Valstybės pagrindo paieškos P. Dirgėlos „Karalystėje“

Spalvingas sostinės Literatų gatvės namų sienas, dedikuotas rašytojams ir poetams, papildė naujas simbolis. Vasario 10-ąją atidengtas bronzos ir akmens bareljefas, skirtas moderniam lietuvių tautos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ ir jo autoriui – istoriosofinio romano kūrėjui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Vienu mįslingiausių Lietuvos rašytojų vadinamas P. Dirgėla vasario 21 d. būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Literatų gatvę papildžiusiame bareljefe galima įžiūrėti pilies kontūrus, karūnos motyvą, skirtingų religijų simboliką, kurią gaubia baltų kosmologinė visatos samprata.

Kalba pasakyta Literatų g. atidengiant bareljefą.

„Karalystė“ yra seniai nusipelniusi savo vietos čia. Tai yra monumentalus keturių tomų pasakojimas apie lietuvių siekį atkurti ir išlaikyti nepriklausomą valstybę. Šia prasme tai yra neįprastas politinis veikalas, literatūriškai apmąstantis revoliucinį mūsų naujausios istorijos periodą. „Karalystė“ buvo ir vis dar išlieka nepaprastos vertės artefaktas mūsų literatūriniame lauke, kurio centre dažniausiai aptinkame individą ir jo patirtis, bet ne bandymus apčiuopti didesnių darinių už mus pačius gyvavimą, jų prasmę.

Kiekviena revoliucija turi savo poetus ir polemikus. Tačiau „Karalystė“ nėra nei poema Sąjūdžiui, nei su 90-ųjų laikotarpį kritikuojantis pamfletas. „Karalystė“ yra epinis pasakojimas, pirmasis tokio pobūdžio mūsų kultūroje, o epai nėra trumpalaikės reikšmės faktų ir greitai paruoštų įžvalgų rinkiniai. Pagrindinis šio kūrinio klausimas yra: kas yra mūsų valstybės pagrindas? Negali būti lengvo, akivaizdaus atsakymo į tokį klausimą. Todėl Dirgėlos paieškos veda į mitologinę valstybės gyvavimo dimensiją.

Keliaudami „Karalystės“ koridoriais aptinkame gausybę mitinių įvaizdžių, religinių nuorodų, biblijinių palyginimų, keistų simbolių ir paslaptingų ištarų. Nepriklausomos valstybės pradžios momentas tampa jos pamatų atšventinimu, tolesnis politinis netikrumas pavirsta išganytojo laukimu, o bet koks bandymas pasiekti Lietuvos idėjos visumą atveda… į balkoną. Jau pats pavadinimas „Karalystė“ yra nuoroda į daugiau nei Mindaugo valstybę, bet į tą pamatinį suverenumo statusą ir politinės brandos etapą, kuri kiekviena politinė bendruomenė turi pasiekti.

Šie vaizdiniai trikdo, bet kartu jie skamba be galo aktualiai. Tai yra mitinio mąstymo gyvastingumo liudijimas – jis peržengia kasdienį laiką ir kreipiasi į mus, nežadėdamas atsakymų, tik suteikdamas priemones vaizduotei įveikti savo pačios ribotumus ir pakilti į amžinybės erdvę. Kalbėjimas apie valstybę nuolat būna viename iš trijų laikų: praeityje, kalbančioje apie dalykų ištakas ir buvusius nutikimus, dabartyje, neraminančioje savo problemomis ir iššūkiais, ir ateityje, žadančioje pažangą ir įsivaizduojančią ateisiančią gerovę. Dirgėla ragina galvoti apie ketvirtą, egzistencinį laiką, kuris užtikrina, kad per trijų laikų virsmus valstybė išliktų savimi. „Karalystė“ yra šių apmąstymų paminklas, o netrukus atidengtas bareljefas taps paminklu „Karalystei“, rodysiančiu, kad mums šie klausimai nepaliauja būti svarbūs. Kaip Dirgėla to ir norėjo.