Vardas ir likimas yra svarbiausia. Nobelio taikos premijos laureato Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ paskaita

„Jie daugelį metų propagavo teisę kritikuoti valdžią ir ginti pagrindines piliečių teises, – teigiama Nobelio komiteto pranešime. – Jie dėjo daug pastangų fiksuodami karo nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Kartu jie liudija, kokia svarbi pilietinė visuomenė taikai ir demokratijai.“

2022-ųjų Nobelio taikos premija apdovanodamas Alesį Bialiackį, organizaciją „Memorial“ ir Pilietinių laisvių centrą Nobelio komitetas tvirtino norintis pagerbti tris iškilius žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sambūvio gynėjus kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. „Šių metų laureatai, nuosekliai pasisakydami už humanistines vertybes, antimilitarizmą ir teisės principus, atgaivino ir pagerbė Alfredo Nobelio taikos ir tautų brolybės viziją – viziją, kurios šiandien pasauliui labiausiai reikia“, – sakoma Nobelio komiteto pranešime.

Organizacija „Memorial“ buvo įkurta buvusioje Sovietų Sąjungoje 1987-aisiais. Jos steigimo iniciatoriais tapo 1975 m. Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas ir žmogaus teisių gynėja Svetlana Ganuškina. Organizacija „Memorial“ ėmė dokumentuoti nusikaltimų, padarytų stalinistinės epochos metu, aukas.

1991-aisiais žlugus Sovietų Sąjungai „Memorialas“ tęsė savo darbą, sutelkdamas dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje. Abiejų Čečėnijos karų metu (1994–1996 m. ir 1999–2009 m.) imta kaupti informacija apie Rusijos ir prorusiškų jėgų piktnaudžiavimus ir karo nusikaltimus prieš taikius gyventojus. Už tokią savo veiklą buvo nužudyta „Memorialo“ atstovybės Čečėnijoje vadovė Natalja Estemirova.

2016 m. Rusijos valdžia paskelbė „Memorialą“ „tarptautiniu agentu“, o 2021-aisiais Rusijos Federacijos Aukščiausiasis Teismas organizaciją įsakė likviduoti, esą dėl to, kad gynė asmenų, neva turėjusių ryšių su teroristinėmis organizacijomis, teises. 2022 m. Rusijai pradėjus didelį karą Ukrainoje, „Memorialas“ kovo mėnesį paskelbtas neteisėta organizacija, jos nariai išvaikyti, o biurai prievarta perimti Rusijos valdžios.

Tarptautinės organizacijos „Memorial“ valdybos pirmininko Jano Račinskio kalba Nobelio taikos premijos įteikimo proga 2022 m. gruodžio 10 d.

Taika, atmintis, laisvė

Jūsų Didenybės, Jūsų Karališkosios Aukštybės, ponios ir ponai! Mieli draugai! Visų pirma leiskite Rusijos teisių organizacijos „Memorial“ vardu padėkoti Norvegijos Nobelio komitetui už šių metų Nobelio taikos premijos skyrimą mūsų draugijai.

Šis komiteto sprendimas turi svarbią simbolinę prasmę: jame pabrėžiama, kad valstybės sienos negali ir neturi skaldyti pilietinės visuomenės. O mums ši kaimynystė yra papildomas atlygis. Žmogaus teisių gynimo grupė „Memorial“ gyvuoja 35 metus. Šiandien jos organizacijos veikia daugelyje Rusijos regionų, Ukrainoje, keliose Vakarų Europos šalyse.

Mums skirta Nobelio premija yra kiekvienos iš šių organizacijų nuopelnas, kiekvieno iš tūkstančių jų veikloje dalyvaujančių žmonių – jų narių, darbuotojų, savanorių, visuomeninių akcijų dalyvių. Tai nuopelnas tų, kurių nebėra tarp mūsų. Ypač tų, kurie sukūrė mūsų visuomenę ir padarė ją tokią, kokia ji yra šiandien: tai Andrejus Sacharovas, Arsenijus Roginskis, Sergejus Kovaliovas ir daugelis kitų. Tai jų premija, kaip ir mūsų.

Mūsų darbe egzistuoja dvi pagrindinės kryptys. Pirmoji – atkurti valstybinio teroro istorinę atmintį. Atliekame archyvinius tyrimus, ieškome egzekucijų ir laidojimo vietų, kaupiame savo archyvus, bibliotekas, muziejų rinkinius, leidžiame knygas, organizuojame viešas atminimo akcijas. Mes rengiame parodas, mokslines konferencijas ir seminarus, dirbame su jaunimu. Kuriame teroro aukų ir tų, kurie įvykdė šį terorą, duomenų bazes. Mes pasakojame apie disidentų persekiojimą, apie intelektualinį, pilietinį ir politinį pasipriešinimą totalitarizmui.

Antroji kryptis – kova už žmogaus teises naujoje, posovietinėje, eroje. Tai informacijos apie žmogaus teisių pažeidimus karštuosiuose taškuose rinkimas, analizė ir publikavimas: Kalnų Karabache, Padniestrėje, Tadžikistane, Osetijos ir Ingušijos konflikto zonoje, Čečėnijoje, Donbase. Tai – dingusių asmenų paieška, neteisminių susidorojimų ir vadinamųjų dingimų tyrimas. Tai pagalba pabėgėliams ir priverstiniams išeiviams. Tai politinio persekiojimo stebėjimas ir teisinė pagalba politiniams kaliniams, kurių šiandien Rusijoje yra ne mažiau, kaip buvo SSRS perestroikos pradžioje. Ir toliau kovojame už laisvę, ta kova nenutrūko net sovietų valdžios metais, nes susijungia praeitis ir dabartis.

Savo kalboje norėčiau paliesti keletą bendrų klausimų. Pirmas klausimas – žmogaus teisių apsaugos ir darbo su istorine atmintimi santykis „Memorialo“ veikloje. Prieš du šimtus metų Puškinas teigė, kad žmogaus savarankiškumo, orumo ir asmeninės laisvės pagrindas – tai priklausymo praeičiai jausmas, meilė „gimtiesiems pelenams“ ir „tėvų karstams“.

„Memorialo“ darbas taip pat yra pagrįstas neatsiejamu atminties ir laisvės ryšiu. Šio darbo specifika – tirti ir dokumentuoti ne tik praeities tragedijas ir aštrias dabartinės visuomenės kolizijas, mes tiriame ir aprašome nusikaltimus. Valstybės valdžios padarytus arba daromus nusikaltimus žmogui ir žmoniškumui. O pagrindinė šių nusikaltimų priežastis – valstybės valdžios, kaip aukščiausios vertybės, sakralizavimas, nes šiai valdžiai valstybės interesai daug svarbiau už asmenį, jo laisvę, orumą ir teises. Ši apversta vertybių sistema, kurioje žmonės yra tik paranki medžiaga valstybės problemoms spręsti, mūsų šalyje dominavo septyniasdešimt metų.

Viena iš akivaizdžių valstybės sakralizavimo pasekmių – atgimusios imperinės ambicijos. Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo užpultos Lenkija ir Suomija, užgrobtos Baltijos šalys, aneksuota Besarabija ir Šiaurės Bukovina. Rytų Europos šalyse įvesta pokario diktatūra, įsiveržta į Vengriją 1956 m., o 1968 m. – į Čekoslovakiją. Afganistano karas yra tų pačių ambicijų, kurios gyvos ir šiandien, apraiškos.

Dabartinė liūdna pilietinės visuomenės padėtis Rusijoje yra tiesioginė neįveiktos praeities pasekmė. Mums didžiausias prioritetas yra žmogus, jo gyvybė, laisvė ir orumas. Mes atmetame formulę: „Žmogus yra niekas, o valstybė yra viskas“.

Dar viena pasekmė – nebaudžiamumas ne tik tų, kurie priima nusikalstamus politinius sprendimus, bet ir tų, kurie juos vykdydami nusikalsta. Neteisminės egzekucijos, civilių gyventojų žudymai, kankinimai ir plėšikavimas lieka nenubausti ir net netiriami. Tai matėme per karą Čečėnijoje, matome ir šiandien okupuotoje Ukrainos teritorijoje. Po Grozno bombardavimo Mariupolio sunaikinimas netapo kažkuo iš esmės naujas. Nebaudžiamų nusikaltimų grandinė tęsiasi, ji pati nenutrūks. Ir šiai problemai nėra jokio kompromisinio sprendimo.

Deja, Rusijos visuomenė neturėjo jėgų nutraukti valstybinio smurto tradiciją. Septyniasdešimt metų valstybė naikino bet kokį žmonių solidarumą, atomizavo visuomenę, išnaikindama visas pilietinio solidarumo apraiškas, paversdama ją paklusnia ir bebalse.

Dabartinė liūdna pilietinės visuomenės padėtis Rusijoje yra tiesioginė neįveiktos praeities pasekmė. Mums didžiausias prioritetas yra žmogus, jo gyvybė, laisvė ir orumas. Mes atmetame formulę: „Žmogus yra niekas, o valstybė yra viskas“. Mūsų dėmesys sutelkiamas ne į epochinius istorinius įvykius ir ne į didžiosios politikos klausimus (nors ir šias problemas tenka spręsti, norint suprasti žmonių likimų kontekstus). Mums svarbesni konkrečių asmenų, tapusių nusikalstamos valstybės politikos aukomis praeityje ir dabartyje, pavardės ir likimai. Vardas ir likimas yra svarbiausia, ką dokumentuojame ar atkuriame.

Antrasis klausimas yra viršnacionalinis, universalus problemų, kurias nagrinėja „Memorialas“, pobūdis. Žmonija jau seniai suprato, kad žmogaus teisės ir laisvės nėra saistomos valstybių sienų. Taigi šiandienis Nobelio komiteto pasirinkimas tai aiškiai patvirtina. Žmogaus teisių viršenybės, universalumo ir nedalumo idėja tapo vienu iš pagrindinių žmonių sambūvio veiksnių, taikos ir pažangos planetoje garantu. Šioje kovoje už žmogaus teises daug nuveikė XIX a. rusų filosofas Vladimiras Solovjovas, vėliau – Andrejus Sacharovas, Jurijus Orlovas ir kiti sovietų disidentai.

Istorinės atminties padėtis yra sudėtingesnė. Kiekviena šalis, kiekviena visuomenė kuria savo istorinius naratyvus, savo nacionalinį praeities paveikslą, o tai dažnai prieštarauja kaimynų vaizdiniams. Ginčų priežastis paprastai yra ne tie ar kiti faktai, o skirtingas tų pačių įvykių aiškinimas. Tų pačių istorinių įvykių supratimo ir vertinimo skirtumai tarp skirtingų tautų neišvengiami – juk ir suvokimas, ir vertinimas gimsta skirtingų tautų istorijų kontekste. Mums tereikia išmokti atpažinti šių skirtumų priežastis ir gerbti kiekvienos tautos teisę į savo praeities supratimą.

Nėra prasmės ignoruoti „svetimą“ atmintį, apsimesti, kad jos apskritai nėra. Beprasmiška ir nepaprastai pavojinga neigti jos pagrįstumą, be atodairos klaidingomis skelbti tas istorinės realybės interpretacijas, kurios remiasi šia atmintimi. O naudoti istoriją kaip politinį įrankį, pradėti atminties karus – mirtinai pavojinga. Sovietinėje imperijoje bet kokie tautų bandymai kovoti už nacionalinę nepriklausomybę ir net tiesiog tautinės savimonės apraiškos, kurios neatitiko ideologinės dogmos, buvo laikomos buržuaziniu nacionalizmu ir žiauriai slopinamos.

Po SSRS žlugimo jos teritorijoje atsiradusiose naujose valstybėse pradėjo formuotis nauji istoriniai naratyvai, kurie nesutapo su oficialia sovietine istorine mitologija. Ir netrukus po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią naujoji Rusijos vadovybė ir jos ideologiniai tarnai pradėjo įnirtingus ir agresyvius atminties karus prieš savo kaimynes – Estiją, Latviją, Ukrainą – panaudodami senuosius sovietinius stereotipus ir etiketes. Žinoma, tai buvo daroma ne dėl istorinės tiesos, o dėl savo politinių interesų. Ir baigėsi tuo, kad kova su „nacionalizmu“ ir „banderaizmu“ tapo beprotiško ir nusikalstamo karo prieš Ukrainą ideologiniu pateisinimu ir propagandine parama. Ir viena pirmųjų šios beprotybės aukų buvo pačios Rusijos istorinė atmintis.

