Valdžia, Bažnyčia ir pilietinė religija (I)

„Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali!“ (Ps 146, 3)

Šitaip ar panašiai tikroviškai įvertinti visas valdžias padeda Biblijos apreiškimas. Tikroviškas vertinimas visada reiškia kritišką žvilgsnį, todėl kuo arčiau Biblijos apreiškimo, tuo daugiau kritiškumo; kuo labiau tolstama nuo apreiškimo, tuo daugiau atsiranda aklo pasitikėjimo valdžiomis – juk žmonėms reikia kažkuo pasitikėti.

Dievas ir dievai

Bendrasis Biblijos požiūris į visas valdžias yra daug žemiškesnis ir kritiškesnis, nei vyravęs, pavyzdžiui, Izraelio tautos aplinkoje. Jeigu Dievas nebūtų kalbėjęs per daugelį Senojo Testamento pranašų, Izraelio karaliai taip pat būtų vien išpuikę, auksu apsipylę pusdieviai. Nes tokį pasaulį aplinkui save jų protėviai matė keturis šimtus metų gyvendami Egipte.

Daugiau negu 3000 metų Egipto faraonai buvo laikomi dievais, kilusiais iš pagrindinio dievo Amuno-Re (arba Amono-Ra). Jie tvirtino gimę danguje ir nusileidę į žemę valdyti jiems paskirtų žmonių. Kiekvieną kartą, kai naujas faraonas įžengdavo į sostą, būdavo viešai pranešama: į sostą įžengė Re sūnus! Jiems mirus, buvo tikima jų grįžimu į dangiškąsias buveines bei išlikimu toliau garbinamais dievais.

Į šitokioje aplinkoje gyvenančius Jokūbo palikuonis pažvelgė Viešpats Visagalis. Jis atėjo ir išvedė savo išrinktus žmones į visiškai kitokį pasaulį tardamas: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane […]“ (Iš 20, 2–3). Jei suprasime, kokią išvystytą valstybinės religijos sistemą puoselėjo egiptiečiai, taps aišku, kokią visapusišką palaimą Jokūbo palikuonys patyrė patekę Mozės įstatymo galion. Ne veltui Psalmėse šis įstatymas aukštinamas kaip nuostabiai išlaisvinantis ir atgaivinantis, džiuginantis ir nušviečiantis (pvz., Ps 1, 19 ir Ps 119).

Peržvelkime karalių įstatymą, užrašytą Pakartotojo įstatymo knygos 17 skyriuje. Izraelis, ką tik labai gerai susipažinęs su Egipto valdžios savigarba, prieš įžengdamas į jiems Dievo pažadėtą žemę, iš Mozės įstatymo štai ką išgirsta: jei norėsite turėti karalių, turėsite juo paskirti vieną iš savo brolių; „kokio nors svetimtaučio – žmogaus, kuris nėra tavo giminaitis [ar brolis] – karaliumi negali pasiskirti“ (15 eil.). Ir tai buvo ne rasizmas, o realizmas: karaliumi tapti galėjo tik tas, kuris užaugo kartu su tauta, kuris žinojo ir dalijosi jos tradicijomis bei įsitikinimais – visu gyvenimu. Kitaip tariant, karaliai negalėjo nei nukristi iš dangaus kaip kažkas didingesnio, nei atkeliauti iš tolių kaip kažkas svetimo; karaliai turėjo būti iškelti iš saviškių tarpo ir pasodinti soste, kuris taip pat buvo pastatytas ant žemės.

Taip ir įvyko. Pirmasis karalius Saulius buvo pašauktas jam beieškant tėvo asilų (1 Sam 9). Karalius Dovydas pašaukimą išgirdo ganydamas tėvo avis. Kai Samueliui atėjus patepti išrinktojo karaliaus buvo peržiūrėta visa didelė Jesės šeima ir jo nerasta, buvo atsimintas jaunėlis: taigi turim, turim dar vieną, kažkur ten, ganyklose… Todėl išrinktas karaliumi Dovydas į savo tautą kreipiasi: „Mano broliai, mano tauta […]“ (1 Met 28, 2).  Biblijoje net du kartus pakartojami Dievo žodžiai, skirti Dovydo atėjimui į karaliaus sostą pažymėti (2 Sam 7, 8; 1 Met 17, 7): „Aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu.“

Panašaus pašaukimo aidų girdime Psalmėse, Išėjimo knygoje, Samuelio knygose, Ezechielio, Michėjo ir Amoso knygose (Ps 78, 70s; 113,  7; Iš 3, 1s; 1 Sam 2, 7s; 17, 15; 2 Sam 5, 1s; Ez 34, 23s; Mch 5, 2–4; Am 7, 15; Mt 4, 18–22). Eilutės, kurios lengvai praslysta pro akis, nes karaliaus ar valdovo žmogiškumas mums atrodo savaime suprantamas.

Pranašai ir visas Dievo žodis daugelį kartų ragina Izraelio šiaurinės karalystės karalius nesipūsti ir būti nuolankius, pvz., karalių Bašą: „Aš pakėliau tave iš dulkių [ne iš ganyklų, nuo gyvulių, bet iš dar žemiau!] ir padariau tave savo tautos Izraelio vadu, bet tu ėjai Jeroboamo pėdomis ir vedei mano tautą Izraelį į nuodėmę, pykdydamas mane jų nuodėmėmis, tad, žiūrėk, aš nušluosiu Bašą bei jo namus ir padarysiu tavo namus kaip Nebato sūnaus Jeroboamo“ (1 Kar 16, 2–3; plg. 14, 7). Dievas bara nesupratingą ir nedėkingą karalių, užmiršusį, jog šis viso labo tėra tik paprastas savo tautos narys.

Karaliaus įstatyme ir kitur Dievas pateikia žmonėms galiomis smarkiai apriboto karaliaus paveikslą. Negana to, Mozės įstatyme išvis net nenurodoma, ar Izraelis turėtų turėti karalių. Kitos pareigos kaip teisėjo, kunigo ir pranašo laikomos būtinomis, bet karalius – ne. Jei toks kartais atsirastų, tai negali būti labai galingas, t. y. turi būti kuo labiau apribotos jo galios: karinė (nelaikantis per daug žirgų), ekonominė (nerenkantis daug aukso ir sidabro) ir politinė (neturintis daug moterų, t. y. apribota santuokos politika).

Senajame Testamente taip pat randame karaliaus kaip Dievo sūnaus idėją. Vadinamojoje Natano pranašystėje Dovydui sakoma: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį žmonių lazdomis ir žmonių smūgiais. Bet savo ištikimos meilės neatimsiu, kaip atėmiau iš Sauliaus, kurį pašalinau, kad padaryčiau tau vietos“ (2 Sam 7, 14–15). Iš pirmo žvilgsnio pradžios sakinys skamba taip, tarsi Dovydas būtų dieviškas karalius. Bet štai dėl ko Izraelio karaliai nepasiekė tokio dieviškumo kaip jų kolegos Egipte: nes tuo metu, kai žadama į sostą pasodinti karalių kaip Dievo sūnų, čia pat prisimenamas ir jo nuodėmingumas bei pavojus suklupti. Nuo pat pradžių tikimasi, kad karaliaus gyvenimas iki mirties eis vien tik žemišku keliu ir baigsis žemiškai.

Tuo tarpu, kai Egipto faraonai kursuoja tarp dangaus ir žemės, Senajame Testamente nė žodžiu neužsimenama apie karaliaus dievišką gimimą ar dieviškas pomirtines buveines. Nekalbama ir apie pranašų ar kunigų mandagų delsimą kritikuoti karalių dėl jo „dieviškumo“. Priešingai, randame daug papeikimų, kad pranašai ir kunigai nusidėjo, nesuturėję karaliaus, darančio nuodėmę, kaip parašyta Ozėjo ir Jeremijo knygose.

Biblija be skrupulų vardija Izraelio karalių nuodėmes ir gėdingus poelgius. Net pats didysis karalius Dovydas apie save to nenutyli (atgailos psalmė 51, plg. Ps 32). Deja, ir geriausi karaliai (prisiminkime Saliamoną) yra iš kūno ir kraujo, geidžia pinigų, ištvirkauja, labiau bijo priešo nei Viešpaties, perdėm susirūpinę savo įvaizdžiu ir t. t. Tai darė juos itin pavojingus – būtent dėl to pranašams kainavo tiek daug pastangų siekiant juos sugrąžinti prie Dievo įstatymo.

Biblijoje rastume ir daugiau pavyzdžių, parodančių skirtumą tarp bibliško ir pagoniško valdžios vertinimo. Tai ir jau minėtoji Izraelio karaliaus kaip Dievo sūnus idėja. Tačiau čia svarbu pabrėžti, kad dieviškojo sūnaus statusas karaliui nėra suteikiamas nuo gimimo. „Tu mano sūnus, šiandien tave pagimdžiau“, sako Dievas Ps 2, 7. Bet šešta eilutė rodo, kad kalbama apie karaliaus paskyrimą į tarnystę: „Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono…“ Izraelio karalius tik po paskyrimo įgyja ypatingą santykį su Dievu. Padarytas Siono karaliumi, jis tarsi tampa Dievo įvaikiu, bet ne sūnumi nuo amžinybės – tokiam skirta būti tik Jėzui Kristui, kuris išpildo šią sūnaus sampratą visomis prasmėmis (Hbr 1, 5; 5, 5).

Kitas pavyzdys yra Izraelio karalių vardai. Senajame Testamente karalių dieviškumas paneigiamas jiems ką tik gimus: būsimiesiems karaliams (to dar nežinant arba jau žinant) suteikiant tokius vardus, kurie išreiškia būsimajam karaliui trokštamą Dievo veikimą ar kokį kitą pamaldų liudijimą, bet ne garbę ar didybę. Pavyzdžiui, „Ezekijas“ reiškia „Jahvė jį stiprina“, „Juozapatas“ – „Jahvė sukuria teisingumą“, „Jotamas“ – „Jahvė tobulas“.

Egipto karaliai buvo visiškai kitokie, nes daugelio jų vardus sudarydavo žodis „Re“ – savotiškas dievavardis, išreiškiantis jo, kaip aukščiausiojo Saulės dievo ir kūrėjo, statusą. Į sostą įžengus naujajam karaliui būdavo suprantama, jog jo pavidalu pasirodė dievas Re. Pavyzdžiui, siekdamas apsiginti nuo šalies susiskaldymo, paskutinysis Egipto antrosios dinastijos karalius pats pasivadino „Horu-Setu Chasechemui“ (apie 2684–2657 m. pr. Kr.). Sujungdamas dievų vardus Setą ir Horą su savo vardu, jis išreiškė savyje esančią dviejų dievų galią! Atitinkamai jo karalienė buvo pavadinta vardu, reiškiančiu „Ta, kuri žiūri į Horą ir Setą“. Dvyliktosios dinastijos valdovas vadinosi Sesostris I (apie 1956–1910 m. pr. Kr.), vardu, reiškiančiu „Galingosios deivės vyras“.

Kadangi Egipto valdovai save laikė dievų sūnumis ir išganymo tarpininkais, jie sau suteikdavo itin įspūdingus vardus kaip „Triuškintojas“ ar „Žemės stulpai“. Amenchotepas III pasivadino „Pasaulio švytinčiu saulės disku“ ir didžiuodamasis tvirtino: „Aš sukūriau begalinę didybę.“ Jo sūnus Echnatonas (XIV a. pr. Kr.) „monopolizavo ryšį tarp žmogaus Dievo ir visuomenės, kartu smarkiai sureikšmindamas ir valstybinę religiją, nuo amžių gyvavusią Egipte sakralios karalystės pavidalu. Jo asmenyje aiškiausiai atsispindi ir faraoniškasis pasipūtimas, ir valstybės sudievinimas“, rašo egiptologas J. Assmannas (Die Mosaische Unterscheidung).

Izraelyje, prieš pavadinant karalių „Dievo sūnumi“, šiuo vardu buvo žymimas visos Izraelio tautos santykis su Jahve: Izraelis kaip tauta laikoma sūnumi, o Viešpats – jo tėvu. Išėjimo 4, 22–23 rašoma: „Tuomet tu [Moze] sakysi faraonui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau liepiau: leisk mano sūnui išeiti, kad galėtų mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk manimi, aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų.“ Tai buvo itin provokatyvu, net, galima sakyti, faraonui buvo grasinama, kadangi jis buvo šlovinamas kaip dievo sūnus! (žr. ir Oz 11, 1–2)

Antikos valstybėse visi valdovai buvo laikomi dievų sūnumis ar vieninteliais gyvais dievo atvaizdais. Asirijos karaliaus Ašurbanipalo karūnavimo himne, sukurtame VII a. pr. Kr., bylojama: „Teįsivyraus Ašure santarvė ir taika! Dievas Ašuras yra Karalius, tikrai, Ašuras yra Karalius! O Ašurbanipalas yra Dievo Ašuro paveikslas!“ Tik karalius, tik jis vienintelis, atspindi dievą. Bibliniame pasakojime apie pasaulio sukūrimą bylojama visai kitaip: kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27).

Antikoje karalių ar valdovą vaizduojančios skulptūros taip pat buvo laikomos regimais jo viešpatavimo atvaizdais bei ženklais (žr. Dan 3, 1s). Tuo tarpu Biblijoje kiekvienas žmogus suvokiamas kaip regimas Dievo valdymo ženklas žemėje, nes kiekvienas žmogus sukurtas panašus į Dievą. Ne vien karaliai yra Dievo viceregentai, bet visi žmonės!

Karaliaus sudievinimo rezultatai aiškiai matosi ištikimybės priesaikoje, kurią visi asirų imperijos pavaldiniai (tarp jų ir žydai) turėjo duoti Ašurbanipalui 672 m. pr. Kr. Priesaikos dešimtame skirsnyje sakoma, kad monarcho nevalia kritikuoti, jog bus pranešta apie kiekvieną neigiamą žodį jo atžvilgiu ir pareikalaujama absoliučios ištikimybės. Asirų tvarka atitiko bendrąjį to meto foną, kuriame valdovas reiškė daugiau negu žmogus ir stovėjo aukščiau už visus žmones. Jis buvo ne tik tarpininkas tarp dievų ir žmonių, bet pats buvo dievas, pusdievis, arba bent jau be galo išaukštintas žmogus.

J. Assmannas pateikia gerą minėtų dalykų apibendrinimą: „Kaip Egiptą galime laikyti stiprios valstybės provaizdžiu, netgi pirmąja ‚galiūne‘ pasaulio istorijoje, taip hebrajiškojo valstybingumo išskirtinumu laikytinas būtent jos programinis silpnumas.“ Egipte ir kitose antikos valstybėse religija ir valdžia buvo artimai susipynusios, net iš esmės susiliejusios į viena. „O Izraelyje kaip tik akcentuojamas būtent atskyrimas tarp valdžios ir šventumo […]. Pirmą kartą žmonijos istorijoje Biblijos monarchus kritikuojantys tekstai suformuluoja pasipriešinimo karaliui sampratą, skirtą ne tik atskiram įstatymų laužytojui, bet ir apskritai visai karaliaus institucijai.“ (Politische Theologie)

Valdžios pagrindas ir ribos  

Naujajame Testamente gerai žinomi Laiško romiečiams 13 skyriaus nurodymai politinei valdžiai. Tačiau šiuo tekstu šiek tiek piktnaudžiaujama, per dažnai cituojant tik ištrauką apie paklusnumą: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai…“ (Rom 13, 1). Juk Pauliaus tekste kalbama ne vien apie paklusnumą. Jei tekstą nuspręstume išsiaiškinti netendencingai ir pažvelgtume šiek tiek atidžiau, pamatytume Pauliaus nupieštą sudėtingesnį vaizdą – ko ir galima tikėtis iš tikro žydo ir buvusio fariziejaus, kuris iš Senojo Testamento gerai žino, kad į valdžią negalima žvelgti nekritiškai.

Taigi ką Paulius sako apie valdžią Romiečiams 13? Atkreipkime dėmesį į du dalykus: apaštalas įvardija pilietinės valdžios institucijos kilmę ir užduotį bei nurodo jos ribas – būtent šitokio supratimo mums labai reikia šiandien, kaip ir visuomet reikėjo praeityje.

Paulius aiškiai žino, kad visų valdžių egzistavimo pagrindą sukūrė Dievas: „[…] nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos“ (13, 1b). Tikrasis pasaulio valdovas ir valdžia yra pats Dievas. Jis vienintelis geba valdyti idealiai, ir tai nesunkiai galėtų atlikti pats vienas. Bet Dievas leidžia „pavaldyti“ ir žmonėms, kadangi pats juos yra pašaukęs būti viceregentais žemėje (Pr 1, 26–28). Dievas, daug nesvarstydamas, deleguoja dalį savo autoriteto visiems žmonėms (duodamas vadinamąjį „kultūrinį paliepimą“ pripildyti ir valdyti žemę) bei taip pat ir atskirų žmonių grupėms (tėvams šeimose, darbdaviams ekonomikoje, ganytojams bažnyčiose, pilietinės valdžios tarnautojams valstybėse).

Valdymo principas kyla iš Dievo, ir nuodėmingame pasaulyje juo pasinaudoja daugelis. Tarp jų, pavyzdžiui, ir imperatorius Neronas (valdęs 54–68 m. po Kr.), savo žiaurumus įvykdęs jau po to, kai buvo parašytas Laiškas romiečiams (56/58 m. po Kr.; Romos gaisras įvyko 64 m.), į valdžią atvestas savo motinos Agripinos, jai nunuodijus Nerono pirmtaką ir įtėvį Klaudijų. Taigi Neronas Dievo leidimu sukurtą „postą“ arba įsteigtas pareigas užima kruvinu keliu. Naujasis Sirijos provincijos gubernatorius, valdęs svarbų krikščionių centrą Antiochiją, savo poziciją įgyja taip pat nužudydamas pirmtaką (Tacitą). Panašių dalykų galima papasakoti ir apie Tiberijų bei kitus.

Nepaisant to, kad ir kokie sugadinti ir engėjiški režimai užima valdžią, jie nepanaikina Dievo sukurto valdžios principo, todėl laikytini tikromis valdžiomis, tose pozicijose atsidūrusiomis Dievo suverenia valia. Šiuolaikiniai bandymai pagrįsti valstybingumą dažniausiai remiasi vien tautos valia kaip galutiniu pagrindu (žr. 1992 m. LR Konstitucijos preambulę), bet Biblija taip nedaro. Dievui, kaip sako M. Lutheris, „nerūpi, iš kur kyla valdžia“, t. y. ar valdančiųjų galios šaltinis yra visa tauta (ką mes šiandien vadiname demokratija), tautos grupė (aristokratija) ar vienas tautos narys (monarchija). Dievas „nori, kad būtų valdoma“, todėl ir sukūrė pilietinį valdymą (Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei, 1520).

Tačiau tai nereiškia, kad valdyti galima bet kaip! Atvirkščiai, valdžios pagrindimas Dieve kartu iš esmės ir apibrėžia valdžią: visos valdžios yra Dievo tarnaitės, iš Dievo gavusios įgaliojimus įgyvendinti teisingumą, vykdyti teisę ir, reikalui esant, panaudoti kardą (lot. potestas gladii). „Teisė“ negali reikšti bet kokios žmogaus nustatytos teisės (vad. „pozityviąja teise“). Čia turimi omeny objektyvios sukūrimo tvarkos nurodymai arba prigimtinė teisė, kurios pagrindai išdėstyti Dekaloge (plg. Rom 13, 8–10). Kas morališkai gera ir bloga, nustato Dievas, o valdžiai belieka tik tai pripažinti. Jai skirta pagirti tuos, kurie daro gera, ir nubausti tuos, kurie daro bloga (13, 3–4). Tai reiškia, kad pilietinė valdžia negali iš naujo ir savaip apibrėžti veiksmų tinkamumo arba netinkamumo.

Suvereniąja valia Dievas suteikia valdžią ir blogiems, ir geriems valdovams, kartu savo moralinę valią jiems visiems iškeldamas matu arba norma. Dievo suvereniąja valia vyksta ir blogų dalykų (žr., pvz., Am 3, 6), tačiau viską turime vertinti Jo apreikštosios moralinės valios matu. Taip ir vertindami pilietinę valdžią turime matyti abu Dievo valios aspektus.

Kad visi valdžios atstovai iš principo patys tikrai sugeba atskirti gėrį nuo blogio, rodo Jono Krikštytojo raginimai romėnų kareiviams: „Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga“ (Lk 3, 14). Ir Jėzus taip pat apeliuoja į teisingumą bei logiką, į skirtį tarp gėrio ir blogio, kurią valdžia turi pripažinti: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, kam mane muši?“ (Jn 18, 23).

Deja, pavyzdžiui, Piloto ir žydų vadovų elgesys Jėzaus teismo procese atskleidžia žmogiškosios egzistencijos nuosmukį, kuriame gali atsidurti religija ir valstybė, jei jų atstovai pirmenybę teikia ne įsipareigojimui tiesai, o socialinei ramybei. Pilotas labiau bijojo žmonių nuomonės, nei gerbė teisingumą, taip savo valdymą paversdamas besikeičiančių interesų įrankiu, kai valdo jau ne įstatymas, o baimė ir pataikavimas. Kai žydų lyderiai, norėdami įtikti Pilotui, sako: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“ (Jn 19, 15) ir tuo parodo, jog atsisveikina su Senojo Testamento viltimi sulaukti Mesijo bei atpirkimo ir perima romėnų požiūrį į valdžią.

Biblijos mokymo apie pilietinę valdžią santrauka

Pirma, Dievas apreiškia save, savo Įstatymą bei išganymo žinią visiems žmonėms, vadinasi, ir tiems, kurie sudaro valdžią. Visi gali ir turi žinoti, kad pats Dievas yra objektyvių moralės normų šaltinis ir pagrindas, taigi ir aukščiausias įstatymų leidėjas. Tai unikali judėjų-krikščioniškoji samprata. „Amžinų, nesenstančių įstatymų idėja buvo visiškai neįsivaizduojama [Egipte ir Mesopotamijoje]“, sako J. Assmannas (Exodus). Senovės kultūrose, pasak egiptologo, dievai buvo laikomi teisėjais ir teisės garantais, tačiau pačią teisę kūrė valstybės. Mintis, kad Dievas yra aukščiausių teisės normų kūrėjas ir suteikėjas, buvo „revoliucinis žingsnis“.

Antra, nors pagal Naująjį Testamentą valdžią bei galias valstybei suteikia Dievas, tačiau jos reiškiasi laikinais nuodėmingo pasaulio pavidalais (Ef 6, 12; 1 Jn 5, 19). Dėl to tikintieji jų negali nei atmesti, nei priimti nekritiškai. Skirtingai nuo žydų zelotų, kurie romėnų valdžiai priešinosi ginklais, krikščionys mokesčius mokėjo (ir turėjo mokėti) ne sukandę dantis, o noriai. Mokesčiai – valstybei, o visas gyvenimas – Dievui! Šią formulę privalu gerai suprasti ir jos laikytis. Bet kokia valstybės pretenzija (visiška arba dalinė) į žmonių gyvenimą yra kategoriškai atmestina, kadangi „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Trečia, kas yra gera ir bloga, iš esmės jau nustatyta, todėl valstybei nėra reikalo pačiai išradinėti šių tiesų iš naujo (Rom 13, 3s; konkrečiau Dekalogo įsakymuose 13, 8–10). Iš cituotų tekstų matosi, kad netgi pagonių valdžios turi tam tikrų žinių apie skirtį tarp gėrio ir blogio. Todėl valstybės egzistenciją legitimuoja būtent šiomis žiniomis grįstas įstatymas, o ne karalius (kaip Egipte, Asirijoje ar Romoje) ar žmonės (tauta), taip pat ir ne kokios nors istorinės raidos ideologijos, kaip, pvz., nacionalizmas ar marksizmas. Jei valstybė pripažįsta šią duotybę, tada ji gali būti tokia, kokia iš esmės ir turi būti: teisinė ir tokiu būdu Dievo tarnaitė: įgyvendinanti teisingumą, tvirtinanti gėrį ir kovojanti prieš blogį (Jn 19, 11; Rom 13, 1). Dievo įstatymas pagrindžia ir apriboja valstybę; kol valdžia tai pripažįsta, bažnyčios neturi dėl ko baimintis ir nerimauti.

Ketvirta, Dievas nori, kad egzistuotų pilietinė valdžia. Tad šiuo atžvilgiu ji tarsi nuleidžiama iš viršaus, ateina su savotišku dangiškumo antspaudu. Bet kadangi jos veikimo vietą Dievas parenka žemėje, tai šitaip ji yra ir išlieka visiškai žemiška. Senojo Testamento Penkiaknygės istorija kuria sąmoningą priešpriešą faraono dieviškajai savigarbai, o Naujasis Testamentas meta iššūkį Romos imperijos kultui. Mūsų laikais galime prisiminti Bažnyčios ir komunistų partijos akistatą. Valstybės ir jos valdžios aukštinimas ją neteisėtai atitraukia nuo žemės ir perkelia į antgamtiškumo lygmenį, taip paversdamas antikrikščioniško žvėries iš Apreiškimo 13 provaizdžiu.

