Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 09

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vakarų Balkanų ekspertė L. Strupinskienė: „Tiesos ir teisingumo paieškos yra nepaprastai sudėtingos“

Lina Strupinskienė. VU TSPMI nuotrauka

Paskutinį liepos vakarą Lietuva labiau nei likęs pasaulis sukluso, kai antraštės paskelbė apie naujo karinio konflikto grėsmę. Realybėje tai buvo veikiau eilinė įtampos tarp Serbijos ir Kosovo banga. Tokių bangų nuo pat Kosovo nepriklausomybės paskelbimo 2008 m. sulaukėme ir sulauksime dar daug.

Šįkart tarptautinių santykių atmosfera įkaito dėl Prištinos reikalavimo asmenims, atvykusiems į šalį su Serbijos išduotais dokumentais, juos pasikeisti į laikinus Kosovo išduotus dokumentus. Be to, vietos serbai pagal dabar jau atidėtą įstatymą turėjo pasikeisti automobilių registracijos numerius iš registruotų Serbijoje į registruotus Kosove. Lygiai taip pat kaip tai dabar turi atlikti Kosovo piliečiai, besilankantys Serbijoje.

Tačiau ši įtampa, būdama neišskirtinė Kosovo ir Serbijos ilgametės konfrontacijos kontekste, tapo ypač aktuali dėl karo Ukrainoje. Ne tik todėl, kad Rusija džiaugtųsi sukėlusi bet kokį naują konfliktą Europoje, atitraukiantį dėmesį nuo karo Ukrainoje, bet ir dėl platesnės strateginės geopolitikos. Balkanai yra tas Europos regionas, kuriame aiškiai susikerta Rytai ir Vakarai – valstybės, kurios, nors ir persekiojamos nesenų karų šešėlių, siekia tapti Europos dalimi, ir valstybės, ypač viena iš jų, kurios, oficialiai žvelgdamos į Vakarus, mezga itin glaudžius santykius su Rusija.

Tad apie tai, kokios yra Balkanų regiono ateities perspektyvos, kuo išskirtinis Serbijos ir Kosovo konfliktas bei kokių vilčių ir pamokų karo Ukrainoje kontekste teikia buvusios Jugoslavijos karų patirtys, kalbamės su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Vakarų Balkanų eksperte dr. LINA STRUPINSKIENE.

Praeito sekmadienio vakaro įtampos kontekste apie realų ginkluotą konfliktą nekalbama visų pirma dėl to, kad Kosove yra dislokuoti NATO kariai. Bet dar nežinia, kaip tokios įtampos baigtųsi, jei NATO nesaugotų Kosovo. Kokios šiuo metu yra Vakarų Balkanų regiono ateities perspektyvos? Ar stabilumas įmanomas?

Nuo karo pabaigos praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų, tačiau regionas vis dar nėra laikomas stabiliu ir turbūt artimiausiu metu tokiu nebus. Už tai labiausiai atsakingi vietos politiniai lyderiai, kurie nors ir deklaruoja provakarietišką ir prodemokratišką politikos kursą, tačiau praktikoje neretai renkasi siekti trumpalaikės naudos. Jie sąmoningai vartoja nacionalistinę retoriką, kursto įtampą, kuria krizes, kurias paskui patys ir sprendžia, taip atitraukdami visuomenės dėmesį nuo rimtesnių šalies problemų. Jiems padeda nepriklausomos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės organizacijų veiklos ribojimai, ryšiai su organizuotu nusikalstamumu, plačiai paplitusi korupcija ir pan.

Be to, vietos politikai aktyviai ieško alternatyvų partneriams iš Vakarų, pavyzdžiui, bendradarbiauja su Rusija, Kinija, Turkija, Arabų Emyratais – valstybėmis, kurioms ilgalaikis stabilumas, ekonomikos tvarumas, aplinkosauga, gerai veikiančios demokratinės institucijos nėra prioritetas. Žinoma, prie tokios situacijos tiesiogiai prisidėjo ir pačios Europos Sąjungos pozicija, kadangi derybos tęsiasi be galo ilgai, pažanga lėta, garantijų, jog pavyks, nėra, o į vietos politikų nusižengimus ES paprastai žiūri pro pirštus.

Visgi, sakyčiau, kad realios alternatyvos regiono euroatlantinei integracijai nėra, vien žiūrint geografiškai, Vakarų Balkanai jau dabar yra apsupti ES ir NATO valstybių, o politinio, ekonominio ir karinio bendradarbiavimo intensyvumas su ES ir NATO šalimis narėmis kelis, o kai kada ir kelias dešimtis kartų intensyvesnis nei su Rusija ar Kinija. Dabar turbūt labiausiai reikia laiko ir tvirtų abipusių įsipareigojimų, su labai aiškiomis nuobaudomis, jei progresas nevykdomas, ir realiais „apdovanojimais“, jei jis vykdomas.

Kosovo ginkluotųjų pajėgų kariai neša ekshumuotus Kosovo albanų Drenicos žudynių aukos palaikus. EPA nuotrauka

Karo Ukrainoje akivaizdoje ypač aktualus tapo teisingumo klausimas. Ukrainos atveju yra aišku ir suprantama, kas yra agresorius ir kas yra nekalta auka. Kaip ieškoti teisingumo Vakarų Balkanų regiono, konkrečiai, Serbijos ir Kosovo konflikto atveju? Ar šiuo atžvilgiu Serbijos ir Kosovo konfliktas labiau panašus į Ukrainos–Rusijos karą, ar į, tarkime, Izraelio ir Palestinos konfliktą?

Mums čia viskas aišku ir suprantama, tačiau nepamirškit, kad yra ir visiškai kitokių karo interpretacijų, kurios, atrodytų, prasilenkia su sveiku protu, bet kažkodėl yra gajos net už Rusijos ribų. Vien jūsų klausimas rodo, kad, pavyzdžiui, Kosovui nepavyko iki galo įtikinti pasaulio, jog jie panašesni į Ukrainą, o ne į Izraelį ir Palestiną. Kiekvienas konfliktas yra dar ir retorinis mūšis dėl to, kas galiausiai bus laikomi konflikto aukomis ir agresoriais, kieno įvykių versija įeis į istoriją kaip tiesa.

Tiesos ir teisingumo paieškos yra nepaprastai sudėtingos, o rezultatai trapūs. Pirmas žingsnis yra faktų atskleidimas, tam kuriami tarptautiniai teismai, tribunolai, tiesos ir susitaikymo komisijos. Ypač svarbu, kad jos veiktų skaidriai, kokybiškai, bendradarbiaujant, kad jų darbo rezultatus paskui galima būtų apginti. Tačiau faktų išsiaiškinimas toli gražu dar ne viskas, labai svarbu faktus pateikti visuomenei ir pasauliui suprantama forma. Šiam tikslui tikrai netinka tūkstančiai puslapių teisine kalba surašytų dokumentų. Ne mažiau svarbu faktus įrašyti į vadovėlius, nes tuščius karo istorijos puslapius neretai užpildo spekuliacijos ir propaganda.

Sienos tapybos fragmentas su Bosnijos serbų kariuomenės vado Ratko Mladičiaus atvaizdu Belgrade. R. Mladičius Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai buvo nuteistas 2017-aisiais už karo nusikaltimus, genocidą ir nusikaltimus žmogiškumui. EPA nuotrauka

Tačiau kartais net ir faktai nėra objektyvus kriterijus ta prasme, kad remiantis tais pačiais faktais padaromos skirtingos išvados. Tuomet reikia kriterijų, kurie leistų parodyti pačios faktų interpretacijos teisingumą. Kokie yra pagrindiniai valstybės legitimumo kriterijai, kuriuos atitinka Kosovas?

Kosovas vienašališkai paskelbė atsiskiriąs nuo Serbijos 2008 m. Serbija nuo pat pradžių jo nepriklausomybės nepripažino ir netgi užsiėmė aktyvia diplomatine veikla, siekdama įtikinti kitas šalis nepripažinti Kosovo arba atšaukti jo nepriklausomybės pripažinimą. 2010 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas – aukščiausias Jungtinių Tautų teismas – išaiškino, jog taikus Kosovo nepriklausomybės paskelbimas neprieštarauja tarptautinei teisei. Kosovą šiuo metu pripažįsta didžioji dalis ES ir apie pusę Jungtinių Tautų valstybių.

Žiūrint iš etninių albanų perspektyvos, kurie sudaro gyventojų daugumą, jų valdžia legitimi: čia vyksta demokratiški rinkimai, funkcionuoja institucijos, užtikrinamas saugumas ir stabilumas. Tačiau nedidelė serbų mažuma Kosovo šiaurėje į Kosovo institucijas tebežvelgia įtariai, dalis jų tiesiog persikraustė iš Kosovo į Serbiją, dalis liko ir iki šiol gyvena serbiškame informacijos burbule. Valstybės institucijų tarnautojai serbai šiaurėje netgi gauna dvigubas algas – vienas moka Kosovas, o kitas – Serbija, siekdama užsitikrinti politikų lojalumą.

Tarptautinėje arenoje Kosovo vadovai pripažįstami, įtraukiami į derybas, sprendimų priėmimus, tačiau oficialiai nėra Jungtinių Tautų bei dalies kitų tarptautinių organizacijų nariai. Pagrindinė kliūtis – Serbijos ir galingųjų jos sąjungininkių – Rusijos bei Kinijos – veto balsai.

Šiandien Balkanų konfliktai aktualūs ne tik savaime, bet ir dėl platesnio geopolitinio paveikslo. Šiuo atžvilgiu Balkanai yra paradoksalus regionas – viena vertus, juose yra gausu NATO šalių narių, kita vertus, gausu neapykantos NATO. Jei reikėtų piešti neapykantos Aljansui žemėlapį, koks jis būtų? Ar šį žemėlapį nulėmė tik NATO įsikišimas į Bosnijos ir Kosovo karus? 

