Vakarui su kino klasika – J. L. Godard’o „Gyventi savo gyvenimą“ ir Y. Ozu darbai

Priežasčių prisiminti apie devyniasdešimt filmų sukūrusį J. L. Godard’ą yra ir daugiau: 2019-ųjų pabaigoje pasaulį paliko pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrusi aktorė ir viena režisieriaus mūzų Anna Karina, o pernai gruodį ryškiausiu prancūzų naujosios bangos kūrėju tituluojamas kūrėjas minėjo 90 metų jubiliejų. 

Filme „Gyventi savo gyvenimą“ A. Karina vaidina jauną paryžietę Naną, kuri trokšta tapti aktore, tačiau dėl pinigų stygiaus pradeda verstis prostitucija. Nanai įsimylėjus jauną menininką, jos suteneris nesirengia jos taip lengvai paleisti. Įkvėptas Brechto moters istoriją J. L. Godard’as išdalijo į dvylika dalių, kiekviena jų prasideda trumpu apibūdinimu. 

Ši juosta Venecijos kino festivalyje autoriui pelnė du apdovanojimus. Vienas jų – specialusis žiūri prizas. 

A. Karinos pažintis su J. L. Godard’u įvyko, kai režisierius ją pastebėjo reklamoje ir pasiūlė nedidelį vaidmenį kriminalinėje melodramoje „Iki paskutinio atodūsio“ (1960 m.), vėliau tapusioje naujos kartos atėjimo į prancūzų kiną simboliu. Tačiau Karina atsisakė, nes filme reikėjo nusirengti. Jai tuo metu buvo mažiau nei 20 metų. Po kelių mėnesių režisierius vėl su ja susisiekė ir pasiūlė vaidinti pagrindinį personažą filme „Mažasis kareivis“ (Le Petit Soldat, 1963 m.). Ji sutiko.

1961-aisiais Karina ir J. L. Godard’as susituokė. Iš viso aktorė nusifilmavo septyniuose jo filmuose. Po „Mažojo kareivio“, kuris dėl cenzūros pasirodė tik 1963 metais, sekė „Moteris yra moteris“ (Une femme est une femme, 1961 m.), „Gyventi savo gyvenimą“ (1962 m.), „Išsišokėlių gauja“ (Bande à part, 1964 m.), „Alfavilis“ (Alphaville, une étrange aventure de Lemmy Caution, 1965 m.), „Pamišėlis Pjero“ (Pierrot le fou, 1965 m.) ir „Pagaminta JAV“ (Made in U.S.A, 1966 m.). Galbūt A. Karina būtų suvaidinusi ir kituose, tačiau 1965 metų pabaigoje juodu išsiskyrė.

Japoniškiausio režisieriaus kasdienybės poezija

Nuo kovo 4 dienos virtualųjį repertuarą papildys du japonų režisieriaus Yasujirô Ozu (1903–1963 m.) pokariu sukurti darbai – „Vėlyvas pavasaris“ (Banshun, 1949 m.) ir geriausiu jo kūriniu laikomas „Tokijo apysaka“ (Tokyo monogatari, 1953 m.). Y. Ozu būdingas ypatingas jautrumas kasdienėms istorijoms, kurioms pasakoti autorius naudoja santūrias kino raiškos priemones.

Minėtuose filmuose Y. Ozu kreipia dėmesį į tėvų ir vaikų santykius. Pirmajame – rūpindamasis mylimos dukters ateitimi tėvas nori ją ištekinti. Jis puikiai supranta, kad dukrai palikus namus jis liks vienas. Kiek vėlesniame darbe „Tokijo apysaka“ Y. Ozu rodo vienos šeimos susvetimėjimą. Čia užaugusių vaikų aplankyti atvyksta jų tėvai. Tačiau jų atžalos pernelyg užsiėmusios, kad skirtų laiko pasenusiems tėvams. 

Nors Y. Ozu sukūrė kiek daugiau nei penkiasdešimt filmų, išlikusių yra tik trisdešimt keturi. Ilgą laiką šis autorius Europoje buvo visai nežinomas.

 

Apie „Skalvijos“ virtualią salę. „Skalvijos“ virtualios salės repertuaro pagrindą sudaro autorinis kinas, kino klasika, specialiosios programos. Čia vyksta ir virtualūs kino festivaliai. Išsirinkti paprasta, nes palaikomas aprėpiamo dydžio repertuaras, kuris periodiškai atnaujinamas. Svarbu ir tai, kad pirma peržiūra – nemokama. Ją išnaudojus filmo nuoma kainuoja 3–5 eurus.

„Skalvijos“ informacija