Penkta, šiandienos tikinčiųjų reikalavimai ir lūkesčiai valstybei yra labai riboti, jeigu juos palyginsime su antikos kultūromis. Apaštalas Paulius sako, kad valstybės galios turėtų tenkintis teisingumo įgyvendinimo pareiga bei taikos apsaugojimu, o ne gvieštis, pavyzdžiui, reguliuoti religines apeigas. Gera valstybė taip pat neturėtų siekti būti ir gerovės valstybe, vykdančia tolygesnį pinigų ir prekių paskirstymą, dirbtinai kuriančia atseit vienodas švietimo ar sveikatinimosi sąlygas visiems. Deja, mūsų dienomis valstybė veikia tarsi globėjiška auklė (angl. „nanny state“), piktnaudžiaudama savo galiomis ir verždamasi į beveik visas piliečių gyvenimo sritis, savavališkai keldamasi sau tikslus bei nusistatinėdama užduotis ir reikalaudama daugiau mokesčių savo vis augančioms užgaidoms finansuoti.

Šešta, tikinčiųjų požiūris į valstybę turi būti ne tik solidarus, bet ir kritiškas. Tikintieji pašaukti būti sargais, prižiūrinčiais, ar valstybė gerbia kitas sukūrimo tvarkos institucijas (pvz., šeimą) bei Dievo moralinį įstatymą. Tai Bažnyčios meilės tarnystė valstybei, skelbiant jos atstovams dievišką sukūrimo bei pasaulio išlaikymo tvarką, raginant žavėtis Dievo įstatymu (Įst 4) ir skelbiant jai nuosprendį (2 Kar 17, 24s).

Septinta, valstybė peržengia ribas, kai piktnaudžiauja savo išskirtinėmis galiomis, užimdama vis daugiau gyvenimo sričių ir išplėsdama savo jurisdikciją į jai nepriklausančius sektorius (pvz., per lyčių ideologiją kišdamasi į šeimų, Bažnyčių gyvenimą ir reikalaudama jų vidinei tvarkai prieštaraujančio paklusnumo). Taip elgdamasi teisinė valstybė tampa smurto valstybe.

Aštunta, Jėzus savo mokiniams išpranašavo, kad dėl tikėjimo jie bus „vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims“ (Mt 10, 18). Tuo nėra sakoma, kad valstybė visą laiką persekios Bažnyčią, o tik įspėjama, kad ši visada turi būti tam pasiruošusi. Nepamirškime, kad visos žemės galybės yra pavaldžios prisikėlusiam Jėzui Kristui, kuris atėmė iš jų galią (Kol 2, 15; plg. 1 Kor 15). Dievo karalystė, kuri prasidėjo Jėzaus įsikūnijimu ir išliks amžinai, visiems žemiškiems sutvarkymams suteikė laikiną teisėtumą ir juos nuolat tikrina.

Devinta, tikintieji yra pašaukti paklusti valstybei, bet jų paklusnumas negali būti besąlygiškas ir neribotas. Kiekvieno konkretaus paklusnumo reikalavimo atveju krikščionis privalo išlikti budrus, aštraus žvilgsnio ir proto, viską tikrinantis Dievo įstatymo matu (Rom 13, 8–10), aiškiai žinantis, kad visa, kas egzistuoja žemėje, yra ribota ir atskaitinga besugrįžtančiam Kristui kaip visų valdovų Valdovui (eil. 11–14).

Dešimta, valdžiose veikia mirtingi ir klystantys žmonės, kuriais tikintieji niekaip neturėtų aklai pasitikėti. Politika yra žmogiškas, žemiškas užsiėmimas, o ne religinis. Jei valdovai ir valstybės ima pretenduoti į Dievo vietą, pvz., skirdamos Bažnyčios tarnautojus, reguliuodamos religinį gyvenimą ar net užkirsdamos jam kelią, jos tampa demoniškomis, turinčiomis antikrikščioniškų bruožų. Taip besielgdamos, jos sulauks Dievo teismo.

Bus daugiau

***

Prof. dr. Stefanas Felberis – Bavarijos evangelikų liuteronų Bažnyčios kunigas, 2000–2022 m. „Chrischona“ teologijos seminarijos (TSC, Šveicarija) Senojo Testamento dėstytojas; nuo šių metų vasaros „Gemeindehilfsbund“ (Bendruomenių pagalbos sąjungos, Krelingenas, Vokietija) vadovas.

Holgeris Lahayne – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios katechetas, Vilniaus parapijos antrasis dvasininkas; LKSB (Lietuvos krikščionių studentų bendrija) tarybos pirmininkas; EBI (Evangelinis Biblijos institutas) dėstytojas.