Iš tiesų, norint agresiją prieš kaimyninę šalį įvardyti kaip „kovą su fašizmu“, reikėjo aptemdyti Rusijos piliečių protus, sukeičiant „fašizmo“ ir „antifašizmo“ sąvokas. Dabar Rusijos žiniasklaida „antifašizmu“ vadina ginkluotą invaziją į kaimyninę šalį, užgrobtų teritorijų aneksiją, terorą prieš civilius gyventojus okupuotose teritorijose, karo nusikaltimus. Kurstoma neapykanta Ukrainai, jos kultūra ir kalba viešai skelbiama kaip nevisavertė, o ukrainiečių tauta esą neegzistuoja.

Fašizmu vadinamas pasipriešinimas agresoriui. Visa tai absoliučiai prieštarauja istorinei Rusijos patirčiai, nuvertina ir iškraipo atmintį apie tikrai antifašistinį 1941–1945 m. karą, sovietų karių, kovojusių prieš Hitlerį, atminimą. Žodžiai „rusų kareivis“ daugelio žmonių sąmonėje nebebus siejami su jais, jie bus siejami su tais, kurie sėja mirtį Ukrainos žemėje. Ir galiausiai paskutinė problema, kurią norėčiau paliesti šioje kalboje: kaltės ir atsakomybės problema.

Mus kankina klausimas – ar tikrai „Memorialas“ vertas Nobelio taikos premijos? Taip, bandėme atsispirti istorinės atminties ir teisinės sąmonės erozijai, dokumentavome praeities ir dabarties nusikaltimus. Nesikuklinsime: mes iš tikrųjų labai daug dirbome ir nemažai nuveikėme. Bet ar mūsų darbas užkirto kelią vasario 24-osios katastrofai? Tą dieną ant mūsų pečių užgriuvusi milžiniška našta po žinios apie mums įteiktą prizą tapo ne lengvesnė, o sunkesnė. Ne, tai nėra nacionalinės kaltės našta. Apie nacionalinę ar kokią kitą kolektyvinę kaltę kalbėti apskritai neverta jau vien dėl to, kad kolektyvinės kaltės sąvoką teisinė sąmonė ryžtingai atmeta.

Bendras mūsų judėjimo narių darbas paremtas visai kitu pasaulėžiūros pagrindu – pilietinės atsakomybės už praeitį ir dabartį supratimu. Kaip pažymėjo Karlas Jaspersas, žmogaus atsakomybė už viską, kas nutinka jo šaliai ir visai žmonijai, yra pagrįsta solidarumu, pilietiškumu ir visuotinumu. Tas pats pasakytina ir apie atsakomybės už praeities įvykius jausmą. Tai suformuoja žmogaus vienybės jausmas su ankstesnėmis kartomis, gebėjimas atpažinti save kaip grandį buvusių kartų grandinėje – suvokimas, kad priklausai bendruomenei, kuri neatsirado vakar ir, tikėkimės, rytoj neišnyks.

Sugebėti prisiimti atsakomybę yra išskirtinė asmeninė savybė: žmogus pats savo noru prisiima atsakomybę už tai, kas įvyko kadaise, arba už tai, kas vyksta dabar, nors jis tiesiogiai nedalyvauja; niekas kitas negali jam užkrauti šios naštos. O svarbiausia – pilietinės atsakomybės jausmas, priešingai nei kaltė, reikalauja ne atgailos, o darbo. Tai žvilgsnis ne į praeitį, o į ateitį. „Memorialas“ būtent atstovauja sąjungai žmonių, kurie savanoriškai prisiima pilietinę atsakomybę už praeitį ir dabartį bei dirba ateities labui. Ir, ko gero, šį apdovanojimą turėtume suvokti ne tik kaip įvertinimą to, ką pavyko nuveikti per trisdešimt penkerius metus, bet ir kaip savotišką avansą, nes mes nenuleidžiame rankų ir dirbame toliau. Ačiū už dėmesį.

2022 m. Nobelio taikos premijos laureato Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“, atstovaujamos jos valdybos pirmininko Jano Račinskio, paskaita anglų, norvegų, baltarusių, ukrainiečių ir rusų kalbomis – čia.