2021 07 28

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Tvėrėjo vargai

Unsplash.com nuotrauka

Aš, Bomžislovas Paprastavičius, nusprendžiau vieną dieną tverti tvorą. Nes vaikšto visokie ateiviai per mano sodo sklypą skersai išilgai. Ir tie visokie – kaip čia paprasčiau pasakius – na, ne Paprastavičiai, jie...

Nors reikia pripažinti, kad agurkai šiltnamyje kol kas visi keturiasdešimt devyni, o ir morkos dar visos tūno lysvėse, bet vis tiek neramu – negaliu dieną naktį vaikščioti su binokliu ir stebėti tų agurkų…

O šitie ateiviai vis kuopelėmis, grupelėmis, daug jų – pernai tiek nebuvo. Sako, kitos bendrijos pirmininkas baltąja karštine susirgo – tai vaidenasi jam už kiekvieno bulvienojaus priešai… Nors ir pats jau kolorado vabalas beveik.

O šitie ateiviai vėl eina… Eina. Kažkodėl ne per kaimynų sklypą, o vis per Bomžislovo valdas. Na, žinoma, kur ten eis, jei kaimynas iš dešinės, kai girtas, traukia karo ir vestuvių dainas, o pagiriotas kad skaptuoja kryžių, kad skaptuoja. Žodžiu, ginkluotas. O dar turi gausią, plačią ir kilmingą giminę, joks Bomžislovas nepasilygins…

Atsivežiau kuolų, vielos kažkur turėjau…

Kitas kaimynas, tas iš kairės, tyli lyg vandens prisėmęs. O gal ir prisėmęs. Dažnai prapliumpa tokios liūtys dabar, kad net tranzitas aprimsta. Tai va, tyli kaimynas. Ir jo žirgas prisėmęs, net galvos nematyti – nė žvingt.

Taip ir maniau, kad niekas nepadės. Ėmiausi kalti kuolus aplink sklypą. O karšta, o muselės, o bimbalai! Matyt, mano keiksmai priviliojo gyventojus iš Geltonųjų serbentų 13-osios ir Žaliųjų agrastų 17-osios gatvių. Sustojo ties įėjimu – žiūri, kažką šnabždasi… Sakau jiems: „Gal padėsit?“ Tie tik susižvalgė ir nunyko kažkur, link Bebryno 8-osios…

Ką gi, kalu kuolus toliau. Prakaitas išgraužė rieves veide. Eilinė skersai einanti nepažįstamųjų ateivių grupelė turbūt pagalvojo, kad verkiu. Vienas jų atstovas paklausė: „Ken ai help jū?“ Tik papurčiau galvą. Mano santykiai su užsienio kalba prasti, mokytoja vis linguodavo galva ir sakydavo: „Paprastavičiau tu, Paprastavičiau, prasti tavo kalbos popieriai!“ Bet ir kvailiui aišku, kad anas reikalavo nakvynės ir pinigų, mano silpnumu pasinaudodamas… Ot, ir nebus to. Neužims mano namelio ir sodelio niekas. Nebus to! Tvora bus!

Grįžo jau matyti vietiniai žioplinėtojai ir dar prie jų prisijungė nusivylusios namų šeimininkės iš Ūdrų 11-osios bei Kiaunių 6-osios. Taip ir norisi paklaust, ar jos dirbančio Bomžislovo nemačiusios?..

Bet nėra kada – kalu kuolus, kalu. Į pavakarę jau ir apsikaliau, bet tvirtinti vielą nėra jėgų. Ant vieno iš kuolų nutūpė varna, žiūri čia į mane, čia į tas ateivių kuopeles, čia į tą minią žioplinėjančių. Gal ir gerai, kad nekrankia. Pakanka bimbalų zvimbimo, lyg aukštos įtampos laidai, kad juos kur… Pakaks šįvakar, pakaks.

Aš, Bomžislovas Paprastavičius, nusprendžiau ir antrą dieną tverti tvorą. Iš ryto išėjau į kiemą, apžiūrėjau daržą – visos morkos ir agurkai savo vietose, tik laistyk. Net nejauku. Tiek praeina ateivių… Na, bet vis tiek – tvora bus, nes reikia jos. Nes kaip kitaip. Kaimynai vis dar užsiėmę: vienas skaptuoja kryžių, kitas tyli. Tolimesnieji vietiniai nesirodo, bet paliko labdaros kažkurie iš jų – maišelį su medvaržčiais, spąstukus pelėms ir rausvą kaspiną kažkodėl. Gerai, kad lūpdažio nepridėjo…

Ėmiausi tvirtinti vielą. Visi vabzdžiai, mašalai irgi bimbalai taip pat grįžo į savo pareigas – sunku nesikeikt. Po vakar jau atrodau kaip sugeltas laukinių bičių – netilpčiau į ekraną interviu duoti, galėčiau žvirblius baidyti. O štai per sklypą einančių ateivių grupelių niekas nebaugina. Vienas toks mažylis pamojo rankute ir mano kalba man: „Labas“. Kažkaip automatiškai pamojavau jam atgal. Oi!.. Neatsakingai pasielgiau, jei pamatys kas iš Genių 7-osios ar Šarkų 10-osios, juk būsiu sveikas žuvęs, net tvora nepadės. Sakys: „Va, jis su tais ateiviais bendrauja, pritaria…“ Ir negalėsiu niekam į akis pažiūrėti – nei vietinėms kiaunėms, nei šeškams. Įsivaizduojat, Bomžislovas Paprastavičius bus svetimas šiuos kolektyviniuose soduose!.. Ne, reikia būti budresniam.

Antroj antros dienos pusėje pavyko aptverti jau ketvirtadalį sklypo. Tiesa, padaugėjo ir pro daržą einančių grupelių, tie ateiviai jau taką išmynė, net orientacininkai keli buvo atlėkę atsižymėt – susipainiojo, čia apylinkėse kažkoks Europos taurės etapas ar manevrai pas juos…

Kaitra ir šiandien, nepadeda nei maišelis su medvaržčiais, nei spąstukai pelėms, niekas… Ir dar ta viela baigiasi.

Pačiu laiku, taip sakant – vakare, kai ne tik senukams, bet ir jų prekėms nebėra vietos šioje šalyje. O žioji neužtverta spraga tarp kuolų, eina ateivių grupelės, mojuoja draugiškai, galėčiau kaip tribūnoje koks generalisimas stovėt ir mot atgal saulėlydžio fone… Na, ką dabar. Lauksim rytojaus.

Aš, Bomžislovas Paprastavičius, trečią tvoros tvėrimo dieną nuvykau ieškoti vielos minėtam statiniui. Apvažiavau visą apylinkę – niekur nieko bent panašaus negavau. Buvo tik medvaržčių, spąstukų pelėms ir rausvų kaspinų. Pardavėjos sakė, kad viską išpirko rimtesnių tvorų projektams. Kada atveš papildymą, niekas nežino. „Bet gal norit rausvų kaspinų, spąstukų pelėms ar medvaržčių?..“

Taip aš, Bomžislovas Paprastavičius, supratau, kad taip paprastai nepastatysiu tos tvoros bent artimiausiu metu. Grįžau nieko nepešęs. Mane entuziastingai pasveikino n-toji sklypą kertanti ateivių grupė. Vietinių žioplių prisirinko iš beveik visų gatvių, tik kaimynas iš dešinės buvo užimtas kryžiaus statymo darbais, o kaimynas iš kairės tylėdamas šukavo žirgui karčius.

Iš nevilties tarp kuolų nutiesiau rausvą kaspiną. Eilinė ateivių grupelė stabtelėjo, jį apžiūrėjo. Vienas iš jų pasirausė mantoj, išsitraukė žirklutes ir pasiūlė man…

Na, ir kas gi toliau?

O toliau du variantai:

  • Pagrindinis veikėjas paima žirklutes ir perkerpa kaspiną, taip atidarydamas ateivių perėjimo punktą.
  • Pagrindinis veikėjas neima žirklučių ir per keletą dienų pabaigia tvorą, ir taip uždaro taką pro agurkus ir morkas.

Tiesa, yra dar tas trečiasis, kurio niekas niekada nemini, bet visi slapčia to tikisi – kad kas nors kaip nors be mūsų išspręs šiuos rūpesčius. Nes jei ne, tai, žinoma, kaltas liks jis, Bomžislovas Paprastavičius…

Kas kas?

Tvėrėjas, kas gi dar…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien