė, o mes jau čiupome ir nusipirkome visą dėžę alaus. Kas nutiko? Visai paprasta – vaizduotė nepaisė proto ir galingai pajudino valią.

Valia ir vaizduotė

Kaip jau sakiau, kad veiktume, valią reikia supažindinti su gėriu, kurio ji turėtų siekti. Dažniausiai valią formuojame protu – apsvarstydami ir nuspręsdami, kas geriausia.

Problema ta, kad protas, intelektas negali sukurti troškimo ar judinti valios nė perpus taip efektyviai, kaip gali vaizduotė. Mano aptartame pavyzdyje tai, ką supratome protu, tikslai, iškelti proto, buvo staigiai paminti vaizduotės galios. Šalto alaus vaizdinys buvo stipresnis nei samprotavimas apie tai, kas geriau mūsų sveikatai.

Paprastai sakant, kai kalbama apie valios išjudinimą, vaizduotė yra veiksmingiausia sielos geba. Vaizduotė artimai susijusi su jausmais, joje gali kilti troškimas, kuris valią motyvuoja greičiau ir galingiau nei bet kas kita.

Reklamų kūrėjai suprato šį principą ir pavertė tai mokslu. Tyrimai rodo, kad vidutinis amerikietis kasdien pamato nuo 4000 iki 6000 reklamų – paieškos reklamų, vadinamųjų „banerių“ svetainėse, didžiulių reklaminių lentų prie greitkelių, reklamų televizijoje, reklamų jutube, restoranų iškabų ir t. t. Mes jų nė nepastebime. Vis dėlto jos veikia. Jos lyg sieloje pasėtos sėklos švelniai judina vaizduotę ir jausmus, ir staiga, kai mažiausiai to tikimės, jos išjudins ir valią.

Trumpas pavyzdys: pamatote sporto aprangos reklamą. Joje vaizduojama sporto pasaulio įžymybė, vienas iš jėgos, įgūdžių ir žmogaus galimybių ribų simbolių. Aplenkdama protą, reklama pasikinko jūsų vaizduotę. Galbūt įsivaizduojate save, vilkintį šio prekės ženklo aprangą ir dėl to atskleidžiantį savo žmogišką potencialą. Galbūt įsivaizduojate save, vilkintį šiuos rūbus ir jumis, jūsų parodytu stiliumi ir madingumu besižavinčius savo draugus. O galbūt – stipriausia jėga iš visų – įsivaizduojate dėl šio prekės ženklo jūsų trokštančią moterį (seksas, be kita ko, irgi padeda parduoti).

Nesvarbu, kad nė vienas iš šių dalykų neskamba protingai, jį apsvarsčius. Tiesą sakant, protas gali sakyti, kad neturite pinigų pirkti tokius daiktus ar kad jie tikrai nepavers jūsų profesionaliu atletu. Bet tai tiesiog nereikšminga. Vaizduotė buvo pričiupta ir judina valią suvokto gėrio link. Ir štai jūs jau perkate prekės ženklą.

Tas pats proto nepaisančios vaizduotės principas galioja kone kiekvienoje gyvenimo srityje. Vaizduotė tiesiog geriau suvilioja valią nei protas.

Vaizduotė – gėris ar blogis?

Dėl vaizduotės galios, kartais net iš jos kylančių gundymų, daugelis religinių tradicijų pataria griežtai užgniaužti vaizduotę. Protas dažnai, nors ir ne visada, gėrį mato aiškiau, dėl to laikomas patikimesniu. Tad suvaldyti vaizduotę ir ugdyti proto galią palenkti valią laikoma saugesniu būdu.

Mūsų krikščioniška tradicija šiuo požiūriu nėra išskirtinė. Rytų krikščionybė ypač įnirtingai draudžia remtis vaizduote maldoje. Vakarų krikščionybė taip pat turi didžių dvasinių veikalų, raginančių nutildyti vaizduotę ir jos troškimus – pavyzdžiui, „Nežinojimo debesį“ arba tokių šventųjų kaip šv. Kryžiaus Jonas darbus.

Turėtų būti akivaizdu, kad vaizduotė lengvai nuveda į klystkelius. Ji gali paskatinti valią rinktis gėrį, kuris iš tiesų yra blogis. Įsigilinę į tokias nuodėmes kaip, pavyzdžiui, gašlumas, suprasime, kad jos beveik visada prasideda vaizduotėje – kaip ir daugelis nuodėmių bei ydų. Taigi vaizduotė tikrai gali būti pavojinga.

Bet kas įvyktų, jei patys pasikinkytume vaizduotės galią? Kas, jei, užuot supriešinę vaizduotę ir protą, išmokytume juos veikti kartu? Argi vedama proto vaizduotė nebūtų galinga gėrio jėga?

Tiesa, palikta viena vaizduotė gali būti apgaulinga. Bet jei ji būtų užgrūdinta ir vedama proto, o ne tiesiog nuslopinta, ji gali pakelti ligi dangaus. Kai kurie šventieji, pavyzdžiui, šv. Ignacas Lojola suprato vaizduotės galią. Įstrigęs lovoje po sužalojimo, jis skaitė šventųjų gyvenimus ir jų neįtikėtinas heroizmas užvaldė jo vaizduotę bei uždegė širdį.

Vėliau šv. Ignacas sukūrė savo dvasines pratybas, kurios yra ne kas kita kaip vaizduotės treniravimas ir pripildymas šventų troškimų. Kitos dvasinės praktikos – pavyzdžiui, rožinio paslapčių apmąstymas – panašiai pajungia vaizduotę ir kreipia valią šventumo link.

Panašiai Via Pulchritudinis, grožio kelias, apie kurį kalba tokie teologai kaip popiežius Benediktas XVI, rodo, kad grožio kontempliavimas gali uždegti vaizduotę ir vesti Didžiausio Gėrio link, tai yra Dievo troškimo. Kaip rašo popiežius emeritas: „Meno kūrinys gali atverti proto ir širdies akis [per vaizduotę], vesdamas mus aukštyn.“

Pajungti vaizduotės galią gėriui

Vaizduotė yra galinga sielos geba, galinti efektyviai ir greitai judinti valią. Ji gali staigiai aplenkti protą, vesdama mus siekti gėrio ar blogio.

Savaime vaizduotė nėra nei gera, nei bloga. Ji tiesiog yra. Ji gali nueiti šunkeliais, trokšdama netikrų gėrių, todėl turi būti apvaldyta bei vedama proto, bendradarbiaujančio su ja. Suvaldyta, disciplinuota ir nukreipta ji gali būti didelė gėrio link galingai vedanti jėga.

Lieka praktinis klausimas: ką kontempliuoji? Kokiais vaizdiniais pripildai vaizduotę?

Pornografijos, smurto pripildyta vaizduotė, materialistiško vartotojiškumo ir visų rūšių netikrų gėrybių pripildyta vaizduotė trokš blogio, painiodama jį su gėriu. Tokia vaizduotė traukia valią prie savęs, keisdama ir veiksmus. Iš kitos pusės, vaizduotė, pripildyta grožio, gėrio ir gerų pavyzdžių, trokš šių dalykų ir keis mus iš vidaus.

Jei turite bėdų bandydamas atsisakyti dalykų, kurių netrokštate, pagalvokite ne tik apie tai, ką žinote, bet ir kuo maitinate vaizduotę. Dvasinis principas paprastas: mąstyk apie tai, kas šventa, ir tapsi šventas. Kontempliuok blogį ir tapsi blogas. Rinktis jums.

Iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis