Vargas dėl paspirtukų

Nuomojami paspirtukai kone žaibo greičiu įlėkė ir į nieko su jais bendra neturinčiųjų gyvenimus. Ypač senųjų vaikštinėtojų, kuriems šiandien, kad kaip nors išsilaikytų ant kojų tarp visomis kryptimis zujančių elektrinių žaliūkų, praverstų tiek galinio matymo veidrodėliai, tiek posūkių lemputės, o gal net ir klaksonai.

Nėra ko pavydėti, jei trūksta drąsos ar noro pačiam ant jų užsilipti. Juk dabar jie visada po ranka. Eilėmis išsirikiavę ant šaligatvių prie pat namų, per naktį pražybsėję ir prapypsėję laukia naujos dienos nuotykių.

Pokytis įvyko?

Europos miestai su paspirtukais siejo dideles viltis. Politikai skelbė apie naujos eros pradžią, kad ilgainiui tiek automobilių vairuotojai, kurie taip ir nesiryžo persėsti ant dviračių ar į viešąjį transportą, pasirinks būtent paspirtukus.

Per keletą metų pokytis iš tiesų įvyko. Tik įvairiuose Europos miestuose atlikti tyrimai rodo, kad paspirtukams šiandien pirmenybę teikia ne automobilių vairuotojai, bet savo pašaukimo išsižadėję pėstieji ir dviratininkai. 2020 m. Osle buvo nustatyta, kad automobilius į paspirtukus iškeitė tik aštuoni procentai gyventojų. Paaiškėjo, kad daugeliu atvejų automobilių savininkai juos renkasi ne kaip alternatyvą, pavyzdžiui, nuvykti į darbą, bet kaip dar vieną laisvalaikio pramogą. O net 60 procentų naudotojų paspirtukais rieda, užuot kulniavę pėsčiomis.

Apie naujos eros pradžią liudija ir eismo įvykių bei traumų registrai. 2020 m. Vokietijos policija užregistravo 2155 paspirtukų avarijas, kuriose susižalojo žmonės, o 2021-aisiais jų buvo jau 4882. Po to tenka ilgai ir kantriai gydyti lūžusias rankas, nusisuktus sprandus ar sulaužytus žandikaulius.

Praėjus vos keleriems metams nuo paspirtukų eros pradžios vis daugiau savivaldybių suka galvas, kaip mažinti jų skaičių, kaip suvaldyti beatodairiško važinėjimo įpročius ar užtikrinti, kad ant šaligatvių liktų vietos ir vaikų vežimėliams. Į savivaldybes plūsta skundai, o kai kurie miestai imasi riboti paspirtukų skaičių pagal miesto dalis. Paspirtukininkų kultūrą ugdyti siūloma ir numatant premijas programėlėse, kad šie, tinkamai savo ratus pastatę, nepalikdami kliūčių praeiviams, kas kartą gautų po tūkstantį taškų.

Tačiau žiniasklaidoje prabylama apie artėjančią pasaulio pabaigą. Antai Oslo universiteto chemikas Alexanderis H. Sandtorvas dienraščiui „Morgenbladet“ prieš porą metų tvirtino, kad Dantė, šiais laikais rašydamas apie pragarą, pačiame jo centre pavaizduotų siaurą šaligatvį, užgriozdintą elektriniais paspirtukais. Jo įsitikinimu, dabartinę civilizaciją pribaigs ne dirbtinis intelektas ar atominės bombos, bet tokios niekam tikusios technologijos kaip elektriniai paspirtukai.

Ar įmanoma išugdyti paspirtukų kultūrą?

Norvegijos Adgerio universiteto religijos istorikas Nilsas Hallvardas Korsvollas neseniai atkreipė dėmesį į tai, kad diskusijos dėl paspirtukų etikos gali pasukti itin skirtingais keliais.

Vieni gali rinktis socialinės etikos prieigą ir svarstyti, ar pirmenybė teiktina jauniems, darbingiems žmonėms ir jų norui greitai nukeliauti ten, kur jiems reikia, ar neregių, pagyvenusių ir kitų žmonių poreikiui apskritai vaikščioti. Kiti gali kalbėti apie ekologinę etiką ir svarstyti, ar svarbesnis jaunų, sveikų žmonių noras lakioti po miestą, ar didesnis vartojimas ir tarša.

Dar kitiems gali rūpėti socialiniai ir ekonominiai klausimai. Jie svarstytų, ar jaunų, sveikų žmonių noras visur suspėti yra svarbesnis už išaugusią skubios traumatologinės pagalbos centrų apkrovą, ar grėsmes sveikatai dėl didelių spūsčių.

Ieškantiesiems bendro pagrindo skirtingoms ideologinėms prieigoms norvegų istorikas siūlo taisyklę, primenančią garsiąją šv. Augustino citatą: „Mylėk ir daryk ką nori“: „Nedaryk skriaudos kitiems, būk tvarkingas ir draugiškas, ir elkis kaip tinkamas.“

Jei gamintojams ir visuomenei nepavyks sutarti dėl šio minimalaus pagrindo, kitas etinis žingsnis bus paspirtukų ribojimas arba uždraudimas, nebent šis mados reiškinys savaime praeis ir po keliolikos metų miestų gatvėse jų daugiau nebeišvysim.

Parengta pagal „Morgenbladet“ ir „Die Zeit“ publikacijas.