2021 06 01

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė I. Skuodienė: kuo daugiau klausysimės savo vaikų, tuo geresni tėvai būsime

Ilma Skuodienė. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuotrauka

Su ILMA SKUODIENE, Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pradėjusia vadovauti praėjusiųjų metų gegužės 12 d., kalbamės apie mūsų visuomenei sukeltas pandemijos problemas ir iššūkius, apie pagalbą smurtą patiriantiems vaikams ir apie kuriamą Vaikų tarybą, kurioje vaikai kalbėtų apie jiems svarbias temas.

Jus kalbinau prieš metus, kai buvote ką tik laimėjusi konkursą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM direktoriaus postą. Tuomet sakėte, kad pagrindinė Jūsų motyvacija – meilė Lietuvai, meilė vaikams, jautėte, jog galite prisidėti prie vaikų problemų sprendimo. Kaip Jums sekėsi? Su kokiais svarbiausiais iššūkiais teko susidurti? 

Metai buvo įdomūs. Džiaugiuosi, kad jie mokė ir augino. Buvo įdomu pažinti ir pajausti šioje tarnyboje dirbančius žmones, priimti jų skirtingumą, nes organizacija didelė, veikianti visoje Lietuvoje. Aišku, karantinas turėjo įtakos visai situacijai – šeimoms, žmonių nerimui, sprendimams.

Nemaniau, kad karantinas tęsis taip ilgai ir darbą teks organizuoti nuotoliniu būdu. Nepaprasta. Norisi kuo daugiau susitikti, bendrauti, pajausti ir padėti kolegoms. Pajausti organizaciją ir jos kultūrą, nes viskas prasideda nuo susitikimo.

Kas nustebino ir ko nesitikėjau, tai labai daug pranešimų dėl vaikų teisių įgyvendinimo turėti abu tėvus. Karantinas labai išryškino besiskiriančių šeimų arba gyvenančių atskirai tėvų bendravimo su savo vaikais tvarkos nustatymo problemas. Ir čia reikia paslaugų, reikia efektyvios pagalbos. Bet augame kartu su partneriais.

Man labai norisi pakviesti žmones ieškoti pagalbos ir ją priimti, neslėpti, o kalbėtis. Nes iš esmės tik mes galime sau padėti, o tada padėti savo vaikui.

Priimti tėvystę kaip dovaną, kuri augina, ir mes joje įvairūs. 

Vaikas žaidžia pievoje
Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Pirmieji Jūsų darbo metai prabėgo pandemijos metu. Kokių problemų tai sukėlė mūsų vaikams? Turiu mintyje mokslą nuotoliniu būdu, prarastą galimybę bendrauti gyvai, žaisti, sportuoti su savo bendraamžiais. 

Karantino metu vaikai prarado santykį, gebėjimą jį kurti, išbūti grupėje, būti priimtam arba kažkaip išgyventi nepriėmimą. Džiaugiuosi, kad mokyklos ir darželiai buvo atverti, tačiau itin svarbu vaikus palydėti, padėti išbūti tame mokyklos ritme, laikytis taisyklių, ribų. Tą pastebi mokytojai ir tėvai. Turime būti jautrūs, ypač mokytojai, socialiniai pedagogai, kurie turėtų pastebėti pasikeitusį vaikų elgesį – ar jie nuliūdę, ar pavargę, ar per daug aktyvūs.

Reikėtų glaudaus bendradarbiavimo su tėvais, socialiniais pedagogais, psichologais. Pamačius smurto apraiškų, reikėtų kreiptis į Vaiko teisių tarnybą. Yra pasitaikę, kad kūno kultūros mokytojai, pastebėję smurto pėdsakų ant vaiko kūno, kreipiasi į mus. Ir tuomet kalbamės su vaiku, su tėvais, tariamės, aiškinamės, kokia situacija, galbūt reikia pagalbos.

Gydytojai akcentuoja sumažėjusį vaikų judėjimą, antsvorį, taip pat sulėtėjusį vaikų skiepijimą. Kauno klinikų Vaikų ligų klinikų vadovas R. Kėvalas pastebėjo, kad, sumažėjus vaikų skiepijimo apimtims, kyla naujų pandemijų galimybė – tymų ir kitų ligų. Aišku, atsiranda ir psichologinių pasekmių, ypač paaugliams, kuriems svarbios identiteto paieškos.

