Vakaro ramybė

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. gruodžio 17 d., Nr. 46)

Dar nė gruodis neįpusėjo, o sniego privertė tiek, kad ne tik mašinos klimpsta, medžių šakos lūžta, bet ir pasivaikščiojimas po mišką su šuniuku primena kasimąsi pirmyn – per pusnis, vėpūtinius, sniego sąvartas, dviem ir keturiom, paslidinėjant ir pagriuvinėjant, bet smagiai, nes griūni minkštai, kaip į patalus. O šuniukas liuoksi kaip kalėdinis elnias – tik ragų betrūksta. Bet ragų jam nereikia – užtenka ilgų ausų, kurios plaikstosi iš smagumo.

Galima būtų dejuoti ir skųstis dėl tokios sniego gausos – juk dejavimą dar visai neseniai laikėme vos ne etiketo dalimi. Kad ir prieš kelerius metus, kai iki pat Naujųjų sniego nebuvo ir daug kas skundėsi tokia gamtos nemalone ir nelemtimi.

Bet va sustoji pusny vos ne iki bambos, žiūri ir galvoji – taigi čia tikra Dievo malonė, tiek daug tokio puikaus, švaraus sniego, kuris pavasariop nutekės į upes, upelius, tvenkinius ir kūdras, pripildys gruntinius vandenis, iškels į dangų medžius, žoles ir gėlynus. Ir tiek daug to baltumo, aiškaus, spindinčio, net akis geliančio – kaip tabula rasa, kaip šviežias popieriaus lapas, ant kurio galima rašyti eilėraštį, gimstantį, anot Henriko Radausko, „iš nieko“.

Sustoji vidury miško ir žiūri į apšarmojusias pušų, ievų, lazdynų ir laukinių obelų šakas, nulinkusias vos ne iki žemės ir panašias į trapius karpinius, tik ne iš popieriaus, o iš sidabro. Ir vėl atminty šmėsteli Radausko eilutės – apie vakaro ramybę, kai nebenori „nieko nieko, net mirties“. Keistos eilutės – kaip jas suprasti?.. Kaip paradoksą? Ar kaip sąvokų priešybę?.. Mes taip panirę į rutiną, į jos ritmingą pulsą, triukšmą, bruzdesį, į to bruzdesio vagiamą laiką ir atmintį, kad laikome tai gyvenimu. O jeigu tai nėra gyvenimas? Jeigu tai tėra mirties laukimas, to net nesuvokiant, o mirtis – drastiškas pokytis, sukrėtimas, po kurio atsiveria tai, ko neįsivaizdavai, nelaukei, netroškai ir neketinai?..

Toji vakaro ramybė – lyg trumpas stabtelėjimas laike. Žvilgsnis į praeitį, bandymas apčiuopti pranykusius laiko kontūrus, pripildyti gyvybės bekraujus žmonių šešėlius, atgaivinti apleistas vietas, atstatyti sugriautus namus, pajusti seniai praėjusį skausmą ir džiaugsmą.

Stabtelėjimas, bandant suvokti, ką gi reiškia nenorėti „nieko nieko, net mirties“.