Nepasakyčiau, kad Balkanuose gaji neapykanta NATO. Atvirkščiai – Slovėnija, Kroatija, Juodkalnija, Albanija, Šiaurės Makedonija jau yra NATO narės. Kosovas bei Bosnija ir Hercegovina siekia tokios tapti. Vienintelė Serbija to daryti neketina, tačiau vis tiek bendradarbiauja su NATO, yra Partnerystės taikos labui programos šalis. Visuomenės nuomonė tiek Bosnijoje, tiek Kosove (ypač Kosove) yra labai provakarietiška. Bosnijoje NATO narystę palaiko apie 70 proc. bošniakų, 77 proc. kroatų, bet tik 8 proc. serbų, todėl bendras šalies vidurkis yra žemesnis (51 proc.). Kosove 82 proc. albanų ir 7 proc. serbų palaiko narystę NATO. Tad NATO „nekenčia“ išskirtinai Serbija ir etniniai serbai, o tai skausmingos 1999-ųjų NATO bombardavimo kampanijos ir ilgametės režimo propagandos pasekmė. Dabartinis prezidentas Vučićius yra netgi savotiškai įkalintas tokio istorinės atminties režimo, kurį pakeisti būtų labai sudėtinga.

Serbijos prezidentas Aleksandras Vučićius. EPA nuotrauka

Paradoksalu, kad Serbija, būdama ES kandidate, nepasirašo po ES sankcijomis Rusijai, remia Rusiją ir yra jos remiama. Ar metas atimti iš jos šį statusą ir pačiai Europai pradėti vartoti kietesnę retoriką?

Sakyčiau, kad turbūt nei to, nei to daryti nereikėtų. ES kandidatės statuso atėmimas tik pastūmėtų Serbiją į Rusijos ir Kinijos glėbį. ES narystės derybos – būdas išlaikyti ryšį ir gilinti integraciją, nevertėtų jo atsisakyti. O dėl retorikos – tai čia dažniausiai ir yra problema. ES pastebi ir pasmerkia, tačiau po to neseka jokios nuobaudos, nėra realių atsakomųjų žingsnių. Lygiai taip pat nutinka ir kai pažanga iš tiesų vyksta, pavyzdžiui, Albanijoje ar Šiaurės Makedonijoje. Valstybės pasveikinamos žodžiu, bet realiai neapdovanojamos. Reikėtų ne kietesnės retorikos, o aiškios, skaidrios ir patikimos nuobaudų ir apdovanojimų sistemos su aiškiais įsipareigojimais ir atsakomybėmis.

Ko galima išmokti iš buvusios Jugoslavijos karų Ukrainoje kontekste? Ar, matydama teisingumo įgyvendinimo po Bosnijos ir Kosovo karų procesą, turite vilties dėl teisingumo įgyvendinimo pasibaigus Rusijos invazijai į Ukrainą? Jei ne, ką reikėtų pakeisti, kad teisingumas būtų įgyvendintas, ir ar tai įmanoma?

Siekiant įgyvendinti teisingumą, iškyla du pagrindiniai iššūkiai. Pirma – aukščiausių vadovų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, kitaip tariant, sugebėjimas surinkti tinkamų įrodymų, kad būtent jie yra atsakingi už Ukrainos teritorijoje padarytus nežmoniškus nusikaltimus, ir realus jų suėmimas. Antra – legitimumo užtikrinimas, t. y. sugebėjimas įtikinti, kad teismų išvados yra teisingos. Dėl baudžiamosios atsakomybės – tai naujos platformos, leisiančios bausti už agresiją ir kitus nusikaltimus, jau yra kuriamos, įrodymai renkami, prie to prisideda ir Lietuva. Tačiau be perversmo Rusijos viduje ar jos partnerių „išdavystės“ bus labai sudėtinga fiziškai sučiupti šalies vadovus. O dėl legitimumo, tai jis tikrai yra Ukrainos ir jos draugų akyse, tačiau laukia dar ilgas ir sudėtingas kelias, kol pavyks įtikinti ir likusią pasaulio dalį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokį patarimą, remdamasi Vakarų Balkanų tyrimais, duotumėte pačiai Ukrainai pasibaigus karui?

Nepalikti karo atminties savieigai, nesakyti: „atleiskim, pamirškim ir gyvenkim toliau.“ Labai svarbu, kad faktai būtų surinkti, ir tai būtų padaryta skaidriai, sąžiningai, bendradarbiaujant su partneriais. Paskui apie juos turi būti informuojama visuomenė ir tarptautinė bendruomenė, kad viskas nugultų į istorijos puslapius, o atsakingi asmenys būtų nubausti. Vėliau seks kiti etapai, kuomet reikės ieškoti būdų sugyventi su prorusiškais bendrapiliečiais, kurie dar iki karo gyveno visiškai kitokiame informaciniame burbule, kai reikės sutarti dėl to, kas įvyko ir kaip judėsime toliau.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.