2020 10 06

Toma Bružaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Valstybės teikiama pagalba neturėtų atimti atsakomybės. Pokalbis su kun. Ž. Vabuolu

Sauliaus Žiūros / Vilniaus m. savivaldybės nuotrauka

Bažnyčia į politiką nesikiša, siūlydama konkrečias programas ar kandidatus, už kuriuos turėtų balsuoti tikintieji. Tačiau Bažnyčia visada apmąstydavo žmonijos istoriją, žmogų ir jo gyvenimo tikrovę, todėl ir siūlo principus, gaires, nuostatas, kurios padėtų kurti gyvybingesnę ir sveikesnę visuomenę.

Šiandien net nesusimąstome, kad dauguma demokratinių vertybių, tapusių mūsų kasdienybės dalimi (pavyzdžiui, žmogaus teisės, orumas, laisvė, teisė į darbą ir teisingą užmokestį ir pan.), pirmiausia buvo praktikuojamos tikinčiųjų, apmąstytos ir į didžiosios politikos diskusijų lauką pateko Bažnyčios ganytojų dėka. Tad Bažnyčios socialiniame mokyme nerasime partijos programų, tačiau ne vieną šimtmetį formuluotos įžvalgos apie žmogų ir visuomenę gali ir netikintiesiems padėti suprasti, ko ieškoti kandidatų pasisakymuose bei programose, kas rodytų, kad mūsų išrinkti politikai tikrai mums atstovaus.

Su kunigu, Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo specialistu Žydrūnu Vabuolu kalbamės apie vieną Bažnyčios dokumentuose aptariamų principų, padedančių kurti sveiką ir gyvybingą visuomenę.

Kun. Žydrūnas Vabuolas. Bernardinai.lt nuotrauka

Sutarėme kalbėti apie subsidiarumą, kuris yra vienas iš daugelio Bažnyčios socialiniame mokyme aptariamų principų. Ką jis reiškia?

Lotyniškai „subsidium“ reiškia pagalbą. Žodis dažnai vartojamas ir politikų, pavyzdžiui, kalbama apie subsidijas, kurios dažniausiai būna piniginės. Išvertus į lietuvių kalbą, subsidiarumas yra pagalbos principas, sakantis, kad valstybė arba aukštesnė visuomeninė institucija turi teikti pagalbą asmeniui, piliečiui arba asmenų grupei, bet turi pagalbą teikti tik tokią, kokios reikia, ir tiek, kiek reikia. Pagalba turi būti teikiama taip, kad  asmuo ar asmenų grupė neprarastų atsakomybės.

Šiaip, lotyniškas terminas „subsidium“ buvo vartojamas kare, ir tas vartojimas labai gerai padeda suprasti to principo veikimą. „Subsidium“ buvo vadinami pagalbiniai kariniai būriai, kurie laukdavo nuošalyje ir stodavo į mūšį tik tada, kai reikėdavo ir jeigu reikėdavo. Žodžiu, pagalba yra, jei reikia, ji panaudojama, jei nereikia, būrys mūšyje nedalyvauja, vadinasi, pati kariuomenė susitvarko be pagalbos.

Kažkas panašaus yra ir su subsidiarumo principu. Atskiros visuomenės grupės ar pavieniai asmenys visuomenėje sprendžia tam tikrus klausimus, vykdo tam tikrus projektus, o valstybė su savo pagalba tarsi budi stovėdama šone ir suteikia ją ten, kur reikia, tiek, kiek reikia, neperimdama tų funkcijų, kurias gali atlikti pati grupė ar asmuo.

Ar teisinga būtų sakyti, kad, sprendžiant apie pagalbos priemonės tinkamumą, atsakomybės neperėmimas ir yra tas kriterijus, kuris padeda atpažinti, kokios ir kiek pagalbos reikia, kada tos pagalbos gana?