Ar padaugėjo smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje? Jūsų tarnybos 2020 metų ataskaitoje nurodyta, kad buvo sulaukta net 39 430 pranešimų apie smurtą prieš vaikus. Pusė jų pasitvirtino. Ar šie skaičiai didėjo, palyginti su ikipandeminio laikotarpio skaičiais? Kokią tendenciją matote? 

Lyginant 2020 metus su 2019-aisiais matome, kad skaičiai nežymiai sumažėjo. Bet čia tik skaičiai. Karantino metu mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu, tad pagrindinis pranešėjas apie vaiko teisių pažeidimus buvo policija. O realios situacijos per karantiną mes nematome.

Kaimiškose vietovėse net 53 proc. mažiau pranešimų apie smurto atvejus nei miesto, bet tai tikrai nereiškia, kad kaime to smurto mažiau – tiesiog mieste žmonės jau darosi mažiau pakantūs tokioms apraiškoms. Ir, aišku, tik laiko klausimas, kada šios tendencijos susilygins.

Įdomi tendencija, kad karantino laikotarpiu skaičiai mažėja, ypač pradžioje, o atlaisvinus karantino ribojimus skaičiai didėja.

6089 vaikams reikėjo užtikrinti saugią aplinką. Kodėl? 

Vaikais reikėjo rūpintis, nes jų tėvai buvo apsvaigę nuo alkoholio ar cheminių medžiagų. Vaikai tuomet būdavo perkeliami pas artimus giminaičius ar asmenis, susijusius emociniais ryšiais, kol situacija išsispręs. Priklausomybės – viena opiausių problemų.

Svarbu paminėti, kad tik 635 atvejais kreipėmės į teismą dėl tėvų globos apribojimo. O daugiau kaip penki tūkstančiai vaikų grįžo atgal į šeimas, išsiblaivius tėvams. Vienoms šeimoms buvo teikiamos paslaugos, kitoms – tik rekomenduojamos. 

Unsplash.com nuotrauka

Net 10 kūdikių 2020 m. buvo rasta prie „gyvybės langelių“ – dvigubai daugiau nei ankstesniaisiais metais. Kokios priežastys tą galėjo lemti? 

2018 m. prie „gyvybės langelių“ buvo palikti 3 kūdikiai, 2019-aisiais – 4, o 2020 m. net 10 kūdikių. Per pirmuosius 2021 metų mėnesius yra palikti 3 vaikučiai. Tai, be abejo, susiję su Covid-19 pandemija. Akivaizdu, kad besilaukiančios mamos, šeimos išgyvena tikrai sudėtingą situaciją. Greičiausiai savo kūdikius jos palieka dėl nesaugumo, nerimo, prarastų pajamų, negalėjimo pasirūpinti savimi ir kūdikiu. Bet svarbu, kad tos gyvybės išsaugotos, turime nemažai šeimų, kurios laukia galimybės įsivaikinti.

Labai noriu paprašyti gydytojų, akušerių atkreipti dėmesį į besilaukiančias mamas, jų nuotaikas, galbūt matote, kad reikia pagalbos, nepaleiskime mamos, nukreikime ją pagalbos. 

Ką galite papasakoti apie įvaikinamus vaikus? Ar daugėja šeimų, norinčių įsivaikinti? Ar pakanka visuomenei informacijos apie galimybę tapti įtėviais ar globėjais? 

Be abejo, informacijos visada gali būti daugiau. Globėjų trūksta – ypač vyresniems vaikams nuo 10 metų. Šiuo metu yra 141 šeima, pasirengusi įvaikinti, bet vis dėlto egzistuoja skirtumas tarp lūkesčių ir galimybių. Didžioji dalis šeimų laukia vaikučių iki trejų metų, ypač mergaičių.

