Vandos Zaborskaitės kvadratas, arba Įspūdžiai laiškų knygą perskaičius

Dienoraštis su pertrūkiais, metų tylos pauzėmis, lyg būtų kas praleista, sunaikinta. Negalėjo taip būti, jei rašyti kiti tekstai ir laiškai. Beje, „Dienoraščio“ pabaigoje įdėti brandos metų (nedrįsčiau sakyti – saulėlydžio metų) laiškai Aloyzui Sakalui galėtų būti trejopai suvokiami: kaip amžiui nepavaldžios jaunatviškos prigimties arba, kaip rašo įvado autorė Brigita Speičytė, Fausto amžiaus moters ilgesio ir iš to patiriamo džiaugsmo tekstai; pačia tiesiausia prasme žmogaus ryšio su žmogumi tekstai ir meilės artimam žmogui išraiška, nors vienas jų parašys: „Taip jau atsitiko, kad bendradarbiavimas virto tvirta draugyste ir tęsėsi iki tol, kol ji išėjo. Išėjo, atlikusi pareigą Tėvynei, kaip ir Maironis ar Justinas Marcinkevičius.“ (3, 279) Ir, be abejonės, dviejų knygų struktūros tiltas iš gyvenimo metų pabaigos artumo vėl į jaunutės panelės sąmoningo rašymo būtinybę.

Per šias dvi knygas teka linijinis skaitančios ir rašančios moters laikas, kurio pauzes, pertrūkius verta užpildyti vėl iš naujo atsiverčiant „Autobiografijos bandymą“ ir prisiminimus. Tai, kas pačios V. Zaborskaitės liko neįrašyta „Dienoraštyje“ ar laiškuose adresatams, užsipildė kitų žmonių atsiminimais. Gyvenimas kaip simfonija, nes ši dažniausiai iš keturių dalių, bet ir kaip kvadratas, reiškiantis skaičiaus sandaugą iš paties savęs. Nebūtų įmantrios metaforos, juolab kad literatūrologė profesorė mylėjo muziką, o kalbėjo ir rašė „aiškiai, nuosekliai, bet ir kažkaip pakylėtai“. (3, 151)

Tai todėl ir svarbu laiškus skaitantiems ir vėl atsiversti tris savo pirmtakes. Tiesa, abi naujausios knygos išleistos 2020 metais, bet su 2019-ųjų įspaudu. Jokia paklaida, gal net graži žymė profesorės dešimtosioms mirties metinėms paminėti. Tik laiškų nuoroda turėjo būti 1938–2010 m. (knygoje yra 2009-ieji), nes paskutiniai laiškai jos klasės draugui Vladui Rimkevičiui parašyti 2010 metais (p. 122–123): „O šiandien pasijutau esanti ypatingoje tyloje ir vienatvėje – Šilta, vasariška diena, atvėriau langą – už jo žydi alyvų krūmas stambiomis baltų žiedų kekėmis – Žalias, pienėmis geltonuojantis šlaitas <…> džiaugiuosi, kad tarp mūsų yra nors laiškų ryšys ir apie vienas kitą žinome, kad esame dar gyvi šioje žemėje –“ (Vilnius, 2010-05–22). Laiškas baigtas ne tašku, o brūkšniu, dažnu skyrybos ženklu, tik paskutinysis (2010–12–16) iš klasės draugui Vladui Rimkevičiui rašytųjų pabaigtas šauktuku ir grįžęs atgal su prierašu, kad adresatas miręs, V. Zaborskaitės paskutinę gyvenimo dieną: „<…> gal pamanei, kad manęs jau ir gyvos nebėra? Taip ilgai Tau nerašiau, nemoku paaiškinti – kodėl. Apima kartais tokia negalia, kad nekyla ranka, neprabunda mintis. Atleisk – Gal ir Tau pažįstama tokia būsena – <…> Visi mes jėgų jau turime nedaug ir norisi tik dėkoti Apvaizdai už mums duotą tokį ilgą gyvenimą – Sveikinu Tave su Šv. Kalėdomis – Linkiu gerų naujųjų 2011-ųjų!“ (5, 123)

Žinau, kad Virgilija to jau nepasakė savo Mamai. Bet juk visada yra kažkas daugiau, kai tarsi žinai nežinodamas arba nujauti žodžiais neįvardydamas. V. Zaborskaitė tai viename iš laiškų savo jaunų dienų bendraklasiui pavadins „plonyte aukso gija per tiek metų“ (5, 117), o profesorę gyvai ir per knygas pažinę įvardys „jungiančia šviesa“ (3, 275, 449). Taigi laiškai liudija tarpusavio ryšį, asmeninį ir artimą, brangų ar atsitiktinį, proginį, oficialų, visuomeninį, kuris pirmiausia išsilukštena iškalbiu pradžios kreipiniu, o jų iš 551 laiško ilga eilė (miela Panelyte, Miela Panele Vandute, miela Bičiule, Vanda, Mieloji, Vandulaite, Vandute, Saule, Paukšte gražiausia, Knygų Žiurke, Širdie miela, Didžiai gerbiamoji, Sese, Didžiai gerbiama Daktare, Gerb. Tamsta, Aukštai Gerbiamoji, Gerbiama Profesore), ir nors ne visi iš jų buvo įvardyti auksine gija, bet, be abejonės, liko kaip svarbus žmogaus išgyvento laiko faktas ir kultūros žymė.

Dabar veriasi ranka rašytų popierinių laiškų ir dienoraščių erdvė, ar bus pilnesnė kompiuterinio laiko erdvė, laikas parodys. Bet ši V. Zaborskaitės laiškų knyga yra koncentruota, tanki, lėtai skaitoma ir traukianti. Kaip ribuliai, kurių centre – adresa(n)tas. Tikrai jie abu, nes plauki per tuos ribulius nuo pradžios iki pabaigos. Vienų skersmuo platus (44 Zitos Pundziūtės-Tamkvaitienės, 36 Gedimino Blyno, 69 Lilijos Strepeikaitės-Vanagienės laiškai), kitų siauresnis ar vos tik blyksnis, kad būta gyvo bendravimo. Atsivėrę asmeniniame archyve išsaugoti laiškai ir susigrąžintieji originalai ar jų kopijos. Būtent susigrąžintieji liudija, kokie brangūs jie buvo tiems žmonėms, kad išliko jų stalčiuose: spausdinami 20 iš L. Strepekaitei-Vanagienei rašytųjų (jų pokalbis, bent man, buvo įdomiausias), 17 iš 37 V. Rimkevičiui atsiųstųjų, 13 iš Irenai Kostkevičiūtei rašytų, 9 Albertui Griganavičiui. Iš kunigui Gediminui Blynui rašytų tik trys, bet užtat kokie ne tik turinio gilumu, bet ir teksto ilgumu.

Kad aprėpčiau didelės knygos tūrį, vėl skaičiuoju kaip per matematiką bandydama perprasti ir knygos sudarymo sistemą bei bendrą esmę, ir skaičiai tarsi padeda susiorientuoti: keturios knygos (su publicistika net penkios), iš kurių pati profesorė bent trijų nebūtų išleidusi, tad verta pagarbios padėkos jos įdukra Virgilija, per dešimt metų mokytojaudama tyliai rinkusi tekstus, rašiusi paaiškinimus ir pastabas, taip per palyginti trumpą laiką sudėlioti likę rašytiniai tekstai iš paskirų lapelių, laiškų dėžučių, sąsiuvinių. Ji ne tik lituanistė pagal diplomą, bet ir profesorės Įpėdinė (džiaugtųsi pats Donelaitis, vis rašęs paliepimų savo knygose), padariusi tiek, kiek to paties kraujo dukra nebūtų gal sutvarkiusi.

Žmogiško ir profesinio ryšio stiprumas lieka kaip dar vienas giminystės patvirtinimas. Taigi tęsiu apie skaičius: 88 adresatai ir 920 žmonių paminėjimai pagal asmenvardžių rodyklę, iš skelbiamo 551 laiško 114 laiškų yra pačios V. Zaborskaitės. Jos 88 metus trukęs gyvenimas prasidėjo ir baigėsi laisvoje Lietuvoje, per vidurį dokumentiškai 50 metų kitos valstybės priklausomybėje, bet kaip tada su žmogaus dvasia, kurią siekia, bet neįstengia pavergti. Manau, kad ji sugebėjo išlikti laisva ne tik savo tekstuose (pagal Valentiną Sventicką (1,135), prie esmingųjų priskirtinas Putinas): „<…> kai rašiau tuos laiškus, tuos jaunatviškus, paaugliškus gal laiškus, aš turbūt pirmą kartą jaučiausi absoliučiai laisva <…> laiškų „aš“ ir realybės „aš“ nėra visai tas pats ir kad jam (rašytojui V. Mykolaičiui-Putinui) svarbi aš tokia, kokia esu laiškuose.“ (2, 311)

Svarbiausia tema profesorei buvo Maironis, drįstu sakyti, kad šia monografija ji paminėjo Lietuvos nepriklausomybės 50-metį, juk išleista 1968 metais. Iki Sąjūdžio dar 20 metų, tik vos mažiau kaip tada, kai išėjo pirmieji „Pavasario balsai“. Kaip šių poveikis, taip ir 1987 metais per visą Lietuvą nuvilniję 125-ųjų Maironio gimimo metinių minėjimai. Žodis, o dar įgavęs melodiją, yra labai paveikus. Bet laiškų skaitymas jau po ištisinio skaitymo vis sugrąžina prie prisiminimų, prie dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus paliudijimo (3, 223), kaip buvo minimas Maironio šimtmetis 1962 metais: Antanas Venclova išvakarėse pareikalavo pranešimo (jį skaitė V. Mykolaitis-Putinas) rankraščio. Scenoje Monika Mironaitė pakeltu balsu rusiškai deklamuoja Maironio eiles, kol pasigirsta balsai: „Lietuviškai, lietuviškai skaityk!“ Netrukus išjungiamos televizijos kameros, nutraukiama radijo transliacija. V. Zaborskaitė jau metai nebedėsto VU, dar šešeri metai iki monografijos išėjimo atskira knyga, todėl ir prieinama visiems norintiesiems, 28-eri iki nepriklausomybės atkūrimo.

Gal ir budinti žmogaus dvasia turi planą, perspektyvą, jei pulsuoja ir veikia aplinką. Ir, anot Aldonos Liobytės, „šauta nenušauta ragana virto šlovinga daktare“ (5, 400). Taip V. Zaborskaitės biografijoje beveik magiškai (juk tuo žodžiu nesumenkinsiu šios asmenybės) pasikartoja skaičius „8“: be suminėtųjų datų matau jos veidą nuotraukoje, kurios fragmentas abiejų knygų viršeliuose – 48-erių profesorė po varnalėšos lapu 1970 metais Pilotiškėse (3, 17). Šmaikštu toks skėtis, bet svarbesnė lieka nuotaika, primenanti absoliutų pozityvumą (3, 383) ir atspindinti esminę gyvenimo kryptį, valingą siekį jos nepamesti, kad ir kas nutiktų: „<…> mūsų optimizmas, tikėjimas gyvenimu gali atsirasti dėl to, kad mes gyvename ne visai pilna sąmone, kad pakankamai aiškiai nesuvokiame, kaip visa dabarties kultūra, kaip galbūt visa Žemė kabo ant siūlo ir kaip problematiški yra daugelis dalykų, kurie atrodydavo iki šiol neabejotinai tvirti, aiškūs ir pastovūs – Tačiau net ir tais momentais, kai stengiuosi kuo akivaizdžiausiai visa tai suvokti, įsisąmoninti, aš negaliu galvoti, kažkaip labai giliai, instinktyviai negaliu, kad gyvenimas yra nonsensas –

Žinoma, jis gerokai sunkus – Ir ne tik labai plačia prasme, ne – aš dabar pagalvojau smulkiai ir buitiškai. Sunkus, turbūt, kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimas, net ir to, kuris iš paviršiaus žiūrint, atrodo paprastas, sklandus ir net laimingas – Žinai, Lile, jeigu man dabar reikėtų paminėti iš man žinomų žmonių bent vieną, kurį galėčiau pavadinti visiškai laimingu, aš nerasčiau tokio. Tik yra tokie, kurie sugniūžta, ir tokie, kurie randa atsparos nepaisant visko –“ (5, 249–250, iš laiško bičiulei L. Strepekaitei-Vanagienei 1957-12-29)

„Daugelis sako, kad aš naivi – Gal? Bet aš manau, kad gyvenimas yra be galo daugiaspalvis ir daugiavertis, ir neįmanoma pasakyti – geras jis ar blogas – Esama jame visko – priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos pažiūrėsi – Mano likimas susiklostė taip, kad gyvenimas į mane dažniau atsigręžia savo šviesiąja puse – Aš nedrįstu su Tavim polemizuoti apie tai, kokia yra mūsų gyvenimo, mūsų dabarties visuma – Ir aš matau, sutinku, kad blogio, neteisybės, kvailystės yra labai daug – Bet man atrodo, kad tauta dar turi potencijos gyventi – Ir valstybė – taip pat, kol kas – <…> deja, gyvename Vakarų civilizacijos žlugimo laiką – Koks likimas jame laukia Lietuvos?“ (5, 122, iš laiško klasės draugui Vladui Rimkevičiui 2009–06–09). Ilgokas 52-ejų metų tarpas tarp cituojamų laiškų, bet mintis beveik ta pati.

Taigi tarsi likimo svarstyklių lygiosios – vienoje pusėje tremtiniai ir 1944 metų rudens emigrantai, kitoje – rezistentai ir likę okupuotoje Lietuvoje. Vieni už laisvę pasirašė krauju, kiti – prisitaikymu, skundais ir atsilaikymu. Profesorė V. Zaborskaitė priklauso atsilaikiusiems. Tai patvirtina ne tik jos Maironis, bet ir kiti pilietiški veiksmai.

Tad šios knygos yra ir atsakas į klausimą apie Vytauto Mačernio kartą, apie tų žmonių likimus. V. Mačernis žuvęs jaunas gal todėl, kad vis atidėliojo pasitraukimą 1944 metų rudenį – savo žemėje visam laikui pasilikęs žemininkas, kaip jo brolis Vladas ir kiti miško broliai – Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas, ir dar 20 ar 30 tūkstančių vyrų, apie kuriuos vis atviriau rašoma ir kalbama tik dabar, kai jų vadų palaikus atranda buvusiose žvyrduobėse, pelkėse ar bendruose nepažymėtuose kapuose. Antroji dalis – tremtiniai, lagerių kaliniai, kurių laiškų yra šioje knygoje (poetai Gediminas Jokimaitis ir Paulius Drevinis, Zinaida Viščiūtė-Bujanauskienė, kunigai Bronius Bulika ir Kazimieras Vasiliauskas). Trečioji dalis – emigrantai, su jais bendrauta ne tik per galimybę skaityti šių tekstus iš patikimų rankų ar spec. fonduose, bet ir gyvai, kai 1989 metais nukeliauta į Ameriką, iš to ir Juozo Vasiukevičiaus, Arūno Liulevičiaus, Mildos ir Stasio Tamulionių, poetės Julijos Švabaitės-Gylienės, Irenos Alantienės, Jadvygos Damušienės, Maironio sesers anūkės Danutės Lipčiūtės-Augienės, Brazilijoje gyvenusios Halinos Didžiulytės-Mošinskienės, Australijoje gyvenusios V. Mykolaičio-Putino sesers Magdalenos Slavėnienės ir Jurgio Reizgio laiškai. Tik gaila, kad čia nepateko tekstų iš susirašinėjimo su Antanu Vaičiulaičiu.

Taigi tarsi likimo svarstyklių lygiosios – vienoje pusėje tremtiniai ir 1944 metų rudens emigrantai, kitoje – rezistentai ir likę okupuotoje Lietuvoje. Vieni už laisvę pasirašė krauju, kiti – prisitaikymu, skundais ir atsilaikymu. Profesorė V. Zaborskaitė priklauso atsilaikiusiems. Tai patvirtina ne tik jos Maironis, bet ir kiti pilietiški veiksmai (protesto parašai dėl žydų sinagogos vietoje ketintų statyti požeminių garažų, dėl magistralės per Rasų kapines, dėl ketinimo sumažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos patalpas, 3, 224–225 ) ir su Meile Lukšiene kurta vidurinio ir aukštojo mokslo reforma kaip parama tada jaunam švietimo ministrui Dariui Kuoliui, o juk departamento direktorė jau ėjo 70-us amžiaus metus, bet ar ilsėjosi, kaip tik ėmėsi atsakingų pareigų. Kaip kažkada Žemaitė…

Taigi V. Zaborskaitės knygų ketvertas, o su publicistikos knyga ir penketas, kruopščiai ir pagarbiai parengtas Virgilijos Stonytės, yra neabejotinos reikšmės šaltinis apie žmogaus galimybes ir atsakingus pasirinkimus, kurie turėjo įtakos ir Baltijos kelio vienybei, nes už rankų susiėmė čia gyvenę žmonės, o demagogiją ir melą praskverbia tik tvirto stuburo, o dažnai ir vienatvės žmonės. Bet čia dar viena tema iš daugybės kitų, atsiveriančių iš dienoraščių, laiškų, kai rašyta tik sau arba artimiausiam žmogui, o parašyta ir tiems, kurie skaitys po daugelio metų nustebdami, kaip tos mintys artimos ir savos.

Literatūra

1. Sventickas Valentinas. Ką žino upė. Dar apie Justiną Marcinkevičių. Vilnius, Santara, 2020, 183 p.

2. Zaborskaitė Vanda. Autobiografijos bandymas. Sudarė Virgilija Stonytė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 383 p.

3. Ir aš ją pažinojau… Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę. Sudarė Virgilija Stonytė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, 559 p.

4. Zaborskaitė Vanda. Dienoraštis. Sudarė Virgilija Stonytė. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020, 245 p.

5. Zaborskaitė Vanda. Tai aš, rašau… Iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020, 521 p.