Klausimas yra sudėtingas, bet galima sakyti, kad taip. Bendras principas yra toks: neatimti atsakomybės, neatimti noro veikti. Ne tik noro, bet ir galimybių veikti ar patiems spręsti problemas. Tai ir yra visuomenės gyvybė, kai jos nariai patys aktyviai kuria savo gyvenimą, sprendžia problemas, kuria, vykdo projektus.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Subsidiarumas taikytinas atsižvelgiant ir į visuomenės gebėjimą veikti, jos brandą ir išteklius. Kalbame apie dalyvavimo principą, kuris yra savotiškas veidrodinis subsidiarumo atspindys, kartais dar vadinamas „kita subsidiarumo puse“:  iš valstybės pusės turi būti subsidiarumas, o iš visuomenės – dalyvavimas. Visuomenė turi norėti aktyviai veikti ir gebėti bei būti pasiruošusi prisiimti atsakomybę. Tarkime, visuomenė naujosiose demokratijos šalyse arba šalyse, išsivadavusiose iš totalitarinių režimų, kur ji negalėjo nei pati galvoti, nei pati veikti, staiga nepasidaro aktyvi ir gebanti spręsti savo problemas. Tai gal kurį laiką valstybės įsikišimo reikia daugiau ir stipresnio. Ir kai visuomenė užauga, tampa iniciatyvesnė, tada to valstybės įsikišimo reikia mažiau.

O kodėl Bažnyčia išskiria subsidiarumą kaip vieną iš kertinių principų visuomenės gyvenime?

Dažnai Bažnyčia įvardina tam tikrus principus, matydama jų pažeidimus. Subsidiarumas buvo įvardintas popiežiaus Pijaus XI 1933 metais enciklikoje „Quadragesimo anno“ ir įvertintas neigiamai. Popiežius nerašė, kad valstybė privalo suteikti pagalbą, bet rašė, kad valstybė negali perimti iš visuomenės, iš atskirų jos grupių bei pavienių narių tų funkcijų, kurias jos pačios gali įgyvendinti.

To reikėjo, nes tuo metu Europoje jau buvo įsigalėję ar įsigalintys totalitariniai režimai, komunizmas Rusijoje, nuo 1922 metų fašizmas Italijoje, jau buvo stipri Nacionalsocialistų partija Vokietijoje. Tiesa, ji dar nebuvo valdžioje, atėjo į valdžią 1933 metais, bet, matyt, popiežiui jau buvo žinomos jų pažiūros ir ketinimai.

Pijus XI tų ateinančių ar jau atėjusių režimų akivaizdoje, kurie kaip tik užspausdavo visuomenės iniciatyvą, sakė, ne, nevalia to daryti. Taigi, pirmiausia įvertino šį principą neigiamai arba kaip draudimą, ko valstybė negali daryti. Žinoma, paskui, keičiantis situacijai, atsiranda poreikis subsidiarumą atrasti iš teigiamos pusės. Nėra taip, kad pagalbos teikti negalima, tik reikia atrasti būdų, kaip ją teikti tinkamai, teisingai.

Jei šį principą išverstume į šiandienę kalbą, ar galėtume sakyti, kad subsidiarumo principo taikymas yra pilietiškumo palaikymas ir skatinimas?

Kai valstybė gyvena pagal šį principą, taip, ji skatina solidarumą arba pilietiškumą, sudaro erdvę jam augti. Tačiau subsidiarumas nėra vien pilietiškumo skatinimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kalbant apie pilietiškumą, Bažnyčios socialiniame mokyme tai suprantama kaip visuomenės subjektiškumas. Visuomenė suvokia save kaip subjektą, kuris pats gali veikti, ne tik kaip objektą, su kuriuo kas nors kitas gali kažką daryti, tarsi masę minkyti ir kreipti. Visuomenė pati turi imtis iniciatyvos, mąstyti, spręsti, atpažinti problemas, įveikti iššūkius. Ir šiuo atžvilgiu valstybė, kaip politinė bendruomenė, turėtų būti suinteresuota pilietiškumu arba tuo, pavadinkime kitaip, visuomenės subjektiškumu. Kadangi tai yra jos pačios gyvybė, jos narių gyvybė. Kaip ir kiekvienas žmogus suinteresuotas, kad organizme visi organai būtų gyvi ir veiktų kaip reikia, taip ir valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos nariai būtų gyvi, veiktų vaisingai ir pagal išleistus įstatymus bei prigimtinį įstatymą, prisidėtų prie visuomenės gyvybingumo.

Jei mes, rinkėjai, spręsdami, už ką balsuoti, kandidatų bei partijų programose bei jų pasisakymuose ieškotume nuorodų, kaip jie planuoja tą principą įgyvendinti, ką turėtume pastebėti, į ką atkreipti dėmesį? O į ką reikėtų žiūrėti atsargiai, kas rodytų, kad šie aspektai neapmąstyti?

Iš tiesų labai sunku tai išskirti. Galima prisiminti Jėzaus žodžius, kad pranašą pažinsime iš vaisių. Bet net ir iš vaisių kartais nelabai gali nuspręsti, ar subsidiarumo principas buvo pažeistas, o gal atvirkščiai, buvo įgyvendintas. Čia svarbūs yra keli dalykai, tiek aukštesnės valdžios sprendimai, tiek mažesnių institucijų bei grupių pajėgumas. O dažnai mes, rinkėjai, visos informacijos neturime.

Ko tikrai nereikėtų daryti, tai nereikėtų susiaurinti subsidiarumo principo iki pinigų dalinimo įvairioms veikloms. Aišku, tai yra vienas iš būdų įgyvendinti principą. Taip veikia, pavyzdžiui, įvairūs dienos centrai ar bendruomenės, parapijos. Rašo projektus ir gauna iš savivaldybės ar valstybės kažkokią paramą savo veiklai vykdyti. Tačiau tikėtis, kad valstybė tiesiog duos pinigų, o mes darysime, ką norime – tai būtų iškreiptas požiūris į subsidiarumo principą, pirmiausia – iš pačios visuomenės pusės.

BFL nuotrauka

O kas galėtų padėti atpažinti tinkamą ši principo taikymą? Pirmiausia tikriausiai partijų, valdžios siekiančių žmonių ir jų grupių pasirengimas diskutuoti ir sugaišti laiko procesui, kuris neduoda šimtaprocentinio ir greito rezultato. Ir tai, aš įsivaizduoju, kiekvienam, kuris yra valdžioje, sukelia didelę įtampą. Nes ir visuomenė, pavyzdžiui, per žiniasklaidą labai greitai ima reikalauti rezultatų. O subsidiarumas greito rezultato niekad neduoda. Nes iš esmės valdžia tik padeda, o daro kažkas kitas, daro pati visuomenė. Tad valdžios rezultatai priklauso, žinoma, ir nuo teikiamos pagalbos, bet ir nuo pačių veikiančiųjų.

Galėtume dar labiau apibendrinti. Demokratijos procese sugaištama daugiau laiko nei autoritariniame režime. Nes autoritarinėse arba totalitarinėse santvarkose yra kas nusprendžia dėl visko, o kiti turi tiesiog vykdyti. Ten rezultatas labai greitai regimas. Demokratiniame procese, kurio dalis ir yra subsidiarumas, reikia kalbėtis, surinkti visas nuomones, tos nuomonės, aišku, labai skiriasi, jas reikia derinti. Toks procesas užtrunka, neduoda greitų rezultatų ir kartais nepelnytai sukuriamos progos kritikuoti dėl neįvykdytų rinkimų pažadų.

Nors nėra lengva pamatyti kandidato gebėjimą kalbėtis, dirbti komandoje, deleguoti funkcijas, suteikti pasitikėjimo, tačiau galime bandyti tai įžvelgti programose bei pasisakymuose, atpažinti, ar žmogus yra linkęs leistis į dialogą.

Bet svarbiausia, sakyčiau, visada reikia žiūrėti, kiek mes patys esame pasirengę būti pilietiška arba dalyvaujanti visuomenė, pasirengusi iš valstybės pusės priimti subsidiarumą, o kartais jo net reikalauti. Nes „viltis“, kad išsirinksime valdžią, kuri visas problemas išspręs, prieštarauja pačiam subsidiarumui. Nes šis principas sako, kad pirmiausia aš turiu prisiimti atsakomybę, o ne vien valdžia, kurią išrinksiu.