Iš 1656 vaikų, esančių sąraše, net 82 proc. yra 10–17 metų amžiaus vaikai ir paaugliai, iš jų 50 proc. vaikų nesutinka būti įvaikinami, nes nori išsaugoti santykius su savo artimaisiais. Iš galimų įvaikinti vaikų sąrašo – 61 proc. berniukai ir tik 39 proc. mergaitės. Netgi globoje esančių vaikų dauguma yra berniukai. 

Kiek užsieniečių įsivaikina Lietuvos vaikus? 

Didžiausią dalį vaikų, gyvenančių institucinės globos namuose, sudaro 10–17 amžiaus vaikai ir paaugliai. Turime užsieniečių, norinčių įsivaikinti, bet jie turi atitikti specialiuosius kriterijus.

29 vaikai buvo įvaikinti užsienio valstybės piliečių. Mažėja vaikų, kurie sutinka būti įvaikinti užsienio piliečių: jie akcentuoja savo santykį su šeima, nenori prarasti ryšio su tėvais ir broliais bei seserimis – tokių yra net pusė. Ir tokią teisę jie turi. Man džiugu, kad vaikai išreiškia savo nuomonę. Jei vaikas pats gali kalbėti, jo nuomonė išklausoma. 

Girdėjau apie nuostabią Jūsų vadovaujamos tarnybos iniciatyvą suburti vaikus į Vaikų tarybą. Beje, kai kuriems suaugusiesiems ši idėja pasirodė keista; man regis, tai kilo iš visiško nepasitikėjimo vaikais. Ką apie tai manote?

Pixabay.com nuotrauka 

Mes dažnai galvojame, kad viską žinome ir suprantame geriau už vaikus: kokio maisto jie nori, kaip turėtų sportuoti ar mokytis. O man norėtųsi jų pačių klausytis, nes jie iš prigimties yra drąsūs ir atviri, dalinasi tuo, ką mato. Kuo daugiau juos girdėsime, jų klausysimės, tuo geriau mums seksis būti tėvais ir kurti valstybę visiems.

Planuojame į šią tarybą įtraukti penkiolika nuo 7 iki 16 metų amžiaus vaikų. Jie rinktųsi kartą per ketvirtį, kalbėtų apie tai, kaip ir ką jie mato ir norėtų keisti, kokios temos jiems svarbios. 

Kokius svarbiausius uždavinius keliate sau ir Jūsų vadovaujamos tarnybos darbuotojams artimiausiu metu? 

Vienas pagrindinių uždavinių – kad vaikai, šeimos, kolegos saugiai išgyventų karantiną. Labai svarbi švietėjiška veikla, kurią vykdome atkreipdami dėmesį į dvi svarbias sritis: paauglystę ir vaikų bendravimo su atskirai gyvenančiais tėvais tvarkos nustatymą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu veikti ne „per bausmę“, o per ugdymą ir paslaugą, santykį, sutarimą ir diskusiją, siekiant didinti tėvų pasitikėjimą savimi. Kuo daugiau kalbėsime, kokias paslaugas ir pagalbą galime teikti, tuo daugiau galėsime padėti patys sau ir savo vaikams.

Norėčiau, kad atsirastų vaiko teisių telefono linija – turėti trumpąjį numerį, kuriuo tiek vaikai, tiek suaugę galėtų paskambinti ir sulaukti atsakymo į jiems svarbius klausimus.

Ir, be abejo, man svarbūs mūsų tarnybos darbuotojai. Ruošiame įdiegti kompetencijų modelį, kad suteiktume pagalbą žmonėms, kurie savo darbe susiduria su sunkiomis situacijomis. Jiems reikalinga emocinė parama, supervizijos. Kuo labiau paruoštas žmogus, tuo geriau jis padės tam, kuris pakliuvo į krizinę situaciją. Šie klausimai svarbūs ir gaunančiam pagalbą, ir ją teikiančiam. Tad norisi kartu augti ir siekti visuomenės pasitikėjimo.

Metai buvo nepaprasti, bet labai įdomūs, tikiuosi, ateinanti vasara leis visiems mums patirti gražių jausmų, gražų laiką su savo šeimomis, o nelaimingų ir skaudžių atvejų bus kuo